NAUJIENOS

Ištvermės jojimo sporto Lietuvoje pradininkas: gerų rezultatų pasiekia tik mylintys žirgus

Kategorija:

Miestas:
Veterinarinis patikrinimas prieš varžybas. Žirgą veda jojanti trenerė Danguolė Lastauskaitė.

Darganotam rudeniui apglėbus gamtą ir artėjant šalčiams, šaltojo metų laiko ramybei ruošiasi ir sportiniai žirgai. Spalį užbaigę varžybų sezoną jie grįžta į žirgynus ir namų arklides ruoštis naujiems iššūkiams kitais metais. Ištvermės jojimo Lietuvoje pradininkas treneris Vytautas Martinavičius sako, kad šiame sporte ypatingai svarbus raitelio ir žirgo ryšys, tarpusavio pasitikėjimas, supratimas, o jį ugdyti reikia nuolat, ne tik varžybų laikotarpiu. „Žirgas yra toks gyvūnas, kad jeigu žmogus su juo elgiasi gerai, tai ir jis stengiasi žmogui įtikti, padėti. Tuomet žirgas ir varžybose nori dalyvauti. Žmogui sporte motyvacija gali būti taurė, pripažinimas, o žirgą motyvuoja, jeigu raitelis moka jam padėkoti, parodyti, kad jis džiaugiasi žirgui. Tokiam ryšiui užmegzti reikia laiko“, – pasakoja V. Martinavičius.

 
Lietuvos ištvermės jojimo jaunimo rinktinė Ispanijoje 2008 m.

Ištvermės jojimo sportas mūsų šalyje mini 20-us metus. Užbaigus jubiliejinį varžybų sezoną, V. Martinavičiaus paprašėme papasakoti apie sporto istoriją Lietuvoje ir jo ypatybes.
 
Iki 2000 metų Lietuvoje nebuvome žinoma apie ištvermės jojimą. Kaip jūs juo susidomėjote?
 
Ilgus metu sportavau kitose žirginio sporto šakose – konkūruose, trikovėje. Jomis užsiimu ir iki šiol. Marijampolės žirgyne dirbau vyriausiuoju treneriu, ir 1998 metais gavome kvietimą į ištvermės jojimo varžybas Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Kvietime buvo parašyta, kad laukiami vaikai raiteliai iki 14 metų, numatoma distancija 120 kilometrų, apmokama kelionė raiteliui, jo tėvui, treneriui, žirgui, o prizinis fondas – pusė milijono JAV dolerių. Buvome pradėję galvoti, kad gal „ant durniuko“ reikia nuvažiuoti, nors visai nesuvokėme, ką tame ištvermės jojime reikia daryti. Laimei, priėmėme teisingą sprendimą nevažiuoti. Tačiau susidomėjimas šiuo sportu jau mumyse gimė. Susiradome ir iš prancūzų kalbos išsivertėme ištvermės jojimo taisykles. Pamatėme, kad tai tikrai rimtas sportas. Tuo metu kaip tik bankrutavo Marijampolės žirgynas. Atvykau į Kurtuvėnus, ir Kurtuvėnų regioninio parko žirgyno direktoriui Rimvydui Tamulaičiui papasakojau apie ištvermės jojimo  sportą. Nusprendėme, kad reikia pabandyti jį kultivuoti.
 
Ar lengva buvo pradžia?
 
Pradėjome ruošti žirgus taip, kaip tuo metu įsivaizdavome, pradėjome ruoštis varžyboms. Norėdami organizuoti varžybas, susidūrėme su didžiuliais sunkumais: sulaukėme pasipriešinimo iš veterinarijos specialistų pusės, iš gyvūnų mylėtojų draugijos atstovų, galvojančių, kad šis sportas – tai žirgo kankinimas. Ir tąkart surengti varžybų mums neleido. Kad su visais nesusipyktume, nusprendėme pasiekti kompromiso ir surengėme ne varžybas, o ištvermės jojimo parodomąją treniruotę. Joje ilgiausia distancija buvo 36 kilometrai. Šiuo metu tokį nuotolį ir geras turistinis arkliukas be jokių problemų įveiktų. Taip 2000-aisiais ir prasidėjo Lietuvos ištvermės sporto istorija. Atvažiavo daugybė kontrolės, veterinarijos specialistai. Visi, taip pat ir gyvūnų mylėtojai, pamatė, kad tai tikrai nėra žirgų kankinimas. Be to, Kurtuvėnų regioniniame parke yra nuostabios vietos, trasos, žmonės. Po to mums jau buvo leista rengti ir varžybas.

