NAUJIENOS

Ingrida Spalinskaitė-Kurienė: moteris, kuriai paklūsta mušamieji instrumentai

Kategorija:

Miestas:

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gali pasigirti atlikėja, orkestre valdančia visą gausią  perkusinių instrumentų šeimyną: vibrafoną, marimbą, timpanus, varpelius, kastanjetes, tamburiną ir kitus. Visi jie – nuo didžiausių iki mažiausių – paklūsta Ingridai Spalinskaitei-Kurienei.

 

Muzikantė pasakoja, kodėl lyriškas moteriškas kankles prireikus išmaino į energingus vyriškus mušamuosius. Ir šį ryžtingą karjeros posūkį įveikė tarsi eilinį savo gyvenimo „everestą“.

 

Kaip į jūsų gyvenimą pasibeldė muzika?

Jai nereikėjo belstis – nuo pat pradžių buvo šalia. Gimiau profesionalių muzikų šeimoje, tad abu su broliu augome jos apsupti. Tėvai, matydami mano polinkį ir susidomėjimą, pastūmėjo mokytis muzikos, kai man sukako septyneri.  Pradėjau nuo kanklių, nes didžiausias pavyzdys vaikams yra tėvai, o mano mama - puiki kanklininkė. Ji užbūrė mane šiuo instrumentu taip, kad apie kitus net negalvojau!

Klaipėdoje baigiau Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą, vėliau – Stasio Šimkaus konservatoriją. Mokslus pratęsiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, stažavausi Suomijoje. Įgijau bakalauro ir magistro laipsnius kaip koncertinių kanklių atlikėja ir pedagogė.

 

Kas jūsų gyvenime atsirado ne tik kanklės, bet ir mušamieji instrumentai?

Dar besimokydama konservatorijoje išgirdau grojant simfoninį orkestrą ir ėmiau svajoti tapti jo dalimi. Tačiau kanklių orkestruose nebūna, nors bent jau lietuvių kompozitorių kūriniuose jos puikiausiai galėtų pakeisti arfą. Todėl nedrąsiai domėjausi apie galimybes studijuoti arfos klasėje, kad galėčiau groti orkestre. Juokinga, bet tuomet pritrūko drąsos – atrodė per vėlu kažką keisti...

Baigdama kanklių magistro studijas visgi nusprendžiau, kad gyvenimas duotas tik vienas ir turiu bandyti siekti savo svajonių. Atradau dar vieną muzikos instrumentų grupę, kuri mane labai žavi – tai mušamieji. Galybė jų, o svarbiausia – jais grojama orkestruose! Dar kartą įstojau į tą pačią Muzikos ir teatro akademiją, kad tapčiau perkusininke. Netrukus, dar studijuodama, pradėjau gauti pasiūlymų groti sostinės simfoninių orkestrų programose, o nuolatinio darbo vieta tapo Kaunas: grojau mušamaisiais instrumentais Kauno miesto simfoniniame orkestre ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur įgijau neįkainojamos patirties. Tad mušamieji į mano gyvenimą įsiveržė spontaniškai, bet nesulaikomai – lyg cunamis. Su didele jėga ir meile!

 

Ar ši meilė – jau paskutinė? Gal atradote ir daugiau muzikos instrumentų, kurie Jus sužavėjo?

Kartais pasvajoju apie tai, kaip šaunu būtų pūsti dieviško garso valtorną... Bet gal šį “projektą” atidėsiu kitiems gyvenimams, nes panašu, kad pasiekti profesionalios valtornininkės lygmenį laiko nebeužteks.

Savo pirmąja meile – kanklėmis tebegroju ir solo, ir duete „Unicum“, ir džiazo kvartete “Lajos”.  Galvoje – gausybė ir su perkusiniais instrumentais siejamų naujų idėjų bei projektų, tad veiklos man pakanka. O dar metukų dukrytė, kurios žingeidumas vis auga. Galite įsivaizduoti, kaip vyksta pasiruošimas repeticijoms namuose: lazdelėmis tenka dalintis, kanklėmis – taip pat...

 

Ar profesionalei vis dar tenka groti namuose?

Būtent profesionalams ir reikia groti namuose – tuo jie skiriasi nuo mėgėjų. Norėčiau tam turėti daugiau laiko, tačiau gyvenimas taip surėdytas, kad reikia atseikėti duoklę savo šeimai. Jau nebegaliu galvoti vien apie save. Tad pasiruošimas koncertams vyksta greituoju, itin griežtai planuojamo laiko būdu.

 

Ar seniai dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Šiame kolektyve pradėjau dirbti visai neseniai. Gyvendama Kaune, dažnai atvykdavau į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą kaip žiūrovė stebėti čia dainuojančio savo brolio Roko Spalinsko pasirodymų. Norėjau matyti, kaip jam, solistui, sekasi augti šiame teatre. Dabar džiaugiuosi ir pati galėdama prisidėti prie kylančio teatro orkestro profesionalumo lygio.

 

Koks jūsų mėgstamiausias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro spektaklis?

Kol kas tai būtų abi praeitų metų festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ premjeros. Kodėl? Todėl, kad ten mušamiesiems mažai pauzių! Nuostabios timpanų partijos Mikio Theodorakio balete „Graikas Zorba“ bei Leonardo Bernsteino miuzikle „Kandidas“! 

 

Ko labiau reikia, norint tapti geru muzikantu: talento ar užsispyrimo?

Esu ne tik atlikėja, bet ir pedagogė: šiuo metu dėstau koncertinių kanklių muzikos atlikimo meną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Iš pedagoginės patirties galiu pasakyti, kad tingūs talentai greitai užgęsta, o darbštūs ir užsispyrę vidutiniokai neretai aplenkia Dievo apdovanotuosius. Žinoma, didysis džiaugsmas išlavintai ausiai girdėti talentingą darbštuolį. Tai nuostabus derinys, tikra dovana pasauliui! 

 

Ar prieš didelį ir svarbų koncertą kankina baimė, jog kažkas gali nepavykti?

Jau išmokau su tuo susitaikyti. Anksčiau buvau maksimalistė-perfekcionistė: išgyvendavau dėl nesėkmių, apie kurias klausytojai galbūt net nenumanydavo. Dabar bandau guostis, kad grojau taip, kaip šiandien sugebėjau geriausiai. O rytoj bus dar geriau... Tada baimėms nelieka vietos. Yra natūralus, sveikas jaudulys, tačiau nerimą užgožia džiaugsmas, kaip nuostabiai kartu gali skambėti tokia gausybė įvairiausių muzikos instrumentų ir kokias jautrias stygas genijų kūriniai žmoguje sugeba užgauti. Sėdi sau, klausai, o oda pasišiaušus, akys drėgnos... Būna taip. Nuostabus jausmas!

 

Su kokiu dirigentu orkestrui būna lengviausia dirbti?

Dirigentas yra orkestro vedlys. Jis gali įkvėpti arba atvirkščiai – sužlugdyti visų norą puikiai muzikuoti, stengtis pagroti ne „valdiškai”, o  „iš dūšios“.  Dirigentas gali “suimti” visus į rankas taip, kad orkestras tarsi banga užlies publiką tikru, nesumeluotu skambesiu.

Parodyti muzikantams įstojimus nėra pagrindinė dirigento misija. Įkvėpti savo mostais, žvilgsniu, įtikinti ir „užkrėsti“ kūrinio interpretacija – tai pagrindinis tikslas! Asmeniškai man svarbu, koks žmogus stovi už dirigento pulto. Esu labai empatiška, akimirksniu perimu pozityvią  arba negatyvią energiją. 

Yra dirigentų, kurie negerbia muzikantų, kelia balso toną, viešai sako grubias, skaudinančias bei žeminančias pastabas, kreipiasi į atlikėją ne vardu, o instrumento pavadinimu: „būgnelis“, „fleita“, „kontrabosas“... Džiugu, kad pastarųjų yra mažiau, nei tikrųjų muzikos vedlių. Abipuse pagarba paremtas bendradarbiavimas – štai toks darbas būna lengvas, įdomus, įkvepiantis.

 

Kaip į jūsų profesiją žiūri šeima, artimieji?

Kadangi artimieji – profesionalūs muzikantai, tai priima natūraliai ir džiaugiasi, kad esu laiminga dirbdama mylimą darbą. Mano vyras, kuris visiškai nesusijęs su menais, irgi palaiko, nes žino ir mato, kokia muzika man yra svarbi.  

 

Ar suprasti muziką duota kiekvienam?

Manau, kad tam reikia bent minimalaus muzikinio pasaulio pažinimo. O kuo jis gilesnis – tuo muzikos vandenynai klausytojui tampa spalvingesni.

Džiugu, kad teatras organizuoja edukacines programas mažiesiems klausytojams, kurių metu susipažįstama su klasikine muzika ir ugdomas ne tik mažylių, bet ir jų tėvelių muzikinis skonis. Tikiu, jog paūgėję tokie vaikai mielai lankysis koncertų salėse ir ne tik populiarioji muzika lydės juos kasdienybėje. 

 

Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?

Laisvalaikiu retai klausau muzikos. Norisi pailsėti, pasidžiaugti tyla, kad ta muzika, kurią groju, nenustotų džiuginti. Labai svarbu „nepersivalgyti“. Manau, dažnas muzikas sutiks, kad gražiausios melodijos skamba gamtoje – paukščių giesmėse, jūros ošime... Šių melodijų ir klausausi dažniausiai.

 

Laisvalaikis gal visai nesusijęs su muzika? 

Dar labai mėgstu keliauti, pažinti naujus kraštus. Jų įspūdžius dėlioju lyg mozaiką savo atminty. Taip įdomu pažinti pasaulį, kuriame gyvename! Susidaryti vis pilnesnį jo vaizdą... Savo profesijos dėka nemažai jo teko pamatyti. Tai nuostabu!

Taip pat mėgstu piešti – tai mane nuramina, atpalaiduoja. O įkvepiančios knygos padeda brandžiau suprasti pasaulį ir save.

 

Kalbino Žaneta Skersytė

 

Prierašas prie nuotraukos:

„Mušamieji ir kanklės – instrumentai lygiagrečiai žygiuojantys su manimi kasdienybėje. Kasmet koncertuoju kanklėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje solo bei su daugybe įvairių muzikinių projektų“, – sako I.Spalinskaitė-Kurienė.

 

Fotografijų autoriai įrašyti nuotraukų pavadinimuose

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis


Reklama