NAUJIENOS

Julija Sejavičienė: žmogus nepasirenka laiko, laikas pasirenka žmogų

Kategorija:

Miestas:
Rajono savivaldybės taryba  už reikšmingą indėlį Akmenės rajonui, už Akmenės krašto žmonių telkimą įtaigiu ir menišku žodžiu Garbės pilietės vardą suteikė aktyviai visuomenės veikėjai, ilgametei „Vienybės“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojai ir redaktorei Julijanai Sejavičienei.
Žurnalistė pagerbta Vasario 16-osios iškilmingame minėjime, įvykusiame Naujosios Akmenės kultūros rūmuose. Garbės pilietės regalijas jai įteikė Savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas. Naująją Garbės pilietę, papildžiusią Akmenės kraštui ypatingai nusipelniusių žmonių plejadą, pasveikino didžiulis būrys įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vadovų ir atstovų, draugai, pažįstami, buvę bendradarbiai, artimieji.    
Gerbiama Julija, žurnalistui, ir dar visą gyvenimą dirbusiam rajono spaudoje, ne taip dažnai suteikiami Garbės piliečio vardai. Tad kokius jausmus ir emocijas sukėlė ši žinia?
Pakilo prisiminimų šuoras ir noras paglostyti vaikystės galvelę. Juk ji patyrė tiek daug vargo. Nutolusiame vaikystės lange man iki šiol   ryškiausiai matosi duonos raštas. Tebesaugau nepakartojamą jos  kvapą. Pokario metų  vaikams ne žaislai, ne pramogos rūpėjo, o  duona...
Užliejo gerumo banga – Garbės pilietės titului mane pasiūlė žmonės, tarp kurių prabėgo mano gyvenimas ir įsiterpė rašinių žodis. Aš buvau su Akmenės krašto žmonėmis jų šventėse ir kasdienybėje. Apie juos 48-erius metus pasakojau „Vienybės“ laikraštyje, rašiau   knygose. Iš ten ir  grįžtamasis ryšys. Žinau, kad krašto žmones telkiau ne tik straipsniais, bet ir susitikimais renginiuose, betarpišku bendravimu. Nuolat mane kvietė pabendrauti, pakalbėti, pasidalinti prisiminimais  ar žurnalisto darbo plonybėmis. Į visas auditorijas ėjau  atvira širdimi. Tarybos narys Pranciškus Zaramba, svarstant mano apdovanojimo klausimą, pasakė: „Julijos žodis buvo iš širdies į širdį“.
Pabiro maišas klaustukų. Ar padariau tai, ką galėjau. Ar buvau ten, kur reikėjo žvilgsnio iš šono. Pagaliau, kam esu labiausiai skolinga už garbės vainiką? Norėjosi apglėbti kolegas  vienybiečius  – buvusius ir dabartinius.  Skaudžiai dygtelėjo – dalies iš jų jau nebėra. Išėjo į kelią, iš kurio negrįžtama... Juos prisimenu ir  pasirūpinau įamžinti  žurnalistų enciklopedijoje, kurią rengia Vytautas Žeimantas. Pateikiau informaciją apie visus Vienybėje“ dirbusius ir jau mirusius žurnalistus. Vytautas Žeimantas padėkojo, kad pasirūpinau pristatyti ne tik save, bet ir išėjusius.
O  svarbiausia mano apmąstymuose  buvo  žurnalisto atsakomybė ir  nelengvo kūrybinio darbo prasmė. Neretai žurnalistai pasijunta esą protingesni už kitus, kartais, įsikabinę į savo reikšmingą nuomonę, pamiršta, kad ir paprasto žmogaus mintis  gali turėti deimanto spindesį. Aš visada ypatingai jautriai klausiausi žmonių, mano rašiniai neturėjo užslėpto kandumo. Jeigu ir kritikavau, jeigu ir smerkiau, tai vieną ar kitą  blogą poelgį, o ne patį žmogų. Pažiūrėkite, kiek šiandieninėje žurnalistikoje patyčių, pravardžių. Ne tik tekstuose, bet ir pavadinimuose. Man tai nepriimtina. Baisiausia, kad žurnalistikoje bloga naujiena tapo svarbiausia, kad ji nustumia į šešėlį gyvenimo grožį, žmonių bendravimo nuoširdumą. Prieš keletą metų nufotografavau nepaprasto grožio 102 metų senolę, Prezidentės apdovanotą motinystės medaliu. Nusiunčiau vienam šalies dienraščiui. Ne tik nespausdino, net neatrašė, kad gavo. Būtų senolė ką nors nužudžiusi ar gatvėje girta nuvirtusi, neabejoju, portretas būtų puikavęsis pirmajame puslapyje...
