NAUJIENOS

Jonas Arčikauskas: „Didysis kelias“ sukelia begales asociacijų

Kategorija:

Miestas:
Jau šį savaitgalį įvyks penktoji 81-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera – Jono Vaitkaus spektaklis pagal Augusto Strindbergo pjesę – „Didysis kelias“. Premjera lapkričio 7, 8 dienomis vyks Vilniaus kino klasteryje, o lapkričio 8 d. 19 val. bus rodoma tiesiogiai internetu. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina „Didžiojo kelio“ dailininką Joną Arčikauską. Jis pasakoja, kaip kūrė spektaklio scenografiją, kostiumus, kodėl bus nemažai kaukių ir ką jis atranda Strindbergo kūrinyje.
 
Jau trečią kartą su Jonu Vaitkumi kartu kuriate spektaklį pagal Augusto Strindbergo kūrybą. („Sapnas“ – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 1995; „Tėvas“ – Valstybiniame jaunimo teatre, 1997). Kuo „Didysis kelias“ skiriasi nuo kitų Strindbergo tekstų?
 
Jeigu „Sapnas“, o ypač „Tėvas“ yra puikios dramos, nežiūrint įvairių mistifikacinio pobūdžio klausimų, kurie visada egzistuoja ir kuriuos mes ne visada pripažįstame, „Didysis kelias“ galbūt ir žavus tuo, kad tokio apibrėžtumo tikrai neturi. Šioje pjesėje tikslinės, vientisos idėjos tarsi ir nėra. Ji turi kur kas daugiau sluoksnių, mažiau akivaizdi. Jeigu „Sapną“ galima racionaliai suvokti, tai „Didžiajame kelyje“ visa tai labiau paslėpta, čia viskas tarsi arčiau nostradamiškų pranašysčių. Nebandysiu atspėti, tuo labiau, kad tai ne esmė, bet ši medžiaga kalba apie gyvenimo pabaigos dalykus. Ar tai reziumuota tam tikra patirtis, – šito nežinau, bet pati medžiaga tuo ir skiriasi nuo kitų. Čia Strindbergas laisvesnis, lengvesnis, dėl to – kur kas sudėtingesnis. Tai labai gražus tekstas, labai graži išorė, o kas po tuo – ne taip lengvai rakinasi.


 
Per paskutinį šimtmetį ypač smarkiai pakito žmogaus sąmonė, domėjimasis dvasiniais dalykais: „Didysis kelias“ šiandien kai kam gali pasirodyti per daug abstrakti, poetinė medžiaga, nors kai pats kūrinys pasirodė 1909-aisiais, per pusmetį buvo perleistas net keturis kartus! Toks didžiulis susidomėjimas buvo, toks buvo juntamas žmonių dvasinių dalykų troškulys. Pjesėje parodomas ir visuomenės veidrodis, visuomenės nuosmukis, ir tuo pačiu, autoriaus viso gyvenimo apmąstymas.
 
Atviras klausimas – kokį prasminį uždavinį formuoja teatras ir jo kūrėjai? Statistika tokia – žmogus šiandien tampa mulkiu. „Didysis kelias“ – švariai idealistinė medžiaga. Šiuo kūriniu Strindbergas nusilenkia ir krikščioniškai doktrinai. Ir tai padaryta gražiu, lengvu reveransu, aukštos inteligencijos praba, – tuo Strindbergas ir išsiskiria, tuo jis žavus. Jis netelpa į davatkiško rėmo siekiamybę, nes yra laisvas, švariai mąstantis žmogus. Kai kam labai svarbu jo žmonos, skyrybos... Dažnai žmonės nori didžiam menininkui prikergti savo schemutę, kuria patys netiki. Šiandien girdžiu per visus ruporus teigiant: „Svarbiausia – šeima“, o elgsenoje, visoje sistemoje matau priešingus dalykus.    



Išleisti Strindbergo septyniasdešimt du raštų tomai, dvidešimt du laiškų tomai. Jį be galo mylėjo žmonės. Ir aišku, ne dėl jo gausos tekstų, o dėl to, kad jis ypatingai suprato pasaulį ir meną.
 
