NAUJIENOS

Irena Aleksaitė: ilgainiui supratau, kad esu grožinės literatūros vertėja

Kategorija:

Miestas:
Vertėja Irena Aleksaitė (pirmoji kairėje) per Šv. Jeronimo premijos įteikimą 2012 metais.

Sausio mėnesį vertėja Irena Aleksaitė šventė gimtadienį. Kiekvienas gimtadienis tarsi riba tarp to, ką padarėme, ir  žvilgsnio į ateitį. Šiandien Irenai tektų gerokai paplušėti, norint suskaičiuoti visus savo vertimus – nuo paprasčiausių dokumentų iki pasaulinio lygio romanų, filmų įgarsinimo tekstų. 2004 m. yra gavusi valstybinę meno kūrėjo stipendiją Witoldo Gombrowicziaus romanui „Ferdydurkė“ versti, 2019 m. – S. Witkiewicziaus-Witkacio romanui „Besotystė“ versti. 2012 m. jai skirta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Šv. Jeronimo premija, 2018 m. – Metų vertėjo krėslo ir 15min geriausios metų knygos (verstinė negrožinės knyga) premijos, 2019 m. apdovanota Kavalieriaus Kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai. Pirmoji vertimo publikacija  paskelbta 1981 m. Nuo 2004 m. ji yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, nuo 2007 m. –laisvai samdoma vertėja, nuo 2008 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
 

Irena Aleksaitė. 2021 m. 

Gerbiama Irena, neseniai atšventėte gimtadienį. Kiekvienas gimtadienis – tai savitas atskaitos taškas, kažką paliekantis praeityje, kažkam atveriantis duris. Kokios Jūsų gyvenimo ryškiausios akimirkos, kurias galbūt galėtumėte pavadinti Dievo dovana?

Išties gyvenimas man yra atnešęs kelias dideles ir vertingas dovanas, bet, manau, viena didžiausių dovanų yra mano studijos anuometiniame Maskvos M. Gorkio literatūros institute, kuriame 1983 metais įgijau grožinės literatūros vertėjos specialybę ir būdas, kaip ta dovana man buvo įteikta. Ir tą dovaną įteikė mano draugė. Ji laikraštyje aptiko skelbimą, kad Lietuvos rašytojų sąjunga skelbia konkursą vertėjų grupei, kuri studijuos Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Surinkau viską, ką turėjau, sėkmingai praėjau kūrybinį konkursą ir išvykau studijuoti.

Tai iki tol jau buvote kažką vertusi?

Baigusi vidurinę mokyklą studijavau Vilniaus universitete, paskui mečiau studijas ir kokius penkerius metus dirbau. Iš neturėjimo ką veikti Rusijoje gyvenantiems pažįstamiems į rusų kalbą  išversdavau ir išsiųsdavau vieną kitą man patinkantį lietuvių autorių apsakymą.

O ką studijavote Vilniuje?

Bibliotekininkystę. Pasimokiau pusantrų metų ir mečiau. Visų pirma, tas mokslas man pasirodė labai nuobodus, be jokio kūrybiškumo – kitaip nei įsivaizdavau.

Kita priežastis – matematika visada buvo mano silpniausia vieta, todėl rinkausi studijas, kur šis mokslas nebūtų reikalingas. Man atrodė, kad bibliotekininkystė su matematika neturi nieko bendro. Tačiau tais metais, kai įstojau, pakeitė tos specialybės pavadinimą, na, ir turinį, žinoma. Jos pavadinimas tapo toks: „Bibliotekininkystė ir mokslinė informatika“. Teko mokytis aukštosios matematikos, o kai priėjome prie skaičiavimo mašinų, supratau, kad reikia raityti kulnus.

Tikslieji mokslai tiksliaisiais, o ar žinojote, kas yra bibliotekininkystė?

Taigi dar mokykloje mokydamasi buvau perskaičiusi kelias Vilniaus miesto bibliotekas. Man atrodė, kad labai romantiška dirbti tarp knygų, kad tai labai fainas darbas. Tačiau studijuodama supratau, kad ne taip jau ir faina. Trintis tarp svetimų knygų nebeatrodė žavu.

Tai gal metusi studijas vis tik kurį laiką dirbote bibliotekoje?

Oi ne. Kai mečiau studijas, mama labai supyko ir pasakė – kaip nori, taip ir susirask darbą. Vienintelis dalykas, kurį tada mokėjau – baksnoti spausdinimo mašinėle. Nuėjau į gamyklą ir dirbau mašininke.

Pradėjusi studijuoti Maskvoje kelis kartus pagalvojau: daugiau niekada nespausdinsiu mašinėle. Tik ką aš būčiau dariusi nemokėdama spausdinti? Juk kol nebuvo kompiuterių, parašai ranka, o paskui viską perspausdini. Spausdinti išmoko visi, kas nemokėjo.

Sakėte, kad dar prieš studijas versdavote Jums patikusius kūrinius į rusų kalbą. Ar tai darėte norėdama draugus ir pažįstamus supažindinti su Jums patikusiais kūriniais, ar jau tada Jums buvo įdomus pats vertimo procesas?

Manau, kad gyvenime nebūna atsitiktinių dalykų. Vertimus pradėjau nuo Vytautės Žilinskaitės politinių humoreskų, nes neabejojau, kad jos niekada nebus išverstos į rusų kalbą. Ir išverčiau todėl, kad man buvo smagu tai daryti.

Tai puikiai mokėjote rusų kalbą?

O kaip Vilniuje gimus ir augus nemokėti rusų kalbos? Man buvo ketveri metai, kai mama išleido į gatvę, kur dienas leisdavo kiti vaikai. Turėjau išmokti rusiškai, kad galėčiau su jais bendrauti. Juk aplinkui gyveno rusai, baltarusiai, žydai, kitų tautybių žmonės, ir kalbėdavomės rusiškai. Nors rusiškai, kiek prisimenu, norėjau išmokti dar anksčiau. Prie mūsų namo stovėjo vežimėlis, iš kurio pardavinėdavo karštus pyragėlius su mėsos įdaru – pirožkes. Tada visi gyvenome skurdžiai, ir tas pyragėlis man būdavo neapsakomas skanėstas. Jis kainavo, jei gerai prisimenu, šešias kapeikas. Kartą – tada man nė ketverių nebuvo – mama davė man tų kapeikų, ir aš paklausiau, kaip rusiškai pasakyti: „prašom vieną pyragėlį su mėsa“. Tą frazę, kad nepamirščiau, kartojau ir kartojau, bet kol iš antro aukšto nuėjau iki to vežimėlio, frazė baisiai išsikraipė. Bet, kai ištiesi šešias kapeikas,  pardavėjai ir taip viskas aišku, nors tai, ką susakiau, net ne į tą pusę buvo.

Iš Vilniaus į Maskvą išvykau kaip gerai mokanti rusų kalbą, bet Maskvoje iš pradžių bendramoksliai ateidavo pasiklausyti mano nusišnekėjimų ir pakikenti.

Pradėjote nuo vertimų iš lietuvių kalbos į rusų, o į kokias ir iš kokių kalbų verčiate dabar?

Taip, iš pradžių verčiau į rusų kalbą, bet vėliau ėmiausi versti iš lenkų kalbos į lietuvių. Dabar verčiu iš daugelio slavų kalbų – rusų, ukrainiečių, čekų, slovakų – bet pagrindinė man kalba yra lenkų. Lenkiškai kalbu sunkiai, nes šią kalbą išmokau skaitydama, o ne kalbėdama.

Beje, anais laikais daugelis vilniečių geriau ar blogiau skaitėme lenkiškai. Lenkijoje spauda buvo laisvesnė, ten rasdavome daugiau informacijos. Ir lenkiškų knygų buvo įvairesnių. Kai man buvo šešiolika metų, knygyne pamačiau Karlo Majaus „Vinetu“ tritomį lenkų kalba. Sovietų sąjungoje tas autorius buvo uždraustas. Nusipirkau tą tritomį. Iš draugės pasiskolinau lenkų–lietuvių kalbų žodyną ir ėmiau skaityti. Jei visiškai nesuprantu, kas pastraipoje parašyta, pasižiūriu du ar tris žodžius, kad suprasčiau turinį. Skaitant antrą tomą man žodyno jau nereikėjo. Žinoma, tos knygos kalba paprasta, tekstas nesudėtingas – kaip tik mokytis kalbos. Taip išmokau laisvai skaityti lenkiškai ir labai tuo džiaugiausi – iš pradžių skaičiau detektyvus, nors ir dabar juos mėgstu, paskui rimtesnę literatūrą, nes sovietmečiu lietuviškai koks detektyvas išeidavo kas porą metų ir net fantasto Stanislavo Lemo anaiptol ne visi kūriniai būdavo verčiami.

Daugiausia verčiate grožinę literatūrą?

Teko imtis labai įvairių vertimų, nes taip jau buvo susiklostęs gyvenimas, kad ilgus metus teko vienai išlaikyti šeimą. Tada imdavausi visko, ką tik man pasiūlydavo – versdavau visokiausius tekstus, įvairius straipsniokus, rašydavau pranešimus už tuos, kurie nemoka to daryti, imdavausi ir sinchroninio vertimo... Žodžiu, visko, už ką mokėdavo pinigus.
Kartą skambina man kolega ir sako: „Irena, pagelbėk, turiu europinį užsakymą, bet iki nustatyto laiko nespėju išversti, gal gali paimti gabaliuką?“ Mat ten vertimą atiduoti turi minutės tikslumu, ten nepasiginčysi. Iš pradžių bandžiau atsisakyti, bet sužinojusi, kiek man bus sumokėta, nes to vertimo ir įkainis europinis, sutikau. O tai buvo fermentinių sūrių standartai. Klaikesnio – nes neįdomesnio – darbo nebuvau turėjusi ir po to neturėjau. Reikėjo ne tik išversti tekstą, bet ir sukurti terminologiją. Žinoma, tuos standartus išverčiau, pinigus gavau, bet tą patį būčiau uždirbusi versdama  širdžiai mielą tekstą ir be tokių kančių. Tai buvo mano paskutinis ne grožinės literatūros vertimas.

Taigi pamažu perėjau prie to, kas man versti įdomiau, maloniau, tad ir lengviau. Ir pagaliau įsitikinau, kad esu grožinės literatūros vertėja. Žinoma, galiu versti viską, bet mano kelias yra grožinės literatūros vertimas.
Bet rinktis gali tada, kai turi pajamų juodai duonai, jei neturi – darai viską, už ką moka.

Turite savo mėgstamus autorius, kuriuos labiausiai patinka versti?

Patinka viskas, kas gerai parašyta. Žinoma, kiekvienas vertėjas turi „savo“ autorius, su kuriais junta sielų giminystę. Vienas tokių rašytojų man yra Vitoldas Gombrovičius. Nedaug jo kūrinių ir liko  neišverstų. Pirmąjį jo kūrinį man pasiūlė išversti. To rašytojo net ir  nežinojau, nes sovietiniais laikais jis buvo tarp valdžiai nepageidautinų kūrėjų. Kaip pradėjau versti, taip ir negaliu su juo atsisveikinti. Fantastiškas rašytojas.

Kur sėkmingo vertimo paslaptis?

Kaip ir bet kokio kito darbo – vertėjas turi dirbti profesionaliai. Kai knygą išverčia geras vertėjas,  skaitai ją kaip autoriaus parašytą. O jei vertimas šiaip sau, skaitant tarsi smėlis tarp dantų grikši,  kad suprastum, kas ten parašyta, galvoje tenka net sakinius perdėlioti. Kartais stebiuosi, kaip leidykla tokį vertimą priėmė, o jeigu jau priėmė, kodėl nesutvarkė.

Suprantama, Lietuvoje nėra tiek gerų vertėjų, kiek per metus išleidžiama knygų. Todėl leidyklos samdo ir pradedančius, ir tiesiog norinčius pabandyti, o rezultatas gali būti visoks. Kas be ko, niekam pradžia nebuvo ir nėra lengva, bet tada tai jau leidyklų rūpestis.

Geru vertėju iškart netampama, tam reikalinga patirtis, įgūdžiai.

Kur prasideda vertėjo kūrybiškumas?

Nuo pirmo žodžio. Vertėjas, sekdamas autoriaus pėdomis, perteikia kūrinį ta kalba, į kurią verčia, interpretuoja, galima sakyti, nes absoliutaus adekvatumo būti negali, kalbos juk skiriasi. Jei vienur dėl kalbos skirtumų negali atkartoti autoriaus žaidimo, pažaidi kitur, išlaikydamas tą pačią tonaciją – čia ir prireikia viso vertėjo kūrybiškumo. Poezijoje, žinoma, interpretacijos daugiau, bet ir verčiant prozą be jos neapsieisi.

Tai pažodinis vertimas poezijai ir grožinei literatūrai netinka?

Žinoma, kad netinka. Juk ir terminai skirtingi – meninis vertimas ir pažodinis vertimas. Yra retų kalbų, iš kuriu verčiančių vertėjų dar nėra. Tada mokantis kalbą padaro pažodinį vertimą, o turintis literatūrinių gabumų suteikia tam vertimui meninę formą. Poezija kartais verčiama iš pažodinio vertimo, bet apskritai šito vengiama – sunku gerai išversti, jei pats nepajunti kūrinio nuotaikos, reikšmių, kontekstų ir kitų dalykų, kuriuos pažodinis vertimas ne visada gali perteikti.

 Prieš imdamasi vertimo kūrinį perskaitote ar tiesiog  imate ir verčiate?

Jei verčiu detektyvą, pirmiausia jį perskaitau, nes man įdomu, kuo baigsis jame pateikta istorija. Ir prieš versdama perskaitau sudėtingus kūrinius, kad juos pajusčiau. Lengvesnio turinio knygas verčiu iškart, tik lengvo žanro kūrinių ne tiek daug ir verčiu.

Jūsų manymu, ar pakankamas ryšys tarp leidyklos ir skaitytojų, kad knyga pas jį surastų kelią?

Manau, Lietuvoje skaitytojui nėra lengva orientuotis leidžiamų knygų jūroje. Knygai surasti kelią pas skaitytoją padeda Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos jau daug metų rengiami geriausių verstinių knygų rinkimai. Ekspertai perskaito leidyklų suneštas knygas, sudaro geriausiųjų 25-uką. Tą pati daro ir portalas 15min. Tokie locmanai tikrai padeda skaitytojui.


2019 m. Rašytojų sąjungos suvažiavimas, Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Iš kairės - Irena Aleksaitė,. šviesaus atminimo  poetas Sigitas Poškus, sumanymo autorius ir fotografas, poetas Ričardas Šileika.

Ir Metų vertėjo krėslas padeda orientuotis didžiulėje verstinių knygų pasiūloje. Juk šis apdovanojimas skiriamas ne tik už vertimo kokybę, bet įvertinant ir knygos vertingumą.

Beje, 2018 m. už adekvačiai ir gyvai išverstą Witoldo Gombrowicziaus (Vitoldo Gombrovičiaus) „Lenkiškų prisiminimų“ tekstą Jums atiteko Metų vertėjo krėslas. Ir tai ne vienintelis Jūsų apdovanojimas. Ar apdovanojimai turi įtakos motyvacijai dirbti?

Kad ne. Apdovanojimą gauti malonu, bet juk dirbi ne dėl jo. Man pasisekė gyvenime, kad radau darbą, kuris man yra be galo malonus ir įdomus, kuris man labai patinka ir dar už tai moka pinigus. Trumpai sakant, tai yra mano pomėgis, iš kurio galiu gyventi. Net neįsivaizduoju, kaip gali toks darbas nusibosti. Juk kiekviena knyga vis kitokia. Visiems linkiu tai surasti.

Pomėgis pomėgiu, bet tikriausiai esama ir iššūkių?

Verčiant svarbiausia – išsaugoti autoriaus pasakojimo stilių. Paskui prasideda iššūkiai, o vienas didžiausių, bent man – keiksmažodžių vertimas. Autorius ir vertėjas gali vartoti keiksmažodžius, kokius tik nori, jei tai stilistiškai pagrįsta. Lenkai dažniausiai keikiasi rusiškai su lenkišku atspalviu. Vertime iš lenkų rusiški keiksmai netinka, o lenkiško atspalvio neperduosi, va tada ir prasideda kūryba. Atrodo, vienoje knygoje suradai tų keiksmažodžių atitikmenis, bet imiesi kitos knygos, o joje – kitas laikotarpis, kitokio tipo personažai, ir vėl ieškai.

Kiekviena knyga – tai tarsi gyvas organizmas. Joje verda aistros, vystosi personažų gyvenimai. Koks vertėjo santykis su kiekviena knyga?

Vertėjas į knygos tekstą panyra daug giliau negu skaitytojas. Skaitytojas, jei jam neįdomu, gali prašokti pastraipą ar net puslapį, o vertėjas įsigilina į kiekvieną sakinį. Yra knygų, kurių negaliu imtis versti – kai jos sužadina pernelyg daug kraupių emocijų.. Kai imuosi versti knygą, labiausiai noriu užsikalti duris, išmesti telefoną, kad vienu kvėpavimu pasinerčiau į verčiamą tekstą.


 Tarptautinis dialogo centras, Krasnogrūda (Lenkija). 2021. m.

Žinoma, per ilgus darbo metus išmokau ir po pauzės greitai sugrįžti į verčiamos knygos atmosferą. Versdama knygą kartais atsiduriu tarsi kitame išmatavime.

Kokių savybių reikia grožinės literatūros vertėjui?

 Pirmiausia reikia turėti literatūrinių gebėjimų. Ir, be abejo, noro. Be to, visada reikia laikyti įjungtą sveiką protą. Viską tikrini sveiku protu, nes tik jis apsaugo nuo tokio „grožio“, kokį teko skaityti viename vertime: degtinė grąžino man stačiokišką galvą; neatsakau, nes mano lūpos jau tupi ant jos kojų; dėmėti žandai, ant dantų suspaustos lūpos ir t. t. Sveikas protas nuo tokių dalykų apsaugo.

O pati patyliukais nerašote kokio romano?

Ne, nerašau, nes, matyt, neturiu ko pasakyti pasauliui.

Kiekvienas gimtadienis – tai tarsi naujas gyvenimo etapas. Ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

Pasilikti laiko sau, nes man viskas įdomu, prisiimu daugybę įsipareigojimų, o paskui verčiuosi per galvą, kad viską spėčiau. Net vasarą į sodybą be kompiuterio nevažiuoju, tarp grybų ir uogų pasilieku laiko ir versti.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
 

Reklama