NAUJIENOS

Jonas Sviderskis: kaip Lietuvos žemės ūkis pasitiko pandemiją?

Kategorija:

Miestas:
Tai absoliučiai išskirtinė situacija su ilgalaikėm ir skaudžiom pasekmėm. Kiek buvo ekonominių krizių – Lietuvos žemės ūkis visas jas atlaikė, patirdamas atitinkamas netektis. Po jų atsistodavo ir žengdavo į priekį. Pamažu, kantriai, bet į priekį. Nekaltinant vieni kitų, neniekinant ir nepravardžiuojant. Džiugu, kad šios nelaimės akivaizdoje žemdirbių žeminimas pritilo, gal pasidarė sarmata, o kai kas išvažiavo. Tiesa, vienas kitas „žinovo“ straipsnelis dar pasirodo, bet tiek jau to. Dabar pradedama suprasti, kad visko į Lietuvą neatsivešime, ir ar turėsime už ką nupirkti? Informacinės ir kitos aukštosios technologijos tiek neuždirbs, o paslaugų industrija – tik žodis gražus, kaip ir Lietuva – graži, puiki, švari šalis, bet ne egzotinė, todėl Pasaulio turistai čia nepriveš pinigų, nors pandemija ir baigsis. Lieka nepamiršti padėti tai ūkio šakai, kuri nuolat atsinaujina ir maitina, bei ją palaikyti. Gaila, kad dažnu atveju tai reikėjo priminti priimantiems sprendimus, o verslo ryklių – bankų, prekybininkų, perdirbėjų – balsas tampa nulemiančiu.
 
 Tai argi žemdirbiai antrame plane
 
Tikrai taip. Štai šalies vadovas susitiko ne su žemdirbiais, ne jų problemas ir godas išklausė. Tik jų vardu pasakė, kad žemdirbiai pajėgūs aprūpinti šalį maistu. Gal spaudos pranešimais rėmėsi, gal kitais šaltiniais. Nežinau. Taip, mes tokį pareiškimą esame padarę, bet kodėl niekas nepaklausė, kokios paramos , kokias sąlygas sudaryti reikia, kad maisto pramonė būtų aprūpinta žaliavomis , o šalies gyventojai – maisto produktais. Įvyko susitikimas su pieno, mėsos ir grūdų perdirbėjais. Visi gražiai atrodė. Susirūpinę, tik be mūsų.
 
O ką jūs galėtumėte pasiūlyti
 
Yra ir naujas pasiūlymas. Bet reikia įgyvendinti ir senąjį: daugelį metų siūlome pertvarkyti viešuosius pirkimus taip, kad viešosios įstaigos – mokymo, ligoninės, kariuomenė, pensionatai, įkalinimo įstaigos ir kt. būtų pirmumo teise aprūpintos lietuviškos kilmės maisto produktais. Be išimties visais, kurie auga ir auginami bei perdirbami Lietuvoje. Dėl maisto produktų, kurių Lietuvoje nėra – kitas klausimas. Bet pagrindiniai, būtiniausi maisto produktai yra čia, reikia tik sprendimo. Ir kuo skubiau. O naujas pasiūlymas būtų toks. Pieno, mėsos (jautienos) supirkimo kainas lemia du esminiai faktoriai: pardavimai vidaus rinkoje (pvz., pieno ir jo produktų, kai kurių šaltinių teigimu, parduodama apie 60 proc.) ir šių produktų eksportas. Šių produktų, parduodamų vidaus rinkoje, kainos išlieka stabilios ir garantuoja ikipandeminio laikotarpio lygį. Todėl žaliavos kainą reikia fiksuoti (pvz., kovo 1 d.). Nacionalinio intereso vardan perdirbimo ir prekybos įmonės galėtų peržiūrėti savo pridėtinės vertės (antkainio) lygį ir jo skaičiavimo principus, o valstybė – PVM taikymą šiems produktams. Eksporto rinkose dėl COVID-19 viruso poveikio galimi pokyčiai, lyginant su ankstesniuoju periodu (nors Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teigimu, pieno produktų eksportas į trečiąsias šalis išaugo 1600 tonų, lyginant su tuo pačiu praeitų metų laikotarpiu). Todėl šalies perdirbimo įmonės turėtų atskleisti savo komercinius duomenis valstybinėms tarnyboms (pvz., Konkurencijos tarybai, Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai), iš kurių matytųsi eksporto kainų ir kiekių pokyčiai, lyginant su ankstesniuoju periodu.

Siekiant išlaikyti stabilumą pieno ir mėsos (jautienos) gamybos sektoriuose, susidaręs neigiamas eksporto vertės skirtumas perdirbimo įmonėms turėtų būti kompensuojamas iš ES lėšų arba iš Vyriausybės numatyto 5 mlrd. eurų pagalbos paketo. Taip stabilizuotume žaliavos supirkimo kainas. Iš valdžios mums daugiau nieko nereikia – tik ikipandeminio laikotarpio kainų. Tada ir atsiskaitymai nesutriks ir išteklių tiekėjams nekils baimių dėl žemdirbių mokumo. Įvežtinio pieno produktų eksporto praradimus mūsų įmonėms turėtų kompensuoti valstybės, iš kurių tas pienas ar jo produktai įvežti perdirbimui.


Tai - joks pieno karas su kaimynais. Tai - kiekvienos šalies valdžios pareiga išsaugoti savo gamintoją. Kai kurių veikėjų aiškinimas, kad jų pienas ženkliai geresnis nei mūsų – dergimas į savo lizdą. Tai gėda ir daugiau nieko. Žinau, drąsos jiems atsiprašyti neužteks. Manau, kad verslai ir įvairūs laukinės laisvosios rinkos propaguotojai po šios krizės bus įvertinti įvairiapusiai. Tai - ne eilinė (pvz., bankų sukelta) krizė.
 
Jonas Sviderskis
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius
 

Tėvo dieną švęskime kitaip

Pasiilgusiems pajūrio ir norintiems sulieknėti

Nuostabaus skonio kreminis tortas be kepimo

Varškės spurgos – ,,ežiukai“

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Vaikų vasara muziejuje








Reklama