 
Ištvermės jojimo trasoje.

Kadangi visada sportavau profesionaliai, pamaniau, kad turime užsikelti aukštesnę kartelę ir išsiveržti į tarptautinį lygį. Pasirinkome žirgiukus, kurie galėjo atstovauti ištvermės jojime. Žinios mūsų buvo gana menkos, pasiklausti patarimų nelabai turėjome ko, bet pradėjome ruoštis. 2001-aisiais surengėme pirmąjį Lietuvos čempionatą. O apetitas auga bevalgant. Pasitreniravę nuvažiavome į tarptautines varžybas. Paskui kilo idėja papulti į 2006-ųjų Pasaulio žaidynes. Tarptautinėse varžybose susitikome su rusais, kuriems pasakėme: „Jūs turite daug žirgų, mes turime gerų sportininkų. Būkite geri, jūs paskolinkite mums žirgus į atranką, o mes pabandysime užkariauti pasaulį“. Jie sako – mielai. Pakvietė mus į savo atrankines varžybas Borodino mūšio lauke prie Maskvos. Surinkau tris savo sportininkus, susidėjome daiktus, balnus, kamanas, ir išvažiavome į jų kraštą. Sakiau tuomet: „Viskas labai gerai, smagu, bet ką darysime, jeigu pakliūsime į tas Pasaulio žaidynes?“ Atrankinėse varžybose laukė rimtas išbandymas – daug raitelių, 160 kilometrų trasa, nė vienas mūsų raitelis dar net nebuvo jojęs tokios distancijos. Rusai atvežė tris žirgus iš Kabardos-Balkarijos, mes dvi ar tris dienas pasitreniravome, raiteliai apsiprato su žirgais. Varžybas iš 33 dalyvių baigė 11 raitelių, iš tų 11-os trys – mūsų! Tačiau Pasaulio žaidynėse turėjome tik dvi vietas, tad leidome dvi moteris, o Darius Dilinskas lydėjo, bet nedalyvavo.

 
Žirgo atstatymas tarpiniame finiše.

Neturėjome lėšų dalyvauti tokio rango varžybose, reikėjo jų surinkti. Tada įkūrėme Žirginio sporto asociaciją, sutelkusią įdomius ir protingus žmones, ir reikalingas lėšas gavome. Taip pat reikėjo vėl gauti tuos žirgus iš rusų, su jais vyko skubios derybos. Taip išvažiavome į Pasaulio žaidynes. Tiesa, aš neišvažiavau, nes pervargau ir patyriau insultą. Padėjau iš namų: dalyviai man skambindavo, o aš sakydavau, kaip jiems joti. Po dviejų paruošiamosios stovyklos savaičių Vokietijoje komanda išvažiavo į varžybas Achene. Jas iš 170 dalyvių baigė 62 dalyviai. Mūsų Gražina Stugytė su rusų Soku buvo 57-a, o Danguolė Lastauskaitė su Lachranu nebaigė distancijos, nes žirgas apšlubo. 160 kilometrų vis tik yra iššūkis žirgui.
 
Kartelės nuleisti vėlgi nesinorėjo. Turėjome jaunų raitelių, tad norėjome juos parodyti Europos čempionate. 2008 metais nuvažiavome į Ispaniją, Europos ištvermės jojimo jaunimo čempionatą. Tačiau nuvykę supratome, kad tai buvo klaida, nes vietovė buvo kalnuota, reikėjo kilti virš debesų, taid žirgiukai turi būti parengti tokioms sąlygoms. Vėliau jojimas mūsų šalyje plito, tai buvo naujas dalykas, žmonėms buvo įdomu.
 
Kuo ypatinga ši jojimo sporto šaka?
 
Joje nereikia tokio didžiulio raitelio meistriškumo, kaip, pavyzdžiui, šokinėjant per kliūtis. Svarbiausia yra labai gerai suvokti žirgo paruošimą, jo psichologiją, ir konsultuojantis galima pasiekti tikrai gerų rezultatų. Taigi, be jaunų entuziastų, šiame sporte realizuojasi ir tie, kurie neįvykdė savo planų didžiajame sporte. Reikia tik meilės žirgams ir noro joti. Fizinė forma svarbi tiek, kad per varžybas žmogus būtų pakankamai ištvermingas išsėdėti balne keliolika valandų. Daromos pertraukos, bet raiteliukai vis tiek nuvargsta. Šiame sporte nereikia ir tiek daug buitinių sąlygų: kliūčių, specialių aikštelių. Žirgiuką galima laikyti namuose, tvarte. Jauno neparuošto žirgo kaina nėra didelė, paruošto varžyboms jau didelė. Laikant savo sąlygomis, žirgo išlaikymas kainuoja apie 150 eurų per mėnesį, žirgyne – truputį brangiau. Vienkartinės investicijos – balnas, inventorius. Pasaulyje tai – antra pagal populiarumą žirginio sporto šaka.
 