Garbės vardas man  ne tik už darbą spaudoje. Ir už Akmenės vardo sklaidą. Esu išleidusi publicistikos  knygas „Javo žydėjimas“, „Tarp laiko krantų“, „Įrašai medžio žievėje,“ dokumentinių apybraižų knygas „Vitražas metų lange“,   „Ventos kraštas – dabarties ir ateities kartoms“, „Po amžinosios kaimynystės kupolu“, „Kruopiai“, keletą knygų esu redagavusi, daug mano tekstų yra įvairiuose leidiniuose apie Akmenės rajoną. Daug mano publicistikos rašinių spausdinta įvairiuose metraščiuose, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos sąvade. 
Žurnalistikai jau atidavėte, nesakau, kad tai riba, 51 metus. Kokia buvo pradžia: kaip atsidūrėte žurnalistikoje? Nuo ko pradėjote? Žmonės, kurie vedė šiuo keliu, svajonės, kurias puoselėjote prieš ateidama į šį darbą ir kaip jos kito bėgant laikui?
Mano jaunystės rytas išaušo su spausdintu žodžiu. Savo 20-ąjį pavasarį atšvenčiau  gimtojo krašto – Radviliškio rajono – laikraščio redakcijoje. Čia trejetą metų rašiau radviliškiečių gyvenimo metraštį. Aš nuo mokyklos  laikų bendravau spaudoje. Kai mokiausi Šiaulėnų vidurinėje mokykloje, pasiprašydavau klasės auklėtojos A. Jonaitienės išleisti mane  nuo pamokų ir išeidavau kaimo keliukais pas žmones.  Kalbėjausi su jais, rašiau apie juos.  Mokykloje man prigijo „korespondentės“  pravardė,  o aš jos ir nesikračiau. Mokiausi devintoje klasėje,  kai laikraščio redaktorius V. Januševičius mane įtraukė į rajono aktyviausių neetatinių korespondentų ketvertuką ir  vežėsi į suvažiavimą Vilniuje. Mano rašinukus spausdino „Valstiečių laikraštis“, žurnalas „Moksleivis“.
 Tie rašiniai ir  atvedė  į būsimą profesinį kelią. Buvo praėjusios gal trys ar keturios dienos po  vidurinės mokyklos baigimo, kai į tėvų   sodybos kiemuką įsuko brezentu dengtas „viliukas“ .  Sužiūrome, ką „vėjas atpūtė“. O jie  teiraujasi  manęs. Pasiūlo man Radviliškio radijo laidų organizatorės pareigas...  Pasisakė apie mane  susižinoję iš rašinių Radviliškio rajono  laikraštyje, iš publikacijų apie kaimo žmones „Valstiečių laikraštyje“.    Ir taip nuo 1962-ųjų liepos įsistojau į  žurnalistės sportinius batelius, kurie man tarnavo penkis ilgus dešimtmečius.  Dar  nė dvidešimties neturėjusi, aš – Radviliškio laikraštyje. Fotografavau,  rašiau. Redaktorius, ką tik baigęs aukštąją partinę mokyklą, plunksnos nebuvo laikęs. Jis tik ideologiškai sustumdydavo rašinius laikraščio puslapiuose.   Važiuodavo į renginius pasėdėti prezidiumuose, o mane veždavosi, kad parašyčiau. Redakcija buvo Šeduvos mieste.  Susitikti su rajono  partiniu aktyvu atvyko aukščiausias Lietuvos pareigūnas – pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.  Mano užduotis – aprašyti.  Sukinėjuosi su „blicu“ (prie fotoaparato pritvirtintas papildomas apšvietimas) , „šaudau“ į garbųjį svečią.  Po renginio iš redaktoriaus gaunu pylos:

– Kaip tu drįsai blyksėti Sniečkui į akis?
