NAUJIENOS

Gyvenimas tarp vandenų

Kategorija:

Miestas:
Rusnė –  Šilutės rajono miestelis įsikūręs vienintelėje Lietuvos saloje. Pirmą kartą Rusnės vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo (90 – 168 m.) žemėlapyje. Jame Nemunas ten vadinamas Russon, kas reiškia lėtai tekančią upę. Šiandien Rusnė – kaimo turizmo, žvejų, menininkų ir kitų kūrybingų žmonių gyvenimo ir veiklos vieta.
Čia baigiasi Lietuva
Artėdamas link Kuršių marių Nemunas, lyg koks slapukas, suskyla į Atmatą ir Skirvytę, tarsi ištirpdydamas savo vardą. Rusnėje sustatyti pasienio stulpai primena, kad esi pačiame Lietuvos pakraštyje, nes anapus vandenų – Rusija. Tai primena lyg budrūs sargybiniai ant stulpų menininkų „sutupdytos“ žuvėdros.
„Pirmąsias rašytines žinias apie Rusnę, kaip vietovę turime iš kryžiuočių istorijos šaltinių. Vienas jų – J. Sembrickio ir A.Bittenso knyga „Šilokarčemos istorija“. Ją 2008 m. į lietuvių kalbą išvertė Šilutės miesto garbės pilietis Jonas Jonaitis. Knygoje rašoma „Tuo laiku kai  Baltijos kraštai iš priešistorijos tamsos išniro į istorijos šviesą, dabartinė Šilokarčemos apskritis didžiąja dalimi priklausė lietuviškoms sritims, kurios tuomet buvo priskiriamos Kuržemei, t.y. didžiajai Ceklio žemei, apėmusiai ir pietrytinę Klaipėdos apskrities dalį.“  A.Sembritzkis teigia, jog Rusnės apylinkėse nė vienas piliakalnis, nei viena kapavietė neliudija, jog čia gyventa žmonių. Nemuno deltoje tarp Rusnės ir Gilijos dunksojo neįžengiami miškai., o anapus Nemuno iki Tilžės plytėjos  negyvenama dykvietė.  Archeologiniai radiniai irgi negausūs pavieniai kirvukai, naudoti medžių kirtimui“, – salos istorijos ypatumus pristato Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.
Kaip teigia seniūnė, detalesnių žinių apie Rusnę, kaip  gyvenvietę atsiranda tik nuo XV a. Po Melno taikos (1422 m.) Vokiečių ordinui atiteko Nemuno dešinėje pusėje esančios žemės, gyvenimas šiose vietovėse pasidarė saugesnis. Tai paskatino krašto ekonominį vystymąsi. Vokiečiai pradėjo kolonizuoti žemes, kurti kaimus, steigti dvarus, smukles. „Iš išlikusių archyvų, pagal kuriuos Sembritzkis ir Bittensas parašė  „Šilokarčemos istoriją“  galima spręsti, jog jau 1448 m. Rusnėje buvo karčema. 1650 m. ši karčema buvo išnuomota Richardui Kantui, Karaliaučiaus Universiteto filosofo Imannuelio Kanto proseneliui“, – Rusnės sąsajas su žymiu filosofu primena seniūnė.
1792 m. Rusnei buvo suteiktas miestelio statusas. Rusnė suklestėjo XIX a.,  kai prasidėjo medienos prekyba. Sieliai iš Rusijos Nemunu buvo plukdomi į Klaipėdą. „Rusnė buvo sielių perrišimo, sutvirtinimo vieta, nes vandens kelias aplenkiant Ventės ragą buvo labai pavojingas. Pirkliai patirdavo didelių nuostolių, kai vandens srovės išsklaidydavo sielius po marias. Tad  Rusnėje, Klaipėdos pirkliai samdydavo žmones, kurie sutikdavo ir perrišdavo sielius. Dalis rąstų Rusnėje buvo kraunami į valtis, laivus ir per marias plukdomi į Klaipėdą. Rusnė buvo virtusi Klaipėdos uosto dalimi. Tai paskatino rusniškius statyti garines lentpjūves ir perdirbti dalį medienos. Kiek žinome, iki XX a. pradžios Rusnėje veikė šešios lentpjūvės“, – pasakoja D. Drobnienė.
