I. Filipovič apie negalios keliamus iššūkius ir universalaus dizaino principus: aplinka gali įkalinti arba įgalinti

Universalus dizainas – tai aplinkos ir gaminių kūrimas, kuomet sudaromos vienodos galimybės tuo pačiu daiktu ar erdve naudotis kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų gebėjimus ar poreikius. Universalaus dizaino principai leidžia užtikrinti vienodas žmonių galimybes per paprastumą ir intuityvumą, lankstumą, informacijos pateikimą skirtingais būdais – garsu, simboliais, tekstu, taktiliniais indikatoriais ir pan., parenkamos visiems optimalios erdvės, apgalvojami sprendimai, taupantys jėgas ar neleidžiantys suklysti, susižaloti ir patirti nuostolių.

Erdvių kūrėja Aurelija Slapikaitė teigia, kad šie principai architektams yra savaime suprantami. Gaminiai ir statiniai turėtų būti projektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai, būtų funkcionalūs. Viešos erdvės projektuojamos pagal pagrindinius universalaus dizaino principus: visų lygybės, lankstumo, paprasto ir intuityvaus naudojimo, tinkamai pateiktos informacijos, tolerancijos klaidoms, mažiausios jėgos sąnaudų, optimalaus dydžio ir erdvės.

Anot A. Slapikaitės, jau nuo studijų laikų architektai mokomi mąstyti apie visuomenės gerovę ir universalius dizaino sprendimus, kurie būtų patogūs ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Tačiau fizinę negalią nuo vaikystės turinti aktorė Inga Filipovič sako, kad universalaus dizaino principai skamba patraukliai, tačiau juos pritaikant realybėje, Lietuvoje dar yra kur tobulėti.

Kasdienybėje universalumo pasigenda

Aktorė I. Filipovič teigia, kad  kartais erdvės, pritaikytos negalią turintiems žmonėms, jos atveju, gali būti didesnė kliūtis nei pagalba. „Kadangi mano vežimėlis yra mažesnio dydžio nei įprastas neįgaliojo vežimėlis, man kartais nueiti į viešąjį tualetą yra tikras iššūkis. Neįgaliųjų tualetas man per aukštas – o įprastas tualetas neturi porankių, kurie padeda atsiremti. Tiesa, per tiek metų atradau savo sistemą, tačiau kartais pasigendu architektų ar projektuotojų pamąstymo apie tokius atvejus, kaip mano – juk aš tikrai ne viena, vaikai neįgaliųjų vežimėliuose turėtų susidurti su tokiais pat iššūkiais“, – sako moteris.

I. Filipovič pasakoja, kad norėdama iš savo namų patekti į Vilniaus senamiestį, turi važiuoti tiesiog gatve, nes žino, jog ne visose vietose yra šaligatvių nuolydžiai. Policininkai ne kartą yra ją sustabdęs dėl važiavimo neleistinoje vietoje, tačiau moteriai paaiškinus, kad negali užvažiuoti ar nuvažiuoti nuo aukštų šaligatvio bortų, išgirsdavo atsakymą, kad tokiais atvejais reikia prašyti kitų žmonių pagalbos.

„Aš jau geriau važiuosiu priešinga eismo juosta, saugiai, bet būsiu tikra, kad nereikės laukti pagalbos kelias valandas. Taip pat turiu šiokią tokią baimę prašyti žmonių pagalbos, nes kartą paprašiau ir nudegiau – į kalną mane užstūmęs žmogus ištraukė ir pavogė mano piniginę“, – išgyvenimais dalijasi I. Filipovič.

Universalus dizainas – neatskiriama darbo etikos dalis

Architektė A. Slapikaitė pasakoja, kad universalaus dizaino principai Lietuvoje buvo taikomi ir prieš dešimt metų, ir dabar – šiuo metu reikalavimai yra sugriežtėję. Pavyzdžiui, visuomeninių pastatų tualetuose įrengiamos specialios virvutės, kurias patraukus nusiunčiamas pagalbos signalas, prieš laiptus įrengiama speciali iškili danga regos negalią turintiems žmonėms, taktiliniai vedimo takai įrengiami ir šaligatviuose, prie didžiųjų sankryžų, daug kur atsisakoma slenksčių.

„Manau, kad tiek Lietuva, tiek Europa vis labiau atsižvelgia į specialiuosius žmonių poreikius, taigi labai tikiu, kad sąlygos gerėja. Architektai dažniausiai remiasi statybos techniniais reglamentais – ten nurodoma viskas labai konkrečiai, pavyzdžiui, tualeto aukštis, porankių atstumai ir vežimėlio apsisukimui reikiama erdvė. Tai yra „architekto maldaknygė“, kuria dažniausiai vadovaujamės. Metams bėgant, vis atsiranda papildomų būtinųjų sąlygų, kurios dar labiau didina įtrauktį, pritaiko erdves ir daiktus kuo platesnei visuomenės daliai. Tačiau apie universalaus dizaino principus reikia galvoti kiek originaliau – apie kiekvieną atvejį individualiai, nes techniškai jie dažniausiai neapibrėžiami“, – sako architektė-interjero dizainerė.