 Aš teisinuosi :
–Juk prisakėte man „padaryti“ jį gražų...Aš ir stengiausi, kad nebūtų užsimerkęs ar išsižiojęs
O pats Antanas Sniečkus, man rodėsi, dėl to nesupyko. Kai nulipo   iš tribūnos, priėjo ir paspaudė man ranką...  Vilniaus universitete  gavau žurnalistės diplomą. Nuo 1970-ųjų mano pasakojimai apie žmones, apie įvykius, mano pastebėjimai ir apmąstymai gulė  į Akmenės rajono „Vienybės“ laikraščio puslapius. Esu laiminga, kad žurnalistika, mano svajonių paukštė, atskrido į mokyklos suolą ir jos sparnai viršum mano gyvenimo pleveno  penkis ilgus dešimtmečius.
Gal prisimenate savo pirmąjį straipsnį? Apie ką jis buvo?
Prisimenu ryškiai.  Geriausiai iš visų kada nors parašytų. Į tą rašinį buvo sudėta mano vaikystės  „paslaptis“. Tada man buvo gal trylika  metų,  mokiausi  Šaukoto septynmetėje mokykloje (Radviliškio rajonas).  Gyvenome Šaukoto II kaime. Kaimo aplinkoje kaip ant delno  žmonių gyvenimai. Man širdelę virpino  skriaudžiamos vienišos moters gyvenimas.  Buvo gaila jos, o ypač mažojo Albertėlio. Albertukas liko našlaitis, kai po kriminalinio aborto (pirmą kartą į paauglystę atėjo šio fakto suvokimas) užgeso  jo mamytė. Vaikutį  priglaudė teta. Kolūkyje niekas nesistengė pagelbėti  mažyliui ir jo tetai.   Niekam nieko nesakiusi, tiesiog pasislėpusi,  nutariau  moteriai padėti. Parašiau graudų laišką  į Tytuvėnų rajono laikraščio redakciją. Laikraščio redaktoriumi dirbo A. Barauskas ( vėliau ilgus metus jis dirbo  Mažeikių rajono laikraščio redaktoriumi). Praėjo kelios dienos po to, kai laišką išsiunčiau, ir per kaimą nusirito kalbos  – atvažiavo korespondentai, redakcija turi  skundą apie skriaudžiamą  Eleną... Aš greitai  žalią bloknotą, ant kurio lapo parašiau laišką redakcijai, kišu po pagalve. Kad tik jo niekas nepamatytų, kad tik neimtų manęs ar tėvų tardyti... Iškentėjau baimę, bet nepasisakiau. Laikraštis  išspausdino straipsnį, pacitavo „nežinomo autoriaus“  laiško fragmentus. Skaičiau tą straipsnį ir žinojau, kad rašinį sumaniau aš...
 Liko ir paliko man vienai įdomi  vaikystės „paslaptis“. Iš kur ir kaip į mano galvą atėjo mintis padėti  likimo vėtomai   moteriai  straipsniu laikraštyje? Buvo gera, kad mano graudus laiškas suvirpino kietas širdis. Paauglės mergaitės laiškelis pakeitė skriaudžiamos moters likimą – kolūkio pirmininkas buvo priverstas padėti. Vėliau moteris sėkmingai antrą kartą ištekėjo, gyveno Poginės tarybiniame ūkyje prie Kauno.
Gal nuo tada manyje tvirtas įsitikinimas – laikraštis gali padėti žmogui. Paskui atėjo kitas   žinojimas – laikraštis privalo padėti...
Ar esate bandžiusi skaičiuoti, kiek per savo darbo metus pakalbinote žmonių? Galbūt yra herojų, kurie tapo draugais ar bent gerais pažįstamais?
