Irena Smetonienė: ar lietuvių kalba yra vertybė?

Gegužės 19 d. vyko kalbos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos surengtas forumas „Kokią kalbą renkamės?“ Forume apie lietuvių kalbą dalijosi kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Irena Smetonienė. Pateikiame jos mintis išdėstytas minėtame forume.

Apie vertybių sistemą kalbama nuo Antikos laikų. Sokratas gilinosi, kas yra dorybė, narsumas, teisingumas. Platonas – tiesa, gėris ir grožis, išmintis, ryžtas, drąsa, narsumas, saikingumas. Aristotelis analizavo etines normas. Tomui Akviniečiui vertybės yra tobulumas, kuris egzistuoja kaip absoliutus gėris. Italų filosofas Battista Mondinas teigė, kad vertybė gali būti įvairaus lygio. Jis pateikia smulkesnį vertybių skirstymą, kuris daug labiau atitinka XX a. žmogaus gyvenimą ir pažiūras. Tarp tų vertybių yra kultūrinės (svarbiausioji – kalba).

Kalba yra ne tik vertybė, bet ir vertybių vertinimo įrankis:

1) joje egzistuoja būtinų vertinimui priemonių visuma. Vertinama ne tik naudojantis leksemomis, bet ir gramatinėmis struktūromis ir net fonetinėmis priemonėmis. Kalboje vertinimas gali vykti akivaizdžiai ir paslėptai.

2) kalba yra žinių šaltinis apie tam tikros visuomenės priimtas vertybes. Tokias vertybes iš kalbos įmanoma „ištraukti“ įvairiomis priemonėmis. Tiriama leksika, kolokacijos, frazeologizmai, paremijos, tekstai. Tokios analizės metu galima atskleisti vertybių sistemą, perduotą tautos kalbos per įvairius jos vystymosi etapus, išsaugotą įvairiuose tekstų rūšyse.

3) galima tirti, kokias vertybes perduoda pati kalba, kokios vertybės jai priskiriamos, kaip ji pati vertinama visuomenėje.

Kalbos galia didžiulė, ji yra žmonių pasaulio pradžios variklis. „Įgalindama susikalbėti, kalba steigia bendriją. Šia prasme kalba kuria savitarpio supratimą. Kalba kuria savitarpio supratimą ir netgi bendrą pasaulį. Gyvenimo bendrija ir kalbos bendrija sutampa“ (Sverdiolas 2002). „Pasaulis egzistuoja tik tiek, kiek jis yra kalbos tarpininkaujamas, o kalba egzistuoja tik tiek, kiek ji tarpininkauja pasauliui. Taigi pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio“ (ten pat). Tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kuriose bendra kalba vaidina ypatingą vaidmenį: „<…> priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalbos istorija konkrečiai parodo, kaip praeitis formuoja dabarties akiratį.<…> Žmonių bendrijos remiasi kalbine gyvenamo pasaulio artikuliacija, tuo, kad patirtis „reiškiasi per kalbą“ ar „gauna žodį“ ir šitaip yra perduodama kitiems“ (ten pat). Susiformavus tradicijoms, bendrai kalbai, imama kalbėti apie tokio kolektyvo ar bendruomenės vertybinę sistemą: „<…> kalboje iškyla savitos žmogaus egzistencijos klodai: praktiškumas ir teoriškumas, dorovė ir pažinimas. Kaip tik šių dalykų pagrindu, pasak Aristotelio, kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita“ (ten pat).

Lietuvių kalbinio pasaulio vaizdo situacija yra sudėtinga. Pokomunistinių šalių piliečiai patyrė kalbinę įtaką savo pasaulėžiūrai, jausmams ir elgesiui; jie žinojo, ką reiškia kalbinis bauginimas“ (Bartminski 2009). Jerzys Bartminskis pabrėžia, kad tai privedė ne tik prie socialinio pasipriešinimo „lingvistinei veidmainystei“ (angl. linguistic hypocrisy), tačiau taip pat privertė susimąstyti apie socialinį ir kultūrinį kalbos aspektą. Mokslininkai, tyrinėję komunistinės propagandos kalbos vartoseną, teigia, kad šios kalbos pseudo-magiškos (angl. pseudo-magical) manieros užgožė realaus pasaulio vaizdą, t. y., lingvistinis pasaulėvaizdis buvo siūlomas arba primetamas pasitelkiant kalbines priemones. Žlugus Sovietų Sąjungai ir komunistinio režimo Rytų blokui, kai pavergtų tautų laisvės siekis tapo realistiškas, atgijo susidomėjimas kalba kaip įrankiu, kuriuo ne tik galima kurti, tačiau kuriuo taip pat galima išreikšti ir išsaugoti tautinį ir grupinį identitetą (ten pat). Kiekviena kalba turi savitą pasaulio vaizdą, tad per prievartą tautai brukama svetima kalba perduoda ir toje kalboje užkoduotą pasaulio matymą: „kalbos pasaulėvaizdis kinta ne tik dėl mokslinio pažinimo raidos, bet ir dėl kitų kalbų įtakos“ (Gudavičius 2009).

KALBOS koncepto aprašas (žodynai, tautosaka, įvairūs tekstai, jaunimo apklausa) leidžia teigti, kad kalba lietuviams yra vertybė, ji yra:

– bendravimo ir informacijos perdavimo priemonė. Bendraudamas žmogus gali ne tik perduoti informaciją, bet ir išreikšti nuomonę, ką nors įtikinti, paskleisti mintį. Bendraujant išryškėja ir kalbos kokybė: jeigu norima įtikinti, paveikti, informuoti, kalba turi būti aiški, suprantama, ištarta normaliu garsu ir tonu, antraip ji bus nesuprasta, gali kelti įtampą tarp pašnekovų, sukurti nedraugišką atmosferą, gali bendravimą apskritai nutraukti. Lietuvos jaunimas į kalbą ima žiūrėti kaip į įrankį ar instrumentą, kuris yra tarsi raktas nuo durų į komunikavimą, darbą, pasaulio pažinimą.

Atsiranda naujas kalbos supratimas – darbo kalba. Pirmiausia kalba asocijuojasi su gimtąja kalba, ji dar suprantama ir kaip elementas, siejantis kalbos vartotojus, namus, tėvus, vadinasi, bendravimas apima tiek siauresnį, tiek platesnį bendravimo dalyvių ratą. Užsienio lietuviai teigia, kad svarbiausia yra galimybė susikalbėti, bendrauti, pažinti kitas kultūras, žmones.

– sąmonės ir minčių išraiška. Kad kalba yra tiesiog minčių reiškimo būdas, matyti ir tarminiuose pavyzdžiuose, ir literatūriniame diskurse, ir publicistikoje, tokia reikšmė nurodoma ir žodynuose. O štai filosofiniame diskurse ypač pabrėžiamas kalbos ir sąmonės ryšys: kalba kyla iš žmogaus sąmonės; žodžiai atspindi sąmonę; jeigu nesama sąmonės ir kalbos ryšio, pakrinka visas žmogaus gyvenimas; kalba rodo mąstymo, pasaulio suvokimo savitumą. Kalba ir mintis viena kitą veikia, viena be kitos neegzistuoja, todėl kalboje ir yra harmonija.

– identiteto žymuo. Visose trijose dalyse neabejotinai kalba yra tautiškumo, kultūros dalis, padedanti perduoti papročius, kad ir kur gyventume. Ji yra tautos, kurios dalimi žmogus jaučiasi, kalba, jo šalies, valstybės kalba, visų tautos vertybių pagrindas. Štai Lietuvoje gyvenančiam jaunimui ji yra identiteto, tėvynės, vienybės su kitais tautiečiais, laisvės ir net istorijos dalis, pagrindas, tam tikras simbolis ar ankstesnių kartų palikimas, todėl kalbą reikia saugoti. Šis palikimas suvokiamas kaip tikros valstybės, šalies požymis ar žmogaus, o kartu ir visos tautos turtas. Už Lietuvos ribų gyvenantiems lietuviams kalba padeda išlaikyti identitetą, ryšį su tauta, jos kultūra, istorija. Kalba sutelkia žmones, kuriuos sieja bendra teritorija ir istorinis likimas.

– sistema. Sistemos supratimas čia kiek kitoks negu žodyno – tai ne tik žodžių bei garsų sistema, bet ir kūno kalba bei gestai, galų gale kalba yra ir programavimo kalbos, dirbtinis intelektas.

– žmogaus kultūros požymis. Arba, kaip įvardijo Lietuvos jaunimas, – žmogaus kultūros, socialinio sluoksnio požymis, t. y. tam tikra vizitinė kortelė. Ir iš kitų koncepto dalių matyti, kad iš kalbos gali pažinti žmogaus protą, išsilavinimą, brandą, ji skatina intelektualumo vystymąsi.

– gyvybės, sveikatos ženklas. Kalba yra vienas iš žmogaus gyvybės požymių, sugebėjimas artikuliuoti ir tarti žodžius – sveikatos matas. Nors tai būtų ne sąvokos branduolys, bet periferija, ir tai yra reikšminga koncepto analizei.

Jeigu kalbame apie gimtąją kalbą, verta pacituoti Vandos Zaborskaitės žodžius: „Atsakomybė už gimtosios kalbos likimą yra labai asmeniška, ji gula ant kiekvieno tautos nario pečių. Kiekvienas kalbą esame paveldėję iš tėvų ir protėvių ir turime ją perduoti ateinančioms kartoms. Todėl už jos gyvybę ir sveikatą atsakome savo pačių elgesiu ir gyvenimu“ (Zaborskaitė 1992).

Jau sakyta, kad kalba kuria bendruomenę. Tai tiesa. Ji sukuria tautą, o tauta kuria valstybę. „Kalba yra valstybės protas – neužmirškime šios, nuo Mikalojaus Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti“ (Daujotytė 2018). „Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs tiek su savo paties buvimu, tiek su savąja tauta. Todėl įaugimas į kalbą yra išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta. Gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami, nemąstydami jos – kaip oro, kuriuo kvėpuojame. Pajuntame ją tik susidūrę su kita, svetima kalba, mums nesuprantama ar vos pramokta. Tuomet patiriame, koks džiaugsmas sutikti savo gimtąja šnekantį. Jis iš karto pasidaro mums artimas, tarsi net giminė per tą kalbos bendrumą“ (Zaborskaitė 1992).

Tautos sąvokoje kalba užima didžiulę vietą. Ji yra viena iš svarbiausių tautos sąvokos dedamųjų, susidaro įspūdis, kad ji apskritai neegzistuotų, jeigu nebūtų savos kalbos, nes tik tautinėje kalboje yra susikristalizavusi tautos mąstysena, per kalbą tauta skleidžiasi individe intelektu, per ją kultūros žmonės mato tautos likimą ir ateitį.

Be kalbos nebūtų ir valstybės. Valstybei svarbu išsaugoti savo kalbą, nes per ją valstybė susijusi su čia gyvenančia dominuojančia tauta. Daugiausia dėmesio turi būti skiriama valstybės kalbai, tai yra tai kalbai, kuria rašomi įstatymai ar ji pripažįstama kaip valstybinė kalba.

Taigi, sąvokos kalba, tauta ir valstybė žmonių pasąmonėje yra viena nuo kitos neatskiriamos. Kalba yra aiškinama kaip tautos bendravimo priemonė ar valstybės skiriamasis bruožas. Tauta aiškinama kaip viena kalba kalbanti žmonių grupė, gyvenanti valstybėje, o valstybė yra teritorija, kurioje gyvena tauta, kalbanti viena kalba.

Kaip paaiškėjo iš LAISVĖS koncepto analizės, absoliučios laisvės nėra, „būtent tokia absoliuti laisvė ir numato ketvirtąją grėsmę: jungties tarp valstybės-tautos-kalbos išardymą. Iš pirmo žvilgsnio padorus noras turėti bet kokį santykį su valstybe ir su lietuvybe tampa problemiškesnis susimąsčius, kad tai kiekvieno kolaboranto svajonė“ (Sinica 2018).

Irena Smetonienė
Forumo įrašą rasite: https://www.youtube.com/watch?v=1a6Oh-VxAbQ&t=1129s