NAUJIENOS

Išpažintis: nelengvas kelias iš alkoholizmo nirvanos blaivybės link

Kategorija:

Miestas:
 Mūsų didžiausias triumfas – ne tai, kad niekada nekrentame, o tai, kad kiekvieną kartą atsistojame iš naujo.  Konfucijus.
Žmogus – labai tvirta, o kartu labai silpna būtybė. Eidamas išbandymų keliu, jis dažnai klumpa ir keliasi, palūžta ir vėl savyje atranda jėgų atsitiesti. Kūnas ir dvasia kartais neatlaiko gyvenimo smūgių ir tenka atsidurti ligos gniaužtuose. Ne visos ligos pagydomos. Su vienomis tenka sunkiai kovoti, o kitos priverčia su jomis susitaikyti keičiant gyvenimo būdą, požiūrį į save patį ir savo aplinką. Sunkiausios ligos tos, kurios užvaldo visą žmogaus esybę: kūną ir dvasią. Prie kūno kančių priprasti lengviau. Dvasinės kančios yra neįveikiamos. Viena sunkiausių dvasinių ligų – tai alkoholizmas. Tiesa, ne visi dar ir šiandien suvokia, kad tai sunki, nepagydoma liga. Alkoholikus kai kas linkę laikyti bevaliais, apsileidėliais, lengvabūdžiais, tinginiais,  nužmogėjusiais. Nuo jų kratosi darbovietės, kaimynai, net artimieji. Man asmeniškai teko bendrauti su tais gyvenimo paraštėse atsidūrusiais žmonėmis, stebėti jų dvasines ir fizines kančias, norą viską pradėti iš naujo, grįžti iš alkoholinės nirvanos į pilnavertį gyvenimą. Tarp jų sutikau daug šviesių asmenybių, jautrių, meniškos sielos žmonių, kuriems neretai sunku pritapti prie brutalios aplinkos, taikstytis su neteisybėmis. Pakalbinau vieną pažįstamą moterį,  Anoniminių Alkoholikų (toliau: A A) bendrijos narę Laimą (tikrasis vardas redakcijai žinomas), kuri sutiko labai atvirai papasakoti apie savo nuopuolius, sunkią dvasios ligą ir nepalaužiamą ryžtą eiti blaivybės keliu.

 Laima, ar prisimeni, kada pirmą kartą pakėlei taurelę ir paragavai tų velnio lašų?

Pirmą kartą rimčiau išgėriau per savo 18-ąjį gimtadienį su draugais. Puikiai atsimenu mėtinio likerio skonį. Iki tol buvau ragavusi naminio vyno – niekas jo nei slėpė, nei draudė. Tai atrodė normalu, visi taip daro, per įvairias šventes išgeria, kiek kas nori.

O vėliau?

Atsirado poreikis visada turėti alkoholio. Net ir tada, kai kurį laiką negeriu. O jei prireiks? Melagingai sau teikdavau – gal reikės pavaišinti ką nors, o gal vakare bus sunku ar liūdna, pati įsipilsiu vieną taurelę. Neturėjau jokio supratimo apie alkoholio poveikį. Vėliau jau visiškai negalėjau apie nieką galvoti, jei namie nėra alkoholio. Pirmiausia nusiperki butelį, o po to – visi kiti reikalai.

Kada prasidėjo vadinamosios daugiadienės?

Kartą pasireiškus pagirioms, nesupratau, kas su manimi vyksta: stipriai plakė širdis, skaudėjo galvą, nebuvo jėgų. Vėliau suvokiau, kad tai pagirios. Man buvo pasiūlyta rytą išgerti šiek tiek alkoholio  su kava, tik 50 gramų. Supratau, kad radau išganingą būdą nesirgti rytais. Nemąstydama nusprendžiau, kad tiek nepakenks – nebus nei kvapo, nei girtumo. Vadinasi, iš vakaro galiu gerti nesibaimindama, kad rytą bus blogai.  Kurį laiką tai labai pasiteisino, tik vėliau reikėdavo vis daugiau, 50-ies nebeužtekdavo, o ir po kelių valandų sugrįždavo blogumo pojūtis, reikėdavo pakartoti. Taip patekau į užburtą ratą: prasidėjo daugiadienės.

Ką kaltinai dėl dažno išgėrinėjimo – save ar kitus?

Kaltinau savo mamą dėl paveldėto polinkio į alkoholį, pykau, kad nemylėjo, neaugino. Kaltinau ir save, kad daug dirbu, pavargstu. Erzino aplinka, žmonės, nesuprantantys manęs. Bet susitaikyti su savimi nebuvo lengva – slėgė didžiulis kaltės jausmas.

Ar dažnai teko meluoti, išsisukinėti, kad pavyktų užmaskuoti savo bėdą?

Teko meluoti, kad sergu, kurti nebūtas istorijas (tik niekada nesidangsčiau vaikais). Siekdama nukreipti dėmesį nuo savęs, apkalbėdavau kitus, kad jie daug blogesni už mane.

Ar susilaukei deramo namiškių, draugų, kolegų palaikymo?