Beviltiška būtų suskaičiuoti. Daugiausiai apybraižų parašiau  apie tuos žmones, kurie augina duoną. Jų sunkus ėjimas žemės keliu paskui duoną  turi didžiulį tikrumą ir  gilią prasmę. Iš čia ir mano širdies žodis jiems. Labai daug rašiau apie mokytojus, kultūros darbuotojus, daugiavaikes motinas. Iš daugybės skaitytojų esu sulaukusi pagyrimų už rašinių emocionalų žodį. Tai man lėmė įvairių proginių tekstų kūrėjos vaidmenį. Sovietiniais metais, kai rajono vadovai važiuodavo sveikinti aukščiausių šalies pareigūnų, prašydavo mano tekstų. Juos kaligrafiškai išrašydavo cemento įmonės dailininkas B. Česavičius, gintaru inkrustuodavo. Kai reikėdavo parašyti nekrologą vienam ar kitam iškiliam žmogui, vėl kreipdavosi į mane. Esu suskaičiavusi, kad per ilgus darbo metus parašiau daugiau kaip 200 nekrologų. Kiekvienam iškiliam asmeniui rasdavau žodį, kuris taikliausiai nusakė jo gyvenimą. Rajono laikraščio žurnalistas gyvena ir dirba nedidelėje bendruomenėje, būtų keista, jeigu šalintumeis jos ar žiūrėtum į ją iš aukšto. Taigi draugą ar mielą pažįstamą sutinki kiekviename žingsnyje. Ir jiems esi draugas, bičiulis, kone giminaitis.
Dažnai iš kolegų, dirbančių respublikinėje žiniasklaidoje tenka išgirsti: girdi, ką ten tie vietos spaudoje dirbantys žurnalistai daro? Va, mes tai rėžiame iš peties? Kaip vertinate kritiką, rėžiamą iš peties ir kodėl vietos spaudoje dirbantys žurnalistai su ja dažniausiai žymiai atsargiau elgiasi?
Pirmiausiai vienas pavyzdys iš didžiosios žurnalistikos darbo praktikos. Mano sūnus mokėsi vidurinės mokyklos baigiamojoje klasėje, kai mūsų kraštą sukrėtė kraupi žmogžudystė. Dvi sūnaus bendraklasės, pasitelkusios dar vieną mergaitę, nužudė keturiolikmetę. Atvažiavo vieno dienraščio žurnalistas, parašė kone detektyvinį  romaną, kurį iliustravo žudikės nuotrauka. Bėda ta, kad pridėjo klasės  gražiausios mergaitės, tačiau  ne žudikės fotografiją. Kilo didelis skandalas. Kitame laikraščio numeryje vėl nusikaltimo detalių kratinys, o tame kratinyje sakinukas apie apmaudžią klaidą praeitame numeryje...  Net atsiprašau nebuvo. Žurnalistas Akmenės kraštą aplankė pirmą ir gal paskutinį kartą, jam dėl klaidos net raudonis neišmušė. Kaip būtų reikėję tai pakelti vietos žurnalistui? Jis būtų visam laikui bendruomenėje „nurašytas“.  Rajono laikraščio žurnalistai ir kriminaliniais faktais mėgaujasi  ir kritikos strėlėmis laidosi kur kas atsargiau. Jie žino bendruomenės nuotaikas, aprašomų įvykių foną ir smulkmenas, neretai mėgavimąsi nelaimėmis ar kritikuojamo asmens pražangomis pakeičia kitokiu traktuotės kampu. Renkasi žmoniškumo poziciją.
Kokius išgyvenimus sukeldavo, kai tekdavo rengti aštresnius straipsnius ir kodėl? Galbūt po vieno ar kito straipsnio įsigijote „draugų“ visam tolimesniam gyvenimui, nepaisant prabėgusio laiko?
