Gera yra tai, kas grįžta geru
  NAUJIENOS

Gera yra tai, kas grįžta geru

Kategorija:

Manęs buvo paklausta, koks yra gėrio ir blogio santykis? Susimąsčiau – kas apskritai yra gėris ir kaip jis matuojamas bei, žinoma, koks gali būti jo ir jo priešingybės santykis. Skamba sudėtingai – kone matematiškai. Taip ir yra.  Nors visgi, radau vieną nesudėtingą formulę, nusakančią mano požiūrį – gera yra tai, kas grįžta geru. Kita vertus, gerai elgiasi tie žmonės, kuriems sekasi. Ką duodi, tą ir gauni – šis dėsnis veikia. Taigi „gera daryti gera“ – banalu, bet teisinga. Juk visi iš esmės esame savanaudžiai. Tad svarbiausias motyvas elgtis vardan kito gerovės gali būti ir toks: o kai man reikės, aš taip pat sulauksiu pagalbos. Tegu tai bus racionalus ir šiuolaikiškas požiūris, bet tai ir elementariausias mano minėto dėsnio pavyzdys – kažko prireikus visada maloniau kreiptis į žmogų, kuriam pats esi kažkuo pasitarnavęs. 

Tačiau koktu darosi klausytis, kad vienas ar kitas pasirinkimas yra tinkamas ar ne. Yra ir kita pusė – kaip elgtis taip, kad jaustumeisi gerai pats ir neskaudintum kito? Čia geriausias vedlys – intuicija. Tikriausiai didžiausią įtaką mano gyvenimui padarė samurajų metodas, taikomas vaidyboje – turi daryti tai, ką jauti. Gali visą laiką stovėti vietoje ir būti bambuko medis, gali visą laiką lakstyti po miškus ir būti samurajus – nesvarbu, ką darai, svarbu, kad darytum tai iš impulso. Dažnai sunku jį išgirsti, tačiau, kai vadovaujiesi nuojauta, daugybė dalykų, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip klaidos, vėliau suveda tavo gyvenimo takelius į reikiamą kelią. Tai teigiu iš patirties. Na, o jei apie mintis ir nusistatymus, dėsnis „ką duodi, tą ir gauni“ taip pat galioja. Tik skleisdamas geras emocijas ir intencijas, gali tikėtis to paties. Jei nusistatai, kad visa yra vien tik tamsa, tai veikiausiai su tokia realybe ir teks susidurti. Juk mes traukiame tai, ką skleidžiame. Tad gal ne veltui tvardau ašaras, galvodama apie Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ – kiekvieno viduje ji turi garbingai stovėti ir kviesti vidun. O ką daryti, jei ten griuvėsiai? Aš įsitikinusi, kad tai ne prigimties dalykai, tai mūsų pačių darbas, kaip mes pastatysime Katedrą ir ar apskritai sukursime kviečiantį vidun židinį, ar bus kuo tikėti mūsų šventovėje. Tik švytėdami iš vidaus sulauksime atpildo ir pozityvo, tik pradėję rytą su nusiteikimu „šiandien man puikiai seksis, nes to aš nusipelnau“ sulauksime puikios dienos. Tai skamba kaip banalios dogmos, tačiau pati taip gyvenu ir, kadangi mėgstu eksperimentuoti su gyvenimu, pastebiu, kad tai ne iš piršto laužti samprotavimai. Taigi, nesutinku su nuomone, kad yra laimės kūdikių ir nuskriaustųjų. Tik tai, kaip mes patys realizuojame save ir kokius santykius su kitais kuriame, daro įtaką mūsų gyvenimams.

 

Sigita Bukantaitė


Reklama