Deja, socialinis slogutis temdo daugelį mūsų pojūčių, daugelį matymų. Grįžtu prie Strindbergo laiko, prie švediškos dvasios – lengvos, laisvos, aristokratiškos, dvasingos. Šiandien atsiradęs kapitalizmas Lietuvoje visus pavertė ateistais – atsiprašau, bet net bolševikai to nesugebėjo padaryti. Todėl man jų vaikščiojimas į bažnyčią kelia juoką. Matau, kad tai yra ateistų kolonos: materialistai, kapeikininkai. Dvasingumas jiems kelia juoką, galbūt kai kam net isteriką, nes jis netelpa į jų nustatytas gaires. Net paskutiniai rinkimai rodo, kad žmogus vis dėlto kažko nori, kažko siekia. Policininkai ir į juos panašūs pralošė.    
 
Koks tas prisilietimas prie teatro, kuris būdingas būtent Strindbergui?
 
Strindbergas per savo juslę – gyvybiškumą, asmeninės patirties ir literatūros kaip kūrybos samplaiką – veikia labai gyvastingai. Ir ši gyvastis man imponuoja. Šiandien yra daug įdomių autorių, tarkim, vokiečiai, bet daug iš jų – tarytum sumaitoti visokių „Briuselio direktyvų“. Tai keista. Jų tekstuose aš nematau kuriančios asmenybės, nematau individualios patirties. Strindbergo kūryboje – priešingai. Galbūt kai kur jos net ir pervirš: mes nesugebame jos apdoroti, priimti iki galo. Ta europinė demagogija, kuri šiandieną tariamai reglamentuoja mūsų dvasines, psichines, socialines ir visas kitas vertybes... Viskas labai dvejotina ir diskutuotina. Dėl to net ir visuomenė yra klampynėje. Strindbergas viso šito išvengė, jis turi savo personalinę klampynę, į kurią ir brenda. Dėl to man jis įdomus.    



„Didysis kelias“ – kūrinys, sukurtas iš jo paties gyvenimo. Kaip Tu aiškiniesi – tolsti ir artėji prie jo dokumentikos? Jau nekalbant apie tai, kad jis mirė, sulaukęs tiekos metų, kiek Tau dabar.

Šios medžiagos sudėtingumas toks, kad ji sukelia ir begales asociacijų, galimų kelių, galimų sprendimų. Sudėtingumas ir yra, kaip visa tai susintetinti, sujungti į tam tikrą vientisumą, ką vadintume spektakliu ar dar kaip nors. Atrasti vientisą vizualinį kalbėjimą Strindbergo atžvilgiu nėra paprasta. „Sapne“ mums pavyko sukurti kaleidoskopinį ir mūsų asmeninio, ir dramaturgo gyvenimo pervertimą. „Tėve“ pasirinkau jo tarsi padiktuotą radikaliąją poziciją, tarsi nupjaudamas viską ir išgrynindamas šerdį. „Didžiajame kelyje“ man norėjosi platesnio pamatymo. Kad ir kaip keista, scenovaizdy atsiradusi rakto skylutė man yra socialinis motyvas.    
                     
Strindbergas buvo stulbinamai modernus, jis nuolat peržengdavo ribas tarp privataus ir viešojo gyvenimo. Kiek šie dalykai susiję su konkrečiu darbu, kuriant jo pasaulį?

Ne be reikalo į Stokholmą atskridęs radau Strindbergo kavinę, pats Strindbergas ten yra sėdėjęs ir pasakojęs anekdotus. Mane pribloškė, – visiškas popsas ir taip gerai padarytas... Aktorius – tobula kopija: baltomis pirštinėmis, kišenėje „čėrkelė“, ir jis pasakojo žiūrovams anekdotus. (Strindbergas prieš sėsdamas rašyti visada truputį išgerdavo).  



Strindbergas fotografavo, nes norėjo savo sielą nufotografuoti, jis tapė, sakydamas: „Noriu nutapyti žmogaus sielą“. Kaip Tu koreliuoju su siela?

Laiko dvasia padiktavo jo elgseną, turiu omeny, tapybą. Mane nustebino, kad ji – labai profesionali, labai profesionaliai „padėtas“ dažas, ne mėgėjiškai konstruojamas paveikslas. Tik tiek, kad man tai tarsi neįdomu. Kažko pritrūko, ar laiko, ar ko, nežinau. Faktūriškai – priimtina ir miela, bet tik tiek. Galbūt blokavo jo bičiulio Edvardo Muncho buvimas, kuris labai aiškiai dėliojo savo vizualinius dalykus. Literatūroje Strindbergo siela labiau išsiskleidė, per žodį jis atsidengė žymiai dramatiškiau, įtaigiau ir mums suprantamiau.  

Tavo darbas nepavydėtinas: turi sugalvoti koncepciją (gal net kelis variantus) tame etape, kai būna dar pati darbų pražios pradžia. Dabar, atrodo, jau galima būtų įsibėgėti ir daug ką suprasti, bet pačioje pradžioje tam tikrus dalykus labai sunku suprasti. Kaip Tau pavyko dešifruoti „Didįjį kelią“?

Perskaitau ir daug vaikštau, vėl perskaitau, ir daug vaikštau. Ir tik paskiau pradedu dėliotis, bet labai atsargiai. Dėl to šis procesas neišvengiamai reikalauja laiko. Atrodo, sceną žinau, viską žinau, galima būtų daug ką daryti, bet kaip nesuskubėti? O kitas dalykas – man visada labai svarbu procesas dėl to, kad niekada nebuvau pagalvojęs, kad suradau tokį sprendimą, kad geresnio ir būti negali. Visada dvejoju iki pat galo, iki premjeros, dėl to man procesas labai svarbus. Dalyvaudamas jame, gali koreguoti savo paties mintį. Dėl to man labai nepriimtini šiuolaikiniai „ėjimai“ – „užsakysim vieną, jį padarys tenai, kitą – tenai“... O kaip man viską suvesti? Aš turiu tik fikciją – projektą, maketą. Tai – iliuzija, kuri embrioninė, nes ji stovi ant literatūrinio impulso ir ant mano paties vaizduotės. O kai prasideda realus darbas, korektūra tampa labai svarbi. Dėl to man šis kelias nepriimtinas, kai scenografas padaro projektą, „nuleidžia“ jį, kažkas visa tai padaro, ir išeina premjera. Ir „vaikšto“ tokie mediniai spektakliai, ir jų dauguma. Beje, kine – tas pats.



Ar Tau svarbi Strindbergo biografija, jo šeima, toks platus jo domėjimosi laukas?

Man tai labai svarbu, nes atriša rankas. Strindbergo sodri biografija suteikia daugiau galimybių, nei vienas kitas sakinys apie jo gyvenimą.  

Nors žmonės ir skaito knygas, ir daug kuo domisi, tačiau, tenka pripažinti, kad susidomėjimas grožine literatūra mažėja, reikalaujama realybės, tekstų lyg iš televizijos realybės šou. Kaip Tau sekasi dar labiau tolti nuo realybės? Tu kuri visiškai pasakišką, simbolistinį paveikslą?

Yra sunkumų, bet malonu, kad susikalbam ir su režisieriumi, ir su aktoriais. Jie puikiai perteikia tą meninę realybę. Tik ką matytoje repeticijoje – ir Arūnas Sakalauskas, ir Rimantas Bagdzevičius, o kokia nuostabi Rimantė Valiukaitė! Ir santūri, ir gundanti, – labai graži. Taisyčiau dar kai ką, bet nėra kada, nes dar daug kas nepadaryta.



Tavo – dailininko teatras – labai gyvas, spalvingas. Iš kur visa tai?

Koloritas man visada labai svarbus. Apie jį aš svarstau ilgai. Pradžioje – tarsi idėjiškai sufokusuoji, o procese tikslini, ar iš tikro taip. Čia labai daug priklausomybių, nėra vieno aiškaus atsakymo. Kai paveikslą kuri, tai lengviau atsitrauki nuo visko, o čia...
Šiame darbe ypač džiaugiuosi šviesos dailininku Viliumi Vilučiu. Matau, kad jis turi teisingą profesionalo ambiciją. Šiandien tai yra labai daug.

O iš kur Tavo įvaizdžiai? Juk ne vien iš Strindbergo?

Tikrai ne. Man visos kitos gyvenimo vertybės – buvę nebuvę. Aš nesakau, kad man nesvarbu, kur atsigulsiu, ar ką suvalgysiu. Bet esu pakankamai abejingas visiems tiems dalykams. O ką sugebi padaryti – čia yra esmė. Ir dėl to aš visą laiką „gliukuoju“, ką bedaryčiau. Tarkim, išsiskalbiu, nešu skalbinius ant „šniūrkų“ ir kabinu, o kabindamas derinu segtukus. Ir man „dzin“ tas darbas, jis visiškai nesunkus, bet aš tyčia žaidžiu – kaip šį kartą pavyks suderinti tuos spaudiklius. Čia – „spalvotyros“ procedūros (juokiasi). Ir visa kita panašiai. Visai kitus akcentus pasidarau, o tą fizinį darbą arba pajėgi padaryti, arba ne.   