 Ilgi mano  51-eri   darbo žurnalistikoje (darbo stažo turiu 56-erius)  metai gražiai pasidalija į dvi  dalis: 28-eri  kūrybos metai laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, ir 23-eji žurnalistikos metai sovietmečiu,  kai laikraštį savinosi ir valdė  kompartijos vadukai. Jį net laikraščiu nevadino, buvo tiesiog  „partijos komiteto organas“.  Kelis kartus partijos komiteto pirmieji sekretoriai  uždraudė  skelbti  mano aštrias publikacijas. Po skundo aukščiausioms institucijoms  komisijos  visą mėnesį  tikrindavo faktus, kamantinėjo mano bendradarbius ir mane. O tada prieidavo prie išvados: rašinys turi išeiti,  faktai  teisingi...  Bent du  mano aprašyti komunistai  turėjo palikti vadovų postus, dar keli  gavo papeikimus.
Antroji mano kūrybos dalis – tai 28-eri atsakingos žurnalistikos metai.  Mano profesinės veiklos „sertifikatas“ yra tai, kad nė vienas  rašinys nebuvo paneigtas, apskųstas teismui ar atšauktas. Ilgi kūrybinio darbo metai įvertinti   Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ – už žurnalisto profesinio  vardo stiprinimą ir  garsinimą asmeniniu pavyzdžiu. Už rašinius apie kaimo žmones mane apdovanojo konkurso  „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatės Angelo skulptūra. Prieš keletą metų gavau Akmenės savivaldybės ženklą „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. Kaip ir kiekvienam žmogui, apdovanojimai brangūs, mieli.  Bet už viską man brangesnis Akmenės krašto žmonių nuoširdumas. Aš čia radau erdvę, kurioje buvau ir esu  laiminga....  Be abejo, kaip ir daugelis vyresniosios kartos žurnalistų, ir aš esu „pasismeigusi“ ant sovietinio ideologinio baslio. Esu rašiusi iš susirinkimo, kuriame  svarstė mokytoją, lankiusią bažnyčią. Juk galėjau užsistoti, o aš pateikiau fragmentą iš posėdžio. Atsiprašiau pedagogės  už ano meto publikaciją. Puikiausiai draugaujame, neprisimindamos šito. Buvau parašiusi švelnų straipsnį ateistine tema, nes nuolat reikėdavo atsiskaityti partijos komitetui, kiek per metus išspausdinta rašinių ateistine tema. Po to, kai rašinį išspausdinau, gavau labai gražų dvasininko laišką. Jis anoniminis, bet toks šviesus savo turiniu. Ateistinę temą išmečiau į istorijos šiukšlyną, o dvasininko laišką, tarsi kokį talismaną ar apdraudimą nuo klaidų  tebesaugau iki šiolei.  
 
Dažnai sakoma, kad laikraščiu užmušama musė ir politikas. Kokias savybes pačiam žurnalistui gali išugdyti ta galimybė ir kaip tie emociniai naujadarai gali paveikti paties žurnalisto gyvenimą?
Nėra rajone partijos, su kuria nebūčiau dirbusi rinkimų kampanijų metu. Turėjau visų pasitikėjimą. Aš nekūriau jų programų ar lozungų, o redagavau jų pateiktus tekstus, neretai  patardavau, ką pasakyti žmonėms. Patarimas buvo vienas – nepulkite naršyti ar kritikuoti kitų, o įrodinėkite  savo pranašumus. Laikraščiai ir juose dirbantys žurnalistai tikrai naudojasi teise užmušti ne tik musę, bet ir politiką. Neseniai tą „mušimą“ patyriau savo kailiu. Kai jau svarstė mano apdovanojimo klausimą, daugelį metų „Vienybei“ oponuojantis laikraštis išspausdino informaciją apie apdovanojimui pasiūlytą redaktorę. Redaktore aš išdirbau tik trejetą metų, o žurnalistikoje – penkis dešimtmečius. Laikraščiui magėjo įvardinti menkutį nuopelnų kampą. Anoniminiai komentatoriai tuoj pat suskubo reziumuoti: neverta. Negana to, ėmė pilti paplavas  „Vienybei“, kad jis nespalvotas, kad tai privatus laikraštis... Tarsi nežinotų, kad laikraščius leidžia leidėjai arba jų grupės, o ne valstybė. Ačiū Dievui, „Vienybės“ gerbėjai neužkibo ant oponentų jauko. Absurdo kaltinimus tiesiog ignoravo. Keisčiausia man, kad tarp septynių „Vienybės“ akcininkų yra ...oponuojančio laikraščio redaktorius. Čia ir išlenda yla iš maišo –  laikraštis blogas ir redaktorė negera, nes „mažoji žuvelė“ vis dar ne ryklio nasruose, nors  šešti metai apie 11 proc. akcijų rankose... Ir tai ne vienintelis atvejis, kai šiam didžiuoju besidedančiam laikraščiui užkliūva „Vienybė“.  „Didysis brolis“  tiesiog pamina žurnalistų etikos reikalavimus. Šiuo atveju veikia liaudies posakis: kas ant kito sako, tas apie save pasisako....
