NAUJIENOS

Išlieka žmonės – išlieka dvasia

Kategorija:

Miestas:

Lankydamasi Mosėdyje užsuku į daktaro Vaclovo Into sodybą. Vos įžengusi pro vartelius pajutau keistą prisilietimą. Atrodo, su manimi pasilabino pats sodybos kūrėjas. Jutau, kaip jis mane lydi iki namo, kuriame viena po kitos rutuliojosi idėjos, kaip kurti sodybą, kaip parvežti patikusį akmenį, kaip rasti prie jo derintį medelį ar krūmą, kur augo ir tėvo darbus stebėjo ir jam padėjo penki vaikai. Jo buvimą jutau ir vaikštinėdama po sodybą. Vėliau, jau žiūrinėdama sodybos nuotraukas, pastebėjau taisyklingą šviesos apskritimą, liudijantį sodybos kūrėjo buvimą su mumis. Tą patį patvirtino ir nuotrauką pasižiūrėjęs per sąmoningą saviugdą vidinį matymą atvėręs saviugdos ir gyvenimo konsultantas Jevgenijus Černyš (www.gyvenimokonsultantas.lt).

 Sodyba – atminties ir amžinojo poilsio vieta

„Visi jaučiame jo buvimą, jo gerą energiją, – sako daktaro sūnus Vaclovas Intas, kviesdama pirmiausia aplankyti tėvo kapą. –Kadangi tėvelis jo paties valia palaidotas sodyboje, lengviau. Junti, kad jis yra namuose. Visi gali jo kapą aplankyti.“

2007 metais miręs Vaclovas Intas ilsisi savo sodyboje. Netoli stovi akmuo, ant kurio visi vaikai dar mažiukai nusifotografavo. Auga penki beržai, įamžinantys penkis brolius – daktaras augo su keturiais savo broliais. Ir visi penki broliai, pasak sūnaus, stiprūs ir ilgaamžiai.

Šalia daktaro kapo – jo paties sukurta pagoniška šventykla, prie kurios mėgdavo ateiti, ramiai pasėdėti. „Jis buvo pagonis – gamtos žmogus. Tėvelis nežinojo, kas dedasi ten, kitame pasaulyje, bet čia jam buvo viskas gyva. Ir apie akmenys sakydavo, kad jie gyvi. Gal ir taip?.. Juk neveltui sakoma, kad akmenys auga, – susimąsto Vaclovas Intas. –Ypač jie atgyja naktį... O šis akmuo – tikras akmenų karalius. Matote, kokia karūna. Jį tėvelis prie savęs pasidėjo...“

Sodybai – ES parama

Pernai V.Into sodyboje baigtas įgyvendinti ES finansuojamas projektas. Už gautas lėšas sutvarkyti tvenkiniai, takai, tad dabar galima visą sodybą apeiti, daktaro sukurtas kalnelis, atnaujinti gėlynai, voljeras, atstatyta šašlykinė, kurion užsukti daktarui gyvam esant mėgdavo ir aukštesnio rango valdininkai. „Gerai, kad pavyko gauti paramos. Tam įtakos turėjo tai, kad sodyba įrašyta į kultūros vertybių sąrašą. Už gautas lėšas daug ką galėjome atnaujinti. Beje, tėvelis, bene, pirmasis Tarybų Sąjungoje pradėjo kurti prūdelius, kurių dugną išklodavo plėvele, –pasidžiaugia sūnus einant pro lelijų žiedais pasipuošusius tvenkinukus link nemenkos akmenų krūvos. – Labai gerai, kad sodyboje yra tėvelio surinktų jam patikusių akmenų. Tvarkydami sodybą dalį jų panaudojome. Ramu, kai žinai, kad dedamas akmuo, kuris tėveliui patiko. Tėvelis rinko tik jam patikusius akmenis. Kai prasidėjo melioracija, akmenis naikindavo. Jis galėjo visus čia susivežti. O ne. Rinko tik tuos, kurie jam buvo gražūs. Rytais jis apvažiuodavo laukus ir patikusius akmenis sunumeruodavo. Paskui jau juos parsiveždavo į sodybą, o vėliau – į kuriamą unikalių akmenų muziejų. Iš viso Mosėdyje yra apie 150 tūkst.akmenų. Kiek jų mūsų sodyboje, neskaičiavome. O augalų turime apie 1300.“

Vaclovas Intas Mosėdyje apsigyveno 1957 metais. Pradėjo dirbti naujai atidarytoje Mosėdžio ligoninėje. Būdamas žmonių mylimas daktaras, jis, pasak sūnaus, daug lengviau galėjo parsivežti akmenis, žmonės mieliau padėdavo juos parsigabenti, o reikalui esant ir pastatyti daktaro nusižiūrėtoje sodybos, vėliau kuriamo muziejaus vietoje.