Kelionių drama – septynios stotys. Kaip Tu jas vaizdais išskiri?

Kūrinys išliks vientisas, su tam tikromis charakteristikomis. Bus erdvės charakterio, erdvės tūrio pokyčiai, bet labai minimalūs. Šį kartą man itin gelbsti kostiumas, – jis įneša charakterį, kitą situacijos piešinį. Dėl to kostiumas tampa ne tik personažo rūbu, bet kuria ir tam tikrą grafinę liniją.

Kūrinio pradžioje tarsi egzistuoja absoliutus pasaulis, peizažas; Strindbergas daug komentuoja Alpes, debesis ir pan. Šito aš nenoriu pamesti, bet vėliau prasideda visai kiti dalykai – vidinio pasaulio klausimai. Manau, kad skirtumas matysis. Yra spalvos akcentai, taip, kaip yra spalvos dramaturgija, spalvos psichinė energija. Štai čia aš ją ir laipsniuoju.
  
Tavo nuostata – ir scenovaizdį, ir kostiumus kurti pačiam. Kokius personažus buvo sunkiausia „perkąsti“, sukurti jų kostiumus?

Sunkiausia būna sukurti tuos kostiumus, apie kuriuos mažiausiai turi informacijos. Kai personažai „foniniai“, juos apsprendžia bendra kūrinio sprendimo idėja. O kuriu ir scenovaizdį, ir kostiumus, nes kitaip neįsivaizduoju, nes tuos dalykus paišau visada kartu. Kostiumas – kaip tam tikra dėmė, veikia kartu su dekoracijomis.



Kaip Tavo užduotis įvardino režisierius? Ar jo darbo principas nesikeičia?

Branginu Vaitkaus pačią nuostatą, patį priėjimą, santykį į pasirinką medžiagą, į pasirinktą temą. Tai yra iš esmės rimta, pozityvu. Mes vienas kitu pasitikime.

Kiek aktoriai turi įtakos kuriant jų veikėjų kostiumus?

Net labai daug. Jų linija, jų grožis yra prasminis impulsas. Kada aktoriui kostiumas „nelimpa“, jis jo „nepagauna“, man labai sunku pabaigti tokį kostiumą. Idėja gali būti, bet galutinis sprendimas priklauso nuo konkretaus aktoriaus. Ir nori nenori kostiumą turi keisti, nes jis koreguoja tavo idėją.   

   

Strindbergas – nuostabus: vietoj ilgų vieno žmogaus monologų jis įveda du personažus (Jėgerį ir Keliautoją), kurie yra tas pats žmogus, kuris kažkuriame etape lieka vienas. Dramaturgijoje – puikus duetas, neįtikėtinai žavingi jų dialogai! Kaip Tu atskleidi jų prasmę?

Svarbiausia, jie turi atliepti tam tikrą žanrą. Per tai jie ir jungiasi. Aš jų netapatinu, mechaniškai nedvejinu. Ta jungtis – tarsi užslėpta.  



Šį kartą bus nemažai kaukių. Kodėl?

Pati medžiaga to reikalauja. Tarkim, Jėgeris – pats Strindbergas... Grįžimas į savo pragyventą laiką... Tai šis kaukėtumas ir yra pretekstas visos jo kelionės atgal. Jėgeris, praėjęs šį gyvenimo laiką, tas kaukes ir dešifruoja. Jis pragyveno jas priimdamas, šiandien jis grįžta jas lukštendamas. Jėgeris tarsi atidenginėja jas, už tų kaukių pamato visus pavidalus, netgi ryžtasi jų įvardijimui.



Strindbergas šį kūrinį pavadino „Gyvenimo simfonija“. Kaip Tu pavadintum?

„Maro princesė“. Nes apie moterį „Didžiajame kelyje“ parašyta nedaug, ir vis dėlto ji yra ta kelrodė per visą kūrinio topografijos, geografijos seką. Strindbergas yra Strindbergas, – jis visada lakoniškas, visada rafinuotas. Ir žavioji aktorė Valiukaitė palietė šią stygą.



Dėkoju ir linkiu gero spektaklio!
 
„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje.
 
Kalbino 
Daiva Šabasevičienė
 

Reklama