Kokie žirgai pasižymi šiame sporte?
 
Šiame sporte dominuoja pora veislių, kurios geriausiai tinka didžiajam sportui – 120 ir 160 kilometrų distancijoms. Ištvermės jojime žirgas turi įprasti prie ilgo, monotoniško darbo, ir tam geriausiai tinka veislės, kurios gamtoje natūraliai turėjo panašų ritmą. Šiuo atveju tai yra arabų žirgai ir kalnų žirgai – kabardinai, karačiajai, ir panašiai. Kadangi arabų žirgai augo dykumose, o jose yra lygumos, tai jie yra greitesni, o kalnų žirgai lėtesni, bet irgi tiktų šiam sportui be didelių pretenzijų į pirmas vietas.
 
Kuo žavus, kuo patraukia šis sportas?
 
Šis sportas suvienija visą komandą. Reikia nemažai žmonių: vieni trasoje atstato žirgą, kiti atveža į trasą vandenį, dar kiti apipila žirgą vandeniu. Be to, tai – azartą sukeliančios varžybos, taktinė kova analizuojant situacijas ir priimant sprendimus, apskaičiuojant, kokiu greičiu joti, kad nenuvargintum žirgo. Artėjant prie finišo, net lenktyniavus kelias ar keliolika valandų tenka finišuoti rimtai varžantis.

Baltijos šalių čempionato prizininkų apdovanojimas. 

O svarbiausia yra mylėti žirgus. Žirgo reikia nepervarginti, tada jis nori ir dalyvauti, ir konkuruoti. Žirgas yra toks gyvūnas, kad jeigu žmogus su juo elgiasi gerai, tai ir jis stengiasi žmogui įtikti, padėti. Tuomet žirgas ir varžybose nori dalyvauti. Tačiau jeigu, neduokdie, jį pervargintume, nelabai pasiruošusį įklampintume į būseną, kad jam net bloga pasidarytų nuo perkrovų, tada jis nebenorės varžytis. Žmogui sporte motyvacija gali būti taurė, pripažinimas, o žirgą motyvuoja, jeigu raitelis moka jam padėkoti, parodyti, kad jis džiaugiasi žirgu. O jeigu žirgas pervarginamas, tai jo sportinė karjera būna trumpa, jį nuolat reikia raginti, tad gerų sportinių rezultatų nebūna. Raiteliai turi išmanyti ištvermės sporto prasmę, esmę, labai gerai pažinti žirgus ir būtent savąjį žirgą, turėti su juo stiprų ryšį. Tokiam ryšiui užmegzti reikia laiko. Atsitiktiniai laimėjimai yra nuėję į antrą planą – yra mokslas, metodikos, taip pat, kaip ir žmogui ruošiantis maratonui ar kitiems sporto laimėjimams.


Žirgo aušinimas trasoje.
 
APIE IŠTVERMĖS JOJIMĄ
 
Ištvermės jojimas – tai rungtynės, kuriose yra patikrinamas žirgo greitis ir ištvermė, taip pat išbandoma raitelio orientacija bei gebėjimas jausti savo žirgo galimybes. Ir vis dėlto varžantis ištvermės jojimo varžybose, pirmenybė teikiama ne pergalei, o gerai žirgo savijautai.
 
Tapusi Tarptautinės žirginio sporto federacijos (Federation Equestre Internationale, FEI) disciplina, greitai ištvermė tapo ir greičiausiai augančia disciplina. Dabar ištvermės jojimą, pagal tarptautinių varžybų skaičių, lenkia tik konkūrai. Vidutiniškai kasmet organizuojama apie 900 FEI ištvermės jojimo varžybų, o dalyvaujančių šalių skaičius nuo 2004-ųjų išaugo 50-čia procentų.
 
Rūta Grigolytė
Nuotraukos iš asmeninio V. Martinavičiaus archyvo

Reklama