A. Slapikaitė mano, kad tam, jog suprastum tikrąją situaciją savo projektuojamoje erdvėje, verta pačiam atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį arba pavaikščioti užrištomis akimis ir išbandyti, kiek technines specifikacijas atitinkantis objektas realybėje yra patogus ir pritaikytas. Jeigu to nėra, verta reaguoti ir imtis papildymų, pakeitimų.

„Iš vienos pusės atrodo, kad mes atsižvelgiame į skirtingus poreikius, tačiau iš kitos – nesu tikra, ar tai tikrai užtikrina lygias galimybes visiems ir tikrai norėčiau pati visas savo projektuojamas erdves išbandyti ir patikrinti. Pavyzdžiui, ar atėjus į maisto prekių parduotuvę, prekystalis nebus per aukštas, ar tikrai pro visus praėjimus pateksime į sanitarinius mazgus, ar pandusai į įvairias erdves tikrai yra patogaus nuolydžio užvažiuoti žmogui su vežimėliu, ar pėsčiųjų takai pritaikyti vežimėliams – neretai matau, kad žmonės su vežimėliu važiuoja dviračių takais – danga ten lygi, ar važiuojamąja kelio dalimi“, – vardija  architektė.

Mato tam tikrų spragų

Per beveik 15 metų darbo architektė A. Slapikaitė teigiamų pokyčių pastebi, ji pati stengiasi panaikinti „vieno slenksčio taisyklę“ – ar tai būtų visuomeniniai takai, ar vienos pakopos laiptai miesto erdvėse. Pasak jos, architektai kiekvieną dieną mažomis detalėmis stengiasi palengvinti visų gyvenimą.

„Universalus dizainas turi būti patogus visiems – negalią turintis žmogus nebūtinai sėdi vežimėlyje. Pavyzdžiui, atėjus į namus, kuriuose yra slenkstis, už jo kliūva ir maži vaikai, ir vyresni žmonės. Mano mažametė dukra ne kartą yra susitrenkusi, nugriuvus dėl slenksčio. Tie nepatogumai vienodai nepatogūs visiems ir manau, kad visuomenėje reikia daugiau apie tai kalbėti“, – sako architektė.

Anot pašnekovės, kai kurios miesto erdvės yra lengvai pasiekiamos ir universalios, tačiau kitos – ypač senamiestyje, sunkiau pritaikomos dėl senų konstrukcijų, kurias ne visada galima keisti. „Pavyzdžiui, daugelis degalinių dažniausiai atitinka standartus – neturi laiptų ir slenksčių, turi didelius ir erdvius tualetus su atramomis. Kai kuriose automatinėse degalinėse tokias operacijas, kaip kuro kiekio įvedimas, apmokėjimas ar kvito spausdinimas, negalią turintys asmenys gali atlikti valdydami specialią klaviatūrą, lengvai pasiekiamą sėdint vežimėlyje“, – sako architektė.

Dar viena paslaugų vieta, kuri dažniausiai būna pritaikyta įvairiems poreikiams, anot A. Slapikaitės, yra grožio salonai. Tačiau sunkumų gali kilti dėl patekimo į patalpų vidų, ypač jeigu grožio salonas įrengtas sename name ar senamiestyje. Iš miesto pusės į salono patalpas dažnai veda statūs laiptai, siauri praėjimai ar slenksčiai. Senuose pastatuose ir sanitariniai mazgai neretai būna itin maži.

Universalumas – laimėjimas visiems

Aktorė I. Filipovič teigia, kad kuriant visiems pritaikytas erdves, investuojama į visuomenę, didinama įtrauktis. „Neapgalvotos erdvės stabdo žmonių su negalia potencialą ir norą kažką daryti, atsiskleisti. Žmonės po traumų užsidaro savyje, nes jaučiasi nereikalingi visuomenei. Tačiau visiems, bijantiems išeiti į viešumą, noriu pasakyti, kad išdrįsti ir nekompleksuoti svarbu visų labui. Praeiviai, architektai turi matyti, kaip mums kartais sunku judėti, turi suprasti, kokios pagalbos mums reikia. Juk universalus dizainas reikalingas ne tik mums, jis reikalingas visiems“, – sako ji.

Architektė A. Slapikaitė antrina ir linki kolegoms nepamiršti visų žmonių. „Kartais žmonės su negalia atrodo nematomi, nepagalvojame apie jų poreikius, bet jie yra mūsų visuomenės dalis. Turime suprasti, kokią didelę reikšmę visaverčiam gyvenimui daro mūsų projektavimas, kiti sprendimai, kuomet pritaikomi universalaus dizaino principai. Pavyzdžiui, įdiegiamos galimybės iš siuntų paštomatų pasirinkti paslaugas tik iš apatinių skyrelių – paties paštomato projektavimo keisti nereikia, tereikia pasitelkti IT sprendimus“, – sako architektė.

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuota kampanija „Jokio skirtumo“ kviečia visus atkreipti dėmesį į universalaus dizaino principus, ieškoti geriausių sprendimų, kad visiems būtų patogu gyventi. Jokio skirtumo žmogus su negalia, ar be jos – miesto erdvės turi būti patogios ir prieinamos visiems.

Aistė Bielinė