1873 m. iškasus Karaliaus Vilhelmo kanalą, visa laivyba pasisuko šiuo kanalu aplenkdama pavojingąjį Ventės ragą. Tad sieliams ir mediena pakrautiems laivams nebebuvo reikalo stoti Rusnėje. Tai paskatina žvejybos vystymąsi ir Rusnė pradeda garsėti žvejybos laimikiais. Čia žvejojami starkiai, lašišos, nėgės. Čia pat Rusnėje jos buvo skrudinamos ir ruošiamos eksportui į Europos šalis. Šalia žvejybos vis labiau Rusnė garsėjo kaip kurortinis miestelis.
Ryškų puslapį Rusnė įrašė ir knygų leidybos istorijoje. XIX a. antroje pusėje Rusnėje buvo keli knygynai. 1897-1904 m. saloje veikė Alberto Butkeraičio spaustuvė, knygrišykla ir knygynėlis. Nuo 1911 iki 1918 m. knygas spausdino ir jomis prekiavo broliai Adolfas ir Jurgis Vebeliai.
1923 – 1939 m. Rusnė buvo valsčiaus centras. Čia veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų skyrių liaudies mokykla, 5 restoranai, 14 parduotuvių, dirbo gydytojas ir stomatologas, vyko turgus.
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Rusnė ištuštėjo. Pokario metais į ją buvo atkeliami gyventojai iš visos Lietuvos ir ne tik. 1946 m. įsteigtoje mokykloje pamokos vykdavo rusų ir lietuvių kalbomis. Vėliau mokykla tapo grynai lietuviška. Sovietmečiu Rusnėje buvo žvejybos uostas su laivų remonto įmone, žuvies apdirbimo įmonė, ichtiologinė laboratorija, meteorologinė stotis, Šilutės rajono ligoninės 35 lovų skyrius, žuvininkystės ūkis.
Šiandien Rusnė – žvejų, ankstyvųjų bulvių augintojų kraštas. Ryškiausias Rusnės išskirtinumas – potvyniai ir pavasariniai vandens paukščių subuvimai, kai ne tik sala, bet ir Nemuno užlietos žemyno lankos aidi nuo didžiulių žąsų būrių klegesio, kai gulbes, gerves ir kitus sparnuočius stabtelėjusius pasistiprinti potvynio paklaidinta žuvimi, rodos ranka gali paliesti. Pati gamta salos gyventojus skatina imtis naujų verslų. Vienas jų – kaimo turizmas. Saloje svečius mielai pasitinka ..... kaimo sodybos.

Istoriją mena paminklai
Rusnėje yra išlikusi unikalus Uostdvario švyturys su vandens kėlimo stotimi. Dabar čia įrengts polderių muziejus. Krašto istoriją primena etnografinė sodyba.  Pasinaudojant ES parama Rusnėje įrengta prieplauka, iš kurios vasarą galima nuplaukti į Nidą ir pasilepinus smėlio ir pušų prieglobsčiu sugrįžti atgal. Šia paslauga ypač naudojasi mėgstantys keliauti dviračiais. Beje, prieplauka yra tapusi ir miestelio švenčių vieta. Šalia jos – Oto Peterso tiltas. O. Petersas buvo daug nuveikęs šiam kraštui valdininkas. Jis pasirūpino, kad už kelių kilometrų nuo Rusnės, dabartiniame Žalgirių kaime, anksčiau Pelkininkais ar Bismarko kaimu vadinamu, galėtų išsinuomoti žemės bežemiai ir mažažemiai. Išvežus durpes, užvežus žemės ir suskirsčius teritoriją po tris hektarus, buvo nuomojami jiems sklypai. Taip šiame kaime atsirado ir Hermano Zudermano bestselerio „Jonas ir Ertmė“ prototipai Jie gavo aplūžusį namelį. Seniūnas patarė dvarininko H. Šojaus paprašyti plytų, bet kai Jonas ir Ertmė pas jį nuėjo, dvarininkas pasodino juos už stalo, pripylė stikliukus, pasiūlė išgerti ir paprašė padainuoti. H. Šojus užrašinėjo šio krašto lietuviškas dainas. Tad Jonas ir Ertmė į namus grįžo su pilnu karučiu plytų. Kaime auga didžiulis ąžuolas, po kuriuo, kaip manoma, Hermanas Zudermanas ir parašė savo garsųjį kūrinį, sužavėjusį ne vieną režisierių. Juk neatsitiktinai italų režisieriaus filme net Felinio žmona ėmėsi kurti Ertmės vaidmenį.
Oto Peterso  iniciatyva 1913 m. Rusnėje pastatytas tiltas, kurį primena likučiai ir žibintas, kuris  rodė kelius – į Šyškrantę ir Rusnės centrą.
Užsukusius į Rusnę, seniūnė kviečia aplankyti Salos etnokultūros ir informacijos centrą, kuriame gausu informaciją apie saloje lankytinas,  užsukti į praėjusiais metais duris atvėrusį Nemuno deltos regioninio parko Lankytojų centrą , kuriame galima susipažinti su Rusnės salos flora ir fauna.  Pavargę nuo gryno oro ir įspūdžių gali aplankyti  Taikos gatvėje esančią greito maisto užkandinę  ar  restoraną Šilutės gatvėje  „Prie Peterso tilto“. 
Sąsajos su Indija
Nuo praėjusių metų spalio mėnesio Rusnėje stovi paminklas, primenantis Indijos politiko Mahatmos Gandžio sąsajas su Rusne. O sieja jį šiame miestelyje gimęs jo bičiulis architektas Hermanas Kallenbachas.
Tiesa, sumanymas miestelyje įamžinti šių dviejų asmenybių draugystę, gimė ne patiems rusniškiams. „Praėjusių metų pavasarį pas mus apsilankė laidų vedėja Edita Mildažytė su komanda  su  pasiūlymu Rusnėje pastatyti  paminklą Indijos nepriklausomybės patriarchui Mahatmai Gandžiui ir jo bendražygiui, rusniškiui litvakui Hermanui Kallenbachui“, – paminklo atsiradimo pradžią primena seniūnė Dalia Drobnienė.
Hermanas Kallenbachas gimė 1871 m. kovo 1 d. žydų šeimoje. Jo tėvas Rusnėje turėjo didelę lentpjūvę ir sėkmingai prekiavo medieną. Išlikę šaltiniai liudija, kad jų lentpjūvė ir namas stovėjo ant Atmatos  kranto.
H. Kallenbachas Karaliaučiuje baigęs architektūros studijas 1896 metais nukanka į Pietų Afriką ir iki 1906 metų dirba architektu. Būtent tada jis ir susibendravo su Pietų Afrikos teisės konsulatų dirbančiu Mahatma Gandžiu. H.Kallenbachas ilgainiui tapo ne tik artimu jo draugu, bet ir jo neginkluotos kovos idėjų finansiniu rėmėju.
Tiek rusniškiai, tiek Šilutės rajono savivaldybės vadovai ir taryba pritarė minčiai įamžinti bendražygius. „Iš pradžių buvo siūloma skulptūrą pastatyti ant  senojo tilto liekanų, bet paskui bendru sutarimu nusprendėme, kad bus geriau, jei jis stovės, kaip manoma, buvusios sinagogos vietoje. Kadangi ten buvo nelabai tvarkinga vieta, nusprendėme sutvarkyti ją panaudodami seniūnijai skirtas kelių fondo lėšas.  Didžiąją lėšų dalį – apie 44 tūkst. eurų – paaukojo Yusufo and Faridos Hamiedų labdaros fondas“, – paminklo atsiradimą apžvelgia seniūnė.
Į  2015 m. spalio 2 dieną vykusias iškilmes atvyko didelis būrys svečių. Tarp jų ir M.Gandhi proanūkis Tusharas Gandhi.
Paminklo, pabrėžiančio iš Lietuvos kilusių žydų pasaulinę įtaką, jų pasiekimus autorius – skulptorius Romualdas Kvintas. Jis yra paminklo Vytautui Kernagiui Nidoje autorius. Ne viena jo sukurta skulptūra puošia Vilnių.
„Tikime, kad šis paminklas ne tik Rusnei, bet ir Lietuvai padės tapti labiau matoma turizmo žemėlapiuose, prisidės sukuriant daugiafunkcinę platformą tarptautiniams projektams, kuriuose galėtų dalyvauti Lietuva, Vokietija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Izraelis ir kitos šalys, – planais pasidalija seniūnė. – Rusniškiai siekėme ir siekiame tapti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių“.