Gal pačioje pradžioje. Kai problema tapo akivaizdi, buvo žmonių, kurie stengėsi padėti geru žodžiu, patarimais, bet vėliau visi nusisuko, nes niekas netikėjo manimi. Vaikai vengė kontakto, kai būdavau neblaivi. Kai dukra pakliuvo į ligoninę, aplankiau tik po kelių dienų, nes tada prasiblaiviau. Niekas man nepranešė, kai sūnus patyrė traumą per varžybas mokykloje.

Kiek laiko išbūdavai blaivi, ar dažnai kartodavosi atkryčiai?

 Tarpai tarp užgėrimų vis trumpėjo, ilgiausiai esu išbuvusi  blaivi du mėnesius. Atsirasdavo didžiulis potraukis, kurio niekaip negalėdavau kontroliuoti. Nuoširdžiai prižadėdavau vaikams, kitiems namiškiams, kad daugiau tikrai tikrai negersiu, bet neužilgo būdavo tas pats. Po trejų metų blaivybės, jau būnant AA, turėjau atkritį – tai buvo didelė pamoka, jog  kažką dariau ne taip.

Ar bandei ieškoti medikų pagalbos?

Ne kartą geriant teko pakliūti į ligoninę. Kartais nuvirtus, susižalojus, kartais pagirių kančiose. Medikų, slaugytojų pirmiausia būdavau išbarama, kartais net grubiai. Kai kreipiausi į psichiatrą, galėjo išrašyti tik vaistų, kurių be recepto nenusipirksi, ir patarė, kad, prieš pakeldama taurelę, geriau ateičiau recepto. Bet parduotuvė juk arčiau: greičiau galima gauti pagalbos.

Laima, o kokia tuomet buvo tavo dvasinė būsena?

Emocinis nestabilumas, visiškas nusivylimas, savivertės netekimas, apatija.

Suprantu tavo būseną: žemė ėmė slysti iš po kojų. Kas tau suteikė stiprybės, ryžto pradėti gyventi iš naujo, atsikratyti praeities demonų?

Pasijutau visiškai viena, be vilties, kad gali kas nors keistis į gera. Tada prisimindavau Dievą, kuris buvo mane užmiršęs, prašydavau, kad pasiimtų mane – taip visiems bus geriau. Arba rodytų kelią. Deja, Dievas manęs nepamiršo. Neužilgo nuėjau į AA. Prieš kelerius metus ten buvau, bet tada tikslas buvo ne toks: aš norėjau išmokti gerti saikingai ir visiška blaivybė atrodė neįmanoma, nesuvokiama. Pastarąjį kartą nuėjusi pasijutau rami kaip niekur kitur – niekas neklausinėjo, neteisė, nesmerkė. Atvirkščiai, pasiūlė kavos, literatūros, supažindino su 12-os žingsnių programa, patarė užsirašyti kelių narių telefono numerius, kad galėčiau paskambinti, jei pasijusčiau blogai. Su noru ėjau į susirinkimus, užgimė viltis. Šilo santykiai su vaikais. Kai pasakydavau , kad einu į AA susirinkimą, baimės ir skausmo kupinose jų akyse vis dažniau pamatydavau nusiraminimą, pasitikėjimą, palaikymą.

Tikriausiai nelengva buvo viską pradėti iš naujo?

Kai atsirado viltis, žingsnis po žingsnio viskas dėliojosi tik geryn. Vienos AA narės pasiprašiau globos, kad padėtų individualiai susivokti, kas su manimi iš tikrųjų vyksta ir ką turėčiau daryti. Taip supratau, kad sergu nepagydoma liga ir tik nuo manęs priklauso, ar ji progresuos. Mano ryžtu pradėti naują gyvenimą daugelis patikėjo. Sulaukiau paramos ne tik iš namiškių, bet ir iš draugų, kolegų. Ypač esu dėkinga tiems, kurie ir sunkią valandą manęs nepaliko, visada buvo greta ir tiesė pagalbos ranką.

Atskleisti savo tamsiąją gyvenimo pusę – tikras iššūkis. Kodėl ryžaisi tokiam atviram pokalbiui?

Dabar žinau, kad kiekvienas gali pakilti ir, matydama kenčiančius, tokius, kokia buvau aš pati, labai norėčiau, kad juos pasiektų mano patirtis, kad jie patikėtų, jog išeitis yra. Esu dėkinga likimui, kad mane irgi pasiekė žinia apie AA veiklą.

Ko palinkėtum visiems likimo broliams ir sesėms?

Stiprybės ir optimizmo.

Dėkui, Laima, už tokį atvirą ir nuoširdų pokalbį, kurį galėčiau pavadinti tavąja dvasios išpažintimi. Kartu noriu palinkėti, kad tavo gyvenime būtų kuo daugiau šviesos, meilės, pasitikėjimo savimi, kad tavęs nebepersekiotų pikti praeities demonai. Svarbu niekados nepamiršti, jog didis ne tas, kuris niekados nesuklupo, o tas, kuris suklupęs mokėjo atsistoti.

Kalbino
Vilija Kojelytė
 
 

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama