NAUJIENOS

Irena Zelenkauskaitė: greitieji būna tik kreditai, o vaidmenų greitų nebūna

Kategorija:

Miestas:
Operos solistė Irena Zelenkauskaitė atšventė gražią savo gyvenimo sukaktį. Ta proga siūlome muzikologės Eglės Ulienės parengtą pokalbį su LNOBT artiste, kurią daugelis operos klausytojų įsiminė kaip neprilygstamą Lietuvos scenos Čio Čio san Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“.


Iki to I. Zelenkauskaitės karjeroje buvo daug kitų ryškių vaidmenų: tai Violeta Giuseppe‘s Verdi „Traviatoje“ ir Džilda „Rigolete“, Pepi Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“, Blondė Wolfgango A. Mozarto „Pagrobime iš seralio“ ir Dona Elvyra „Don Žuane“, Julija Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“ ir dar kelios dešimtys partijų. 



Bet pradėkime nuo pradžių: kokie keliai jus atvedė į teatrą? Kaip išėjo, kad sugalvojote tapti operos soliste?

Į šį teatrą įžengiau beveik prieš 30 metų, kai maestro Gintaras Rinkevičius LNOBT statė G. Verdi operą „Nabukas“. Tiesiog atėjau pas tuometinį teatro direktorių Juozą Širvinską ir pasisiūliau, nes norėjau tame pastatyme gauti bent nedidelį vaidmenį. G. Rinkevičius manęs neatstūmė: gavau Anos partiją ir taip atsidūriau čia. Premjera įvyko 1992-aisiais – itin sunkiais kultūrai metais, kai ji buvo atsidūrusi visuomenės dėmesio užribiuose. Daug mano draugų, nuostabių balsų, tuo metu emigravo.

Mano bendraamžės – operos solistės Violeta Urmana, Renée Fleming, Karita Mattila iki šiol tvirtai jaučiasi operos scenoje, nes jos turėjo labai geras sąlygas darbui. O mes turėjome tokias sąlygas, kokias turėjom... Bet neišlakstėme, nors buvo ir viliojančių pasiūlymų.

Kai viešėjome Bostone, tenykštis gubernatorius iškart pasiūlė mums JAV pilietybę: „Mergaitės, kur jūs grįšite, pas jus juk tankai važiuoja...“ Bet mes mylėjom Lietuvą ir jos žmones.  Ir grįžom, ir dirbom, ir nė vieną dieną dėl to nesigailėjau. Nes nuostabus mūsų teatro orkestras kartais pagroja taip, kad norisi pakilti ir nuskristi. Ir LNOBT choras – nuostabiausias pasaulyje. Ir baletas, kuriame per mano darbo teatre metus spėjo pasikeisti ne viena šokėjų karta.

Dirigentai Jonas Aleksa ir Rimas Geniušas tapo mano mokytojais, padėjusiais teatre žengti pirmuosius žingsnius. Violetos partiją G. Verdi „Traviatoje“ su R. Geniušu ruošiau labai ilgai, bet šiandien jam esu dėkinga, nes tai buvo tikra, išgyventa, subrandinta, išjausta, perleista per kiekvieną nervo gyslelę. Greitieji būna tik kreditai, o vaidmenų greitų nebūna: per tris dešimtmečius teatre tuo įsitikinau.

Vaikystėje anksti pradėjote dainuoti, ar tai buvo kaip svajonė? O gal patirti teatro įspūdžiai jus atvedė čia?

Vaikystėje buvo „Dainų dainelės“, nors soliste šiame konkurse niekada nebuvau: dainuodavau tik ansambliuose, duetuose. Buvo Kaišiadorių vaikų muzikos mokykla. Bet nuo namų iki jos reikėdavo toli važiuoti, tai atimdavo labai daug laiko. Kai pradėjau blogiau mokytis, tėtis pasakė: „Užtenka tų muzikų“... Bet aš nieko nesigailiu: juk troškimai išlieka. O jei žmogus dirba darbą, kuris jam patinka – jis niekada nedirba... Ir turi didžiulę satisfakciją.
Juk nėra paprasta daug kartų mirti scenoje: psichologiškai tai labai sudėtinga. Bet kada mėgsti savo darbą – tai ir miršti nevienodai: kiekvieną kartą vis kitaip.

Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje man dainavimą dėstė Tamara Kornejeva – šiltas, geras, mylintis muziką žmogus. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstė Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė. Bet daugiausiai išmokau ir tikra dainininke tapau čia, teatre.

Trupės kolegos irgi tapo mokytojais? 

Kolegos yra stebuklas, aš juos labai myliu. Mes sėdim vienoje valtyje, kuri turi atlaikyti visus štormus ir jūrliges. Jei tu stiprus – atlaikai daug ką. Jei silpnas – neatlaikai.

Ar skaičiavote, kiek vaidmenų esate sukūrusi?

Jų buvo maždaug trys dešimtys. Blondė W. A. Mozarto operoje „Pagrobimas iš seralio“ tapo pirmuoju vaidmeniu, kuriame teko „persilaužti“ vaidyboje. Tai matydamas režisierius Eligijus Domarkas man liepė visąlaik lakstyti po sceną, kad neturėčiau laiko pergyventi dėl sudėtingos partijos vokalinio atlikimo. Ir lakstymas padėjo! E. Domarkas buvo labai protingas, išmintingas režisierius.

Etatine teatro soliste tapau parengusi Enchen vaidmenį Carlo M. von Weberio operoje „Laisvasis šaulys“. Šią vokišką operą vežėme į gastroles Vokietijoje, ir publika mane ten labai gerai priėmė.

Man teko dainuoti ir Latvijoje, Estijoje. Kai susirgo estų dainininkė, išskridau į Taliną dainuoti Donos Elvyros Wolfgango A. Mozarto „Don Žuane”. Atskridau vidurdienį, tuoj pat prisistatė teatro žmonės ir iki vakaro auditorijoje išdėstė visą pastatymą. O jame Dona Elvyra vaizduojama nėščia, šaukdama „pagimdo“ ir pasirodo žiūrovams jau su kūdikiu ant rankų, taip įprasmindama Don Žuano personažo nemirtingumą... Ir štai prasideda spektaklis, mane aprengia ir išstumia į sceną. Turiu pradėti savo energingąją ariją, bet... neįsivaizduoju, kurioje pusėje sėdi publika. Šviesos plieskia iš visų pusių, tad bandau susigaudyti, iš kur sklinda muzika. Ne iškart pavyko...

O kai Rygoje dainavau Oskarą G. Verdi operoje „Kaukių balius“, Renato partijai buvo pakviestas žymus baritonas iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Vaikščiojo po teatrą ponas pasikėlęs, o kai scenoje pradėjau mūsų dialogą – pamačiau, kad spokso į mane išsprogusiomis akimis ir negali ištarti nė žodžio: tekstas iš atminties iškrito. Iš mūsų dialogo scenoje teliko monologas... Bet niekur nesuklydau, savo dalį, mintyse kartodama partnerio žodžius, padainavau tiksliai.

2006 m., kai Vilniuje išėjo Anthony Minghellos režisuotas Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ pastatymas, jūs buvote vienintelė, tobula ir nepakartojama mūsų Baterflai. Kokius įspūdžius paliko šis personažas?



Turėti šalia tokius statytojus, kaip režisierius A. Minghella ir jo žmona, choreografė Carolyn Choa, buvo Dievo dovana. Prisipažinsiu – prastai moku anglų kalbą, bet Carolyn viską, ko reikėjo, mokėjo parodyti judesiu, veiksmu. Kiekvieną rytą darbą teatre ji pradėdavo nuo jogos. Tik man nebeužtekdavo tam jėgų, nes kasdien repetuodavau iki vėlumos... Baterflai vaidmenį priėmiau kaip man siųstą ženklą, kad turiu kažką suprasti, kažko išmokti. Tai buvo nauja ir mano kūnui, ir mano balsui. Turbūt niekada nedainuosiu Richardo Wagnerio Brunhildos, nes esu gležnos prigimties. Bet Baterflai mane savotiškai sustiprino.



Dainuojate ne tik operose – ir koncertuose esate pristačiusi įvairios stilistikos kūrinių. O kuris stilius jums artimiausias, ką labiausiai mėgstate dainuoti?

Man labai patiko Carlo Orffo „Carmina Burana“ – šį kūrinį dažnai teko dainuoti. Muziką aš įsimyliu. Meilė gali ateiti iš pirmo žvilgsnio, vos paėmus klavyrą, gali pasirodyti vėliau, o gali ir pavėluotai: žiūrėk, spektaklį jau nuima, o tavo meilė pačioje viršūnėje... Visgi bet ką dainuoti stengiuosi nuoširdžiai, nes tai svarbiausia. Tai neleidžia paklysti nei tau, nei publikai.

Ar turite savų ritualų, kurie padeda susikaupti prieš žengiant į sceną?

Ne, jokių ritualų neturiu. Kadangi dažnai neužmiegu prieš spektaklius galvodama apie muziką ir vyksmą, tai stengiuosi užsiimti kokiu nors šalutiniu darbu, kad neperdegčiau. Nes mūsų energija nėra begalinė.

O kokie būna tie šalutiniai darbai? Kuo, be muzikos, mėgstate užsiimti?

Mėgstu dirbti su vaikais – aš juos myliu, ir man patinka toks darbas. Patinka skaityti. Patinka megzti – mezgimas išvalo smegenis netgi geriau, negu knygos. Pandemijos metu turime laiko viską pergalvoti ir iš naujo susidėlioti. Muzika, turinti garsiai skambėti, dabar lai skamba tyliai mumyse.
 


Visą pokalbį su jubiliejų švenčiančia I. Zelenkauskaite galite peržiūrėti čia:  https://www.facebook.com/139945343453/videos/324862205519397

Renata Baltrušaitytė
Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

 

Reklama