Prieškalėdinis angelų susibūrimas
„Rusnėje prieš Kalėdas vertėtų puošti ne eglę, o kokį gluosnį ar kitą medį, nes čia eglės savaime neaugo ir dabar auga tik žmogaus pasodintos“, – prieš kelerius metus įsikalbėjus apie salos tradicijas sakė tuometinis Nemuno deltos regiono parko direktorius, šiuo metu vadovaujantis Žemaitijos nacionaliniam parkui, Ramūnas Lydis.
„Išties, pas mus eglės neauga, bet pastaruoju metu visada ją miestelio parke pasipuošiame. Anksčiau eglę atsiveždavome iš miško. Kartais padovanodavo ir miestelio gyventojai prie namų augančią eglę, nes ši per daug užaugo ir jau sukelia nepatogumų. Tačiau labai daug vargo atsiranda, kol pastatai eglę. Reikalingas kranas, o mes jo neturime.  O dabar mes puošiame gyvą eglutę. Tai sidabrinė eglė, kurią mums padovanojo Dainora ir Kęstutis Laukevičiai. Ją pasodinome parke, toje vietoje, kur statydavome atsivežtą eglę. Kol kas mūsų eglutės aukštis tik  trys metrai, bet koks jos aukštis yra, tokio pakanka, – apie rengimąsi gražiausioms metų šventėms pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.  – Juo labiau, kad mes puošiame visą miestelį. Prieš eglutės įžiebimo šventę parke atidarėme Angelų alėją ir įžiebėme Angelą ant bažnytėlės ir seniūnijos sienų. Mūsų tikslas, kad Rusnėje prieš Kalėdas švytėtų kuo daugiau angelų.“
Atsisveikinant su praeinančiais metais raudona girlianda  pasidabina senasis, ko gero vien tik Rusnėje išlikęs pokario metų elektros stulpas, prie seniūnijos pastato esantys falkštokai pavirto puošniomis eglutėmis. Šviečiančia girlianda pasipuošia senasis salos klevas, kurį rusniškiai meilės klevu vadina. Ne tik pasigrožėti, bet ir puikių dovanėlių, sveikinimų įsigyti kvietė miestelio etnokultūros centre surengta veikusi kalėdinių dirbinių paroda, kurioje savo dirbinius pateikė tautodailininkai, specialiosios mokyklos moksleiviai.
 
Akcijos miesteliui puošti


Norite pradžiuginti rusniškius? Dovanokite miesteliui suolelį. „Akcijos „Padovanok Rusnei suolelį“ gimė 2014 metais, rengiantis dešimtajai „Šaktarpio“ šventei. Tikėjomės, kad miestelyje bus pastatyt dešimt suoliukų. Kadangi žmonėms akcija patiko, balandžio pradžioje, rengiantis šventei, reikėjo pastatyti ne dešimt, o 24 suoliukus. O kas svarbiausia, akcija švente nepasibaigė. ir 2015 m. paskutinę dieną Rusnei jau buvo pastatyti  44 suoliukai. Suoliukus dovanoja labai įvairūs žmonės. Ir ne vien tiki rusniškiai. Tarp jų yra tokių, kurie su Rusne lyg ir neturi jokių sąsajų. Pavyzdžiui, ne vienerius metus Rusnėje apsilankanti Kauno Aleksoto bendruomenė“, – pasidžiaugia pašnekovė.
 „Mūsų suoliukai nėra taisyklingos formos, nėra proporcingi. Visus juos pagamino šilutiškis meistras Algis Taroza“, – sako seniūnė.
Kita miestelio akcija – rožių sodinimas. Šis sumanymas, kaip teigia D. Drobnienė, gimė prieš kelerius metus, švenčiant bažnyčioje mamyčių dieną. Tada rusniškiams buvo pasiūlyta paaukoti po 3 eurus, nes tada tiek kainavo rožių krūmelis, ir augančia rože pagerbti savo mamą. Tačiau akcija taip įsibėgėjo, kad gyventojai pradėjo siūlyti rožėmis pagerbti ir tėčius. Taigi prie seniūnijos atsirado antras rožynas. Mamytėms skirtame rožyne sodiname raudonas, tėčiams – rožines rožes. Dabar mamytėms ir tėčiams skirtuose rožynuose auga berods 82 rožės, – miestelį puošiančias akcijas pristato seniūnė. – Rusniškių paaukotomis lėšomis rožynas atsirado ir prie senosios vaistinės. Taigi praėjusią vasarą mūsų saloje žydėjo 172 rožių krūmai.“
Miestelio tradicija – vasaromis vykstantys menininkų plenerai. Jie atkeliavo jau pramintais takais.  Juos rengdavo dar sovietmečiu, tad rusniškiai nusprendė atgaivinti tai, kas buvo gražu ir gerą, nepaisant, kokia sistema bebūtų.  Plenerams vadovaujanti iš šių kraštų kilusi menininkė Renata Kasiulytė sukviečia nemažą būrį žinomų šalies dailininkų, kurių darbai kaupiami miestelio galerijoje, eksponuojamoje etnokultūros centre.
Dalies plenerų namai – Rusnės bažnyčia. Ji buvo pastatyta 1809 metais. Bažnyčioje stovėjo 11 registrų vargonai, nuostabūs Karaliaučiaus auksakalių nukalti indai. Viename jų buvo saugoma šv. Kristoforo – žvejų ir keliautojų globėjo relikvija. Tarybiniais metais bažnyčioje buvo įkurta sporto salė. „Mūsų bažnyčiai pasisekė, nes kitose šio krašto bažnyčiose buvo įrengiami grūdų sandėliai, skirtinai nuo kitų Lietuvos vietų, Mažojoje Lietuvoje buvo naikinamos ir bažnyčios, ir kapinės – pasakoja seniūnė, pasidžiaugdama, kad nors bažnyčia priklauso evangelikams, o saloje gyvena daugiau katalikybę išpažįstančių žmonių, į kiekvieną rusniškių prašymą labai geranoriškai atsižvelgia kunigas Valdas Miliauskas. Tad daugelis miestelio švenčių prasideda šioje bažnytėlėje.  
Rusniškių meilė savo miesteliui neliko nepastebėta. Dvidešimt šešis  metus gyvuojantis Šilutės Rotary klubas Hugo Šojaus kasmet statulėlėmis apdovanoja daugiausia savo kraštui nusipelniusius žmones, įmones, įstaigas, bendruomenes. Vertinant 2015 m. nuopelnus, nominantais pripažinta Rusnės seniūnijos bendruomenė „Rusnės  sala“  už pilietišką labdaringą veiklą grąžinant Rusnės salą jai buvo įteikta Hugo Šojaus statutėlė.
Žvejams – uostelis
Nuo senų laikų ne vieno rusniškio svarbiausias pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba. Ir šiandien užsukęs į miestelį, visada pajusi rūkomos žuvies kvapą. Jų žuvis – ypatingo, tik šiam kraštui būdingo skonio. Žuvis čia ruošiama ir rūkoma ypatingai, panaudojant tik rusniškiams žinomas ir pačių auginamas prieskonines žoles. ...  žuvimi besiverčiančių rusniškių yra suteiktas kulinarinio paveldo ženklas.  
„Pasinaudojant 2007-2014 m. ES parama Rusnėje pastatytas mažųjų žvejybinių laivelių uostas. Investuota apie 1,7 mln. eurų. Tiesa, atidarymo juostelės dar neperkirpome, bet darbai jau baigti, sutvarkyta ir uostelio aplinka, – kalba Rusnės seniūnė. – Baigiami pastatyti ir mūsų kultūros namai. Tikimės, kad 2016 m. jie bus baigti. Turime vilčių, kad pavyks gauti lėšų ir mūsų bažnytėlei suremontuoti. Būtinas stogo remontas. Mes tikime, kad pagaliau turėsime ir estakadą. Jau yra skirti pinigai poveikio aplinkai vertinimui. Estakada reikalinga ne tiek svečiams, norintiems į Rusnę pakliūti per potvynius, kiek pačių rusniškių patogumui. Tikime, kad pastačius estakadą, Rusne susidomės ir investuotojai. Galbūt veikla sugrįš ir į buvusią žuvininkystės įmonę, kuri šiuo metu nepelnytai apleista“.
 
Genovaitė Paulikaitė
"Valstiečių laikraštis"
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė


Reklama