Būna dienų, kai nusivili tuo, ką darai, kai norisi mesti tą darbą ir pasinerti į kitą veiklą. Ar pačiai teko išgyventi tokius jausmus? Jei taip, kokius pokyčius pajutote po šio išgyvenimo savo darbe?
Likimas man dovanojo nelengvą, tačiau labai įdomų ir įvairiausių sūkurių kupiną gyvenimą. Mano pirmasis vyras Pranas Orvydas po aneuros plyšimo į amžinybę išėjo 34-aisiais gyvenimo metais. Likau su dviem mažais vaikais. Labai sunku buvo padalinti save darbui ir šeimai. Stengiausi nuo vaikų „nepavogti“ laiko. Sveikindami mane jubiliejaus proga, vaikai prisiminė: eidami miegoti ar rytą pakirdę, vis matydavome mamą dirbančią prie popieriaus lapo...  Labai stipriai laikiau gyvenimą savo rankose. Išauginau dukrą ir du sūnus, visi mano vaikai mokėsi ypatingai gerai – mokyklas baigė su pagyrimais. Ne dėl darbo ašakų, o dėl atsidėjimo motinystės šventai pareigai buvo kilę dvejonių pereiti į lengvesnį barą. Keletą kartų mane viliojo pereiti dirbti miesto pirmininke, į rajono vykdomąjį komitetą. Atsilaikiau  prieš pagundas. Mane, kaip nelabai partinei valdžiai įtikusią žurnalistę norėjo iš Akmenės rajono „ištremti“. Sovietmečiu buvo gaji praktika – pasiūlyti aukštesnes pareigas ir žmogus išeis. Man siūlė redaktorės pareigas dviejuose rajonuose. Mano antrais vyras pedagogas Pranciškus Sejavičius (tebus šviesi jo amžinybė) tam griežtai paprieštaravo. Taigi Akmenė ir „Vienybė“ buvo ir paliko svarbiausi mano gyvenimo uostai. Dabar, kai atsigręžiu atgalios, net aikteliu: ar galėjau pati sau nuspėti, kad  1970-aisiais mano darbo biografijoje įrašas „Priimta į darbą“ yra  paskutinis. Po jo sekė įrašas 2018-aisiais – „Atleista iš pareigų“...

Redakcijoje dirbote įvairiose pareigose. Kokios pareigos pačiai buvo pačios mieliausios ir kodėl?
