Jaroslava Mirjama Amirjan: esu susikūrusi savo vertybių sistemą ir ja vadovaujuosi

Tikriausiai neretas pamąstoma, kad gyvenimas – tai scena, kurioje atliekame įvairius vaidmenis, kuriuose, deja, patys ir surežisuojame. Dažnai net patys  nesuvokdami, į kokią vagą kreipiame savo aplinką, įvykius, karjerą. Kiekvienas etapas – naujos patirtys ir nauji suvokimai, vertybių perkainojimas. Apie vertybes ir kaip laikas keičia su jomis mūsų santykius, kalbamės su pedagoge Jaroslava Mirjama Amirjan.

Gerbiama Jaroslava, kaip metams bėgant keičiasi vertybių suvokimas? Ar buvo lūžių?

Vertybių sąvoka apima labai daug sričių – tai ir veikla, ir moralės normos, ir tradicijos, ir visuomenės nuomonė, ir t.t. Iš tiesų vertybės labai veikia mano pasirinkimus, mano elgesį. Aš labai skirtingai suvokiau vertybes vaikystėje, paauglystėje, o brandžiame amžiuje  vertybių skalė persiprogramavo 180 laipsnių.
Taigi lūžių buvo. Ir ne vienas. Prieš 20 metų, važiuodama autobusu, galėdavau vairuotojui pasiūlyti mažesnę pinigų sumą, nei kainuoja bilietas. Ir taip darydavau. Be jokio kaltės jausmo iš darbo galėjau paimti žaislą savo vaikams. Viso to dabar niekaip negalėčiau padaryti.
Kaip atrasti ir suvokti savo vertybes? Tai nuolatinis darbas su savimi, kuriam reikia daug sąmoningumo, įžvalgumo, savikritiškumo, drąsos pažvelgti į savo vidų, kelti klausimus, neretai provokuojančius, verčiančius apsispręsti, priimti atsakomybę. Būtent ši nuolatinė kelionė į save padeda suprasti, kas man svarbiausia gyvenime.

Kokią įtaką tavo pačios pripažintos vertybės turi gyvenimui?

Laikantis mano pačios pripažintų vertybių, pasikeitė mano vidinė būsena. Pasidarė ramu gyventi. Vertybės nėra vien tik gražūs žodžiai, bet realus mano gyvenimas, konkretūs jo pasirinkimai. Paprastai kalbant, vertybė man yra visa, kas vertinga, kas daro mano gyvenimą visavertiškesnį ir prasmingesnį.  Netgi malonus, atviras pašnekesys su kitu žmogumi prie kavos puodelio visada yra neapsakomai brangus. Tos keliolika minučių nuspalvina mano dieną gaiviomis spalvomis.
Aš noriu gyventi prasmingą gyvenimą, todėl nenoriu tenkintis plaukimu pasroviui. Noriu laisvai rinktis tik tai, kas yra vertinga, kas gera, kas gražu, dora, teisinga. Esu susikūrusi savo vertybių sistemą ir ja vadovaujuosi, tikėdama, kad mano pasirinktas kelias veda mane į gyvenimo pilnatvę. Mintys mane nukėlė į laikus, kai mokiausi vidurinėje mokykloje. Paauglystė…  išdaigos, nepaklusnumas to laikmečio sistemai jau budo manyje. Nutariau pirmąsyk gyvenime nusidažyti plaukus  ir nuėjau į mokyklą ryškiai raudonais plaukais, kas tuomet reiškė – pažeidimas mokinio elgesio taisyklėms. Arba į šokius reikėdavo eiti tik su uniforma, kuri man buvo įgrisusi iki gyvo kaulo. Atėjau apsirengusi taip, kaip man patiko. O tada mamą iškvietė pokalbiui… Taip, tada buvo vienokios, paaugliškos vertybės, bet jos tikriausiai jau tada mane suformavo kūrybinei laisvei.

Tarp tavo esamų ir gal būt buvusių vertybių ar aptinkate tokių, kurios išties yra mums aplinkos įdiegtos. Gal būt tai atsiliepia pačios gyvenimui?

Remiuosi savo gyvenimiška patirtimi, kuri atsirado mokantis, skaitant, dirbant, bendraujant. Turiu vidinį pašaukimą tarnauti žmonėms, negalvojant apie atlygį. Žinau, kad padaryti geri darbai grįžta šimteriopai. Ir nebūtinai tai pinigai. Tai ir įvertinimas, palaikymo žodžiai, kartu praleistas laikas…
Gyvendama Norvegijoje pamąsčiau, kad galėčiau suburti lietuvių bendruomenę, pakviesti iš Lietuvos įdomių lektorių, tokių kaip Dasrius Ražauskas, Jevgenijus Černyš, Vadimas Zizas ir kt., pabendrauti, pasiklausyti paskaitų apie santykius. Kodėl kas antra pora skiriasi? Gal tai būtų nedidelis mano indėlis į žmonių gerovę? Stebiu save, ar tai, kur aš esu ir ką veikiu, ar tai gali mane pakelti į progresą?
Esu pedagogė. Grįžtu atgal į tuos metus, kai vienai teko užauginti dukras. Visur buvo skubėjimas. Greitai greitai pinam kasas, greitai greitai rengiamės į mokyklą… ir visur greitai, greitai. Dabar, kai atėjo laikas, kai skubėt taip nebereikia, bet skuba mano vyresnioji dukra, dirbdama ne viename projekte, galiu save atiduoti anūkų priežiūrai, kad jiems būtų laiku ir tinkamos diegiamos vertybės. Jų toks amžius, kai iš jų galima nulipdyti, ką tik nori. Tik reikia būti šalia jų. Paskutinį kart viešėdama pas juos Italijoje, keturmetį anūką pamokiau persižegnoti prieš valgant ir padėkoti Aukščiausiajam už gėrybes ant stalo. Litą dieną vaikštinėjame po miestą, nusipirkome ledų, einant anūkas sako: močiute, nepadėkojom Dievuliukui… Kokie vaikai imlūs.
Kokia graži  šeimos vertybė – visiems šeimos nariams apsikabinti. Praeina  valanda, kita, anūkas pribėga ir sako: močiute, apsikabinkim.  Ir psichologai sako, kad žmogus palaikytų gyvybę, jam per dieną reikia apsikabinti bent 4 kartus. Vertybės yra toks dalykas, kurių negalėčiau įdiegti anūkams vien tik kalbant. Ar jie patikės močiute, jei tarkim tolerancija yra vertybė, o aš negebėsiu išklausyti savo vaiko, bendrauti mandagiai ir gerbti kitaip manančiojo. Ar įžiebsiu meilę, viltį, tikėjimą anūkų širdyse, jei pati negebėsiu rodyti meilės kiekvienam sutiktam žmogui, jei mano akys nespinduliuos viltimi, jei pati neturėsiu tikėjimo?
Turiu  vieną pasiūlymą anūkui. Nežinau kaip sureaguos. Jis taupo pinigus savo žaislams, pramogoms. Ketinu pasikalbėti su juo apie nuskriaustų gyvūnų prieglaudą ir paprašyti paaukoti dalį pinigų…
Vertybinis ugdymas prasideda nuo paties savęs ugdymo, nuo gebėjimo atsigręžti  ir kritišku žvilgsniu pažvelgt į savo gyvenimo kokybę, nuo sugebėjimo susidėlioti savo vertybes ir jomis vadovautis.  Pats didžiausias sunkumas man… nes taip jau yra, kad mes mieliau mokome kitus, nei mokomės patys. Mieliau reikalaujame iš kitų, nei iš savęs pačių. Ir dabar dar dažnai ant to paties grėblio užlipu. Mokausi…

Kaip vertini laiką, kurį praleidi gyvendama tarp Italijos, Norvegijos ir Lietuvos?

Džiaugiuosi, kad likimas man leidžia pabūti ilgesnį laiką triukšmingoje, emocijų kunkuliuojančioje Italijoje ir ramaus gyvenimo būdo žmonių, gyvenančių Norvegijoje. Na pavyzdžiui, būdama Italijoje nusprendžiau nueiti į kirpyklą. Italijoje dažniausiai verslą kuria šeima. Vyras mane apkirpo, sušukavo, ir mano nustebimui, mane pro duris išleisdama jo žmona mane pabučiavo į abu žandus. Kaip manot, kitą kartą nuvykusi į Italiją, į kurią kirpyklą aš eisiu? Mums reikia ne tik gražiai atrodyti, bet ir pasijausti maloniai. Labai jau šilti tie italai…
O norvegas, sveikindamasis gali tyčia ar netyčia paduoti kairę ranką, ar pridėjęs ranką prie krūtinės šiek tiek pamojuoti.
Nuvykus į Lietuvą, pirmiausiai į akis krenta vyrai mėlynanosiai, ko nepamatysi nei Italijoje, nei Norvegijoje. Turime sovietinį palikimą.
Stoviu parduotuvėje eilėje prie kasos. Močiutė skaičiuoja grąžą savo delne ir tikrina, ar jos neapsuko kasininkė. Kita močiutė tikrina kasos aparato čekį, ar ne per daug nuskenuota prekių. Nėra pasitikėjimo… Iš to ir formuojasi visuomenės vertybės.  

Dėkoju už pokalbį.

Klabino
Karolina Baltmiškė