Perduota meilė akmeniui

„O šiuos akmenis aš pats suradau. Šitas panašus į sraigę. Miške radau ir parsivežiau. O va šitas – labai įdomus. Vienas jo galas panašus į krokodilą, kitas – į žuvį. Kadangi jau kirs laikas uždarbiauti važiuoju į Norvegiją, kartais iš ten įdomesnį akmenį kitą parsiveždavau. Dabar to daryti nebegalima. Tad net man dovanoto akmens kol kas neparsivežu. Nenoriu rizikuoti. Tikriausiai tėvelis perdavė meilę akmeniui. Man akmuo gražu. Dal todėl, kad nuo mažumės čiupinėjau akmenį. Vaikai visada kartu su juo būdavome, kartu keliaudavome. Ir kur su tėveliu nenukeliaudavome. Nors tada galėjome važinėti tik po Tarybų Sąjungą, bet pamatyta labai daug. Tada vaikams bilietai nebuvo brangūs, tad galėjome kartu su tėveliu keliauti. Tėvelis sakydavo, vis kokį akmenį bus galima ir į vaiko kuprinę įdėti. Iš visų kelionių grįždavome su nešuliais. Tai akmenys, tai sėklos. Paskui tas sėklas tėvelis daigindavo, pats sodinukus augindavo. Kartu su tėveliu ir Baltijos kelyje stovėjome. Vos prasidėjus sąjūdžiui prie tako esančias grandines nudažėme raudona, žalia ir geltona spalvomis. Mums labai gera buvo su juo būti. Nuo 11 metų augau be mamos. Jis mums ir ją atstojo. Tokio žmogaus buvo sunku netekti. Labai skaudu.“

V.Intas vedžioja po sodybą, pasakodamas, kuris akmuo iš kur atkeliavęs. Tas aukštas – iš Ukrainos, šis pilnas kriauklių – nuo Kaspijos jūros krantų, vulkaninės kilmės akmuo – iš Kaukazo.  Sodyboje labai daug bazaltinių akmenų, dėmesį prikaustančių savo grožiu, formų įvairumu. Dovanomis gautą bazaltinį akmenį daktaras pritaisė prie stovo, gali pasisukinėti pasidžiaugti jo linijų grakštumu ir įvairumu. „Daug čia akmenų, tėveliui dovanotų... Toje vietoje, kur buvo ligoninė, tėvelis įrengė kraterį. Jame ir paguldė iš Kaukazo parsivežtą vulkaninį akmenį. Trys energetikai apžiūrėjo tą vietą ir visi trys patvirtino, kad čia ypatinga energija. Sako, kad krateris turi gydomųjų galių... Gal ir taip... Ir žodžius, kurie iškalti prie įėjimo į kraterį, tėvelis ilgai galvojo. Ko gero juos iš aukščiau jam pasakė. Meistras skubino greičiau pasakyti, kokius žodžius iškalti, o tėvelis jam vis atsakydavo: palauk, sugalvosiu – pasakysiu, – sodybos kūrimo epizodus prisimena sūnus. – Ko gero iš aukščiau jį vedžiojo, ką ir kaip kurti. Nors jis viską dėliojo dėl grožio, bet krateris gyvas.“

Gyva ir pati sodyba. Pasak Jevgenijaus Černyš, kiekvienas kūrėjas į savo kūrinį įdeda savo energijos, kurią kiekvienas galime pajusti. Vaclovo Into sodyboje jo dvasia alsuoja kiekvienas kampelis. „Aš ir savo sūnų pavadinau Vaclovu. Tegul sodyboje išlieka tie patys žmonės, ta pati dvasia“, – išlydėdamas sakė Vaclovas Intas. Jutau, kaip kartu su juo išlydi ir tas, kuris šią sodybą sukūrė.

Genovaitė Paulikaitė

Autorės nuotraukoje Daktaro Vaclovo Into sūnus Vaclovas.

Daugiau nuotraukų:http://manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite--vaclovo-into-sodyboje


Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis







Reklama