Moku visus laikraščio leidybos darbus: dirbau fotokorespondente (apie skaitmeninę fotografiją nė fantastikos knygose nebuvome skaitę, tuomet reikėdavo fotojuostas ryškinti, patamsyje darbuotis prie didintuvo), keletą metų formavau „Vienybę“, dirbdama atsakingąja sekretore (laikraščio tekstus spaustuvėje rinkdavo linotipu, jie tapdavo švino eilutėmis, antraštes sudėliodavo  rankiniu būdu, o laikraštį spausdindavo visą naktį). „Vienybė“ redagavau tik trejus metus. Vadovo pareigos manęs niekada nežavėjo, nes labai daug laiko reikia atiduoti biurokratiniams reikalams. O  štai redaktoriaus pavaduotojos pareigose prabėgo keturi mano darbo dešimtmečiai. Būtent jie man brangiausi, nes tai buvo mano ryšių  su skaitytojais, su mokyklų, kultūros įstaigų, kaimo bendruomenėmis įsimintiniausias  metas. Kokiose pareigose bedirbau, visą laiką rūpinausi redakcijos organizaciniu darbu  su skaitytojais – rengiau forumus, diskusijas. Du dešimtmečius turėjau savo „autorinę laidą“ –  metų pabaigoje kartu su skaitytojais aptardavome svarbiausius, reikšmingiausius darbus ir jų autorius. Trijų Karalių dieną pagerbdavome nominacijų laureatus. Tai būdavo labai emocionalios ir iškilmingos šventės, kai garsiai  padėkojama žmonėms, krašto raidai padariusiems gerųjų darbų. Suskaičiavau, kad ant pagarbos pjedestalo kilo apie 100  asmenų. Iš mano širdies gelmių veržiasi būtinybė žmogui dėkoti, jį pagerbti, nes tik taip galima auginti gerumą, kad jis nepaliautų liūliavęs pasaulio. Manau, kad tai irgi turėjo man grįžtamąjį ryšį. 
Jeigu atsuktume laiką atgal, ar rinktumėtės žurnalistės kelią?
Žmogus nepasirenka laiko, laikas pasirenka žmogų. Man teko ypatingas laikas: karo metų aidas, pokario duobėti keliai, į mišką ir iš miško skriejančios kulkos, tamsoje skendintis kaimas, žibalinė lempa ir spingsulė prie knygos, stalinistinis teroras, sovietinės ideologijos gniaužtai ir Atgimimo šviesus rytas... Ach, jeigu galėčiau atsukti laiką, greičiausiai savo gyvenimo pradžia pasirinkčiau Atgimimo metą. Bet tada daug ko nežinočiau, daug ko netekčiau. Aš manau, kad mane daug ko išmokė vargas. Pirmiausiai dėkingumo kitiems  ir mokėjimo pasidalinti su kitais. Net ir apdairumo. Vis prisimenu savo darbo pradžią Radviliškio laikraštyje. Tuomet pradėjo mokėti kolūkines pensijas – kolūkietis, sulaukęs pensinio amžiaus, kas mėnesį pradėjo gauti po 12,50 rublio. Man liepia surasti darbščią  šeimą ir ją aprašyti. Rašinio  potekstė aiški – kad žmonės dėkotų partijai  už priartinamą „šviesų komunizmo rytojų“... Pakalbinu, aprašau. Po rašinio – viesulas viršum  galvos: korespondentė aprašė Sibire  buvusią šeimą.  Skundžia politrukas. O šeimą man parinko kolūkio pirmininkas. Partijos pirmasis sekretorius  V. Astrauskas (vėliau jis buvo  kompartijos šalies sekretorius, auštant Atgimimo rytui, buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas) klausia, kaip ta šeima dirba? „Spindulio“ kolūkio pirmininkas V. Kazakevičius  atsako:
– Puiki, darbšti šeima... Ir rašinys gražus, teisingas.
 Sekretorius  išvaduoja nuo viesulo:
– Korespondentė  aprašė gerą šeimą. Gal ir tų žmonių kaltės vežti į Sibirą nebuvo....
Po to, pradėdama  kalbėtis su žmogumi, pirmiausiai pasiteiraudavau, ar kartais nebuvo  Sibire?  Baisu prisiminti, kiek daug temų buvo tabu kūryboje ir gyvenime. Dabar įvairiausias tabu šmėklas bando kurti politikai, bet jau kita epochos šviesa ir niekas neįtvirtins praeities šešėlio.
Žurnalistika ir žurnalistės profesija – mano gyvenimo altoriuje. Bet visa tai būtų tik butaforija, jeigu skaitytojas nebūtų į širdį įsileidęs mano žodžio. Pagarbiai lenkiuosi skaitytojui – jis suformavo mane kaip žurnalistę ir mano gyvenimo vertybes. Laikraštis tik sudarė tam galimybes.
 
Dėkoju už pokalbį ir nuoširdumą
Genovaitė Paulikaitė
 
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama