Jie meilės nuopelnais nematuoja

Jos vardas Dina. Ją man atvežusi draugė užsiminė, kad esu jai šeštoji šeimininkė. Visi kažkodėl jos atsisakydavo, o buvusioji prieš mane buvo apsisprendusi nutraukti kalytės  gyvenimo kelią šioje žemėje.

Jau du mėnesiai mes kartu. Stebiuosi ir neatsistebiu šiuo padarėliu. Ilgai keliavusi iš rankų į rankas, vos patekusi į mano namus ji savo mažą širdelę atvėrė besąlygiškai meilei, rodydama ją, kaip įmanydama. Ypač dideliu noru būti kartu, užsiropšti ant kelių, lyžtelti skruostą. Palikta viena labai nuliūsta. Sykį užėjau į svečius. Nenorėdama Dinos vestis į kambarį, pririšau kieme. Po keliolikos minučių linksmai vizgindama uodega Dina jau buvo kambaryje. Žinoma, iš pavadėlio buvo likę tik skutai. Tačiau ką padarysi. Parodyti meilei jai nėra jokių užtvarų.

Subarta pasineria į didžiulį liūdesį. Sykį pyktelėjusi už jos išdaigas pasakiau, kad, jei neklausys, jos nemylėsiu. Reikėjo matyti, kokia ji liko. Susigūžė į kamuoliuką, akyse begalinis liūdesys. Visą vakarą liūdna prasėdėjo verandoje. Išvesta pasivaikščioti liūdnai nuleidusi galvytę kiceno iš paskos. Dar liūdnesnė buvo ryte. Jau pradėjau galvoti, gal sunegalavo. Tačiau užteko ją apkabinti, pasakyti, kad labai myliu ir Dina gyte atgijo. Džiaugsmu suspindo jos kaštoninės akys. Ėmė strakalioti ir smagiu viauksėjimu krykštauti. Tada ir pamaniau, o kaip dažnai, mes vienas kitą mylime už kažką. Tik ar tai galime vadinti meile? Ar tai nėra tik mūsų susikurta iliuzija, kuria stengiamės apgauti save ir kitus vaidindami meilę?

O vakar mažylė patyrė tikrą išbandymą. Artinasi vėlyvo rudens darganos, žiemos šalčiai ir pamažu rengiamės iš verandos persikelti į kambarius. Tačiau tai labai atsakingas momentas, nes čia gyvena didžiausi Dinos priešai – katinai. Juos pamačiusi visa ima drebėti, o jei pavyksta išsilaisvinti su didžiausiu azartu puola jų vaikyti. Tad atėjusios į butą ilgai aiškinomės, kad aš ją labai myliu, bet labai myliu ir tuos po butą vaikščiojančius ūsuotuosius-uodeguotuosius, todėl ir jai reikia su jais susidraugauti. Vieną po kito pristatinėjau naujuosius bičiulius. Ji kantriai klausėsi, laikas nuo laiko klausiamai į mane pasižiūrėdavo, girdi, nejaugi su visais jais turėsiu draugauti? Paskui įsikūrėme virtuvėje. Atkeliavo jos guolis, dubenėlis su maistu ir vandeniu. Kad nekiltų nesusipratimų vis tik pavadėlį prie pakabos prikabinau. Dina įsikūrė savo guolyje. Po kurio laiko prie jos vienas po kito pradėjo artintis jos amžinieji priešai, su kuriais dabar prašiau taikoje gyventi.. Dina klausiamai sužiūro į mane, bet išgirdusi, kad negalima, kantriai gulėjo savo guolyje. Net tada, kai buvo pasiekta įžūlumo viršūnė ir viena katė pradėjo šveisti iš jos dubenėlio. Dina išbandymą didvyriškai atlaikė.  Ištylėjo ir tada, kai įžūlioji lakė jos vandenį. Tačiau katei nuėjus kalytė stryktelėjo, pripuolė prie dubenėlio ir godžiai sušveitė likusį maistą. Net vandenį beveik visą išlakė, kad toms įkyruolėms nekliūtų. Paskui sugrįžo į guolį ir abejingu žvilgsniu ėmė apžiūrinėti naujuosius bičiulius. Lieka viltis, kad gal susigyvens.

Tokios Dinos istorijos istorijėlės. Nauja diena, nauja staigmena. Tačiau tokias pat staigmenas savo šeimininkams dovanoja kiekvienas augintinis. Kiekvienas mūsų mažasis bičiulis turi savo charakterį, bet, nepaisant būdo, jis visada sugeba  besąlygiškai mylėti. Tik ar mes visada tai pastebime? Pagaliau, ar norime pastebėti? Šiandien, spalio 4 dieną minime gyvūnų globos dieną. Nuostabu, jei tą dieną mirčiai nebūtų  pasmerkiamas nė vienas gyvūnas. Jei tą dieną sustotų mirties konvejeriai – skerdyklos, jei nebūtų užmigdomas nė vienas šeimininko neturintis ar šeimininko meilę praradęs šuniukas, katinėlis, prisimenant, kad jie turi širdį, iš kurios spinduliuoja begalinė ir besąlygiška meilė. Pagalvoti, kad juos laikome žemesniais už save vien todėl, kad per mažai juos pažįstame. Atlikdami bandymus su žiurkėmis mokslininkai užfiksavo blyksnį, koks žybteli, kai žmogus iškeliauja iš šios žemės. Tą  žmogaus atsisveikinimo su žeme blyksnį mokslininkai pavadino sielos atsiskyrimu…

Tad nebūkime abejingi savo mažųjų bičiulių meilei. Prisiminkime, kad jie taip nori meilės ir nori ta meile dalintis su arčiausiai jo esančiais. Bendromis pastangomis galime rasti būdų, kaip padėti išmestam šuneliui, katinėliui, kad jam nereikėtų kęsti alkio, šalčio, kad netektų patirti žmonių, uždarytomis širdimis, kankinimų… O tokių atvejų būna nemažai. Ir kankina beglobius gyvūnus toli gražu ne vien paaugliai. Tikriausiai kiekvieno miesto gyventojai gali papasakoti istorijų, kaip kažkas ima kariauti su rūsyje apsigyvenusiomis beglobėmis katėmis.

Mieli svetainės lankytojai, žinau, kad daugelis Jūsų padedate benamiams gyvūnams. Ne vienas su jais dalijatės savo kiemu, savo butu, savo namų jaukumu. Papasakokite savo istorijas. Tikiu, kad jos paskatins daugiau žmonių imtis labai reikalingos ir kilnios misijos.

Genovaitė Paulikaitė