Gelminė Glemžaitė: man įdomu kurti personažą pasitelkus vien balsą

Jau gruodžio 1 dieną prasidės antrasis populiarumo sulaukusio audioserialo „Šiaurės miestelis“ sezonas. Pagal Teklės Kavtaradzės ir Birutės Kapustinskaitės scenarijų sukurtame seriale apie trisdešimtmečių kartą pasirodys nauja pagrindinė veikėja – jauna, ką tik išsiskyrusi kompozicijos dėstytoja Marija. Šį vaidmenį kurti buvo pakviesta aktorė Gelminė Glemžaitė. Aktorė sako, kad jau anksčiau buvo išklausiusi „Šiaurės miestelio“ pirmą sezoną ir pagalvojo, kad norėtų dirbti šiame projekte. Interviu ji pasakoja, kaip kuria personažą, kai negali pasitelkti kūno kalbos, žvilgsnio, išraiškų, o turi vien balsą, taip pat atvirauja, kuo jai artima Marija ir kaip vyko įrašų procesas.
Audioserialas „Šiaurės miestelis“ bus transliuojamas aštuonias dienas iš eilės internetu tinklalaidžių platformose, projekto organizatoriaus – „Bilietų nėra“– interneto svetainėje ir „Start FM“ eteryje.

Audioserialas „Šiaurės miestelis“ labai tinkamas karantinui – kai yra daugiau laiko namuose, ir jau šiek tiek atsibosta vaizdo turinys (kino filmai, serialai) galima klausytis audioserialo. Papasakok, Gelmine, kaip tu leidi karantino laiką?

Klausau daug tinklalaidžių, žiūriu Youtube turinį: ir blogą, ir gerą, nes kartais tiesiog norisi nuo visko atsijungti. Tad tikrai nesakau, kad oi vien tik pjeses ir psichologinius traktatus skaitau. Kad atsipalaiduočiau žiūriu ir kvailas komedijas, taip pat skaitau knygas, pasportuoju, daug gaminu, nes mėgstu tai daryti. Nepasakyčiau, kad karantinas man yra baisiai sunkus, žinau, kad yra žmonių, kuriems kur kas sudėtingiau. Aišku, gaila, kad daug mano darbų yra apriboti, negaliu jų tęsti, bet tikrai nesiskundžiu, o bandau išspaust ką galima iš šito karantino.

„Šiaurės miestelis“ buvo įrašytas anksčiau, vasarą, ar dar reikia kažką užbaigti?

Yra dar keli užbaigiamieji darbai. Štai jau teko vieną dainą įrašinėt savo spintoje į rekorderį, tai žiūrėsim koks bus rezultatas.

O beje, tai pirmas kartas kai ne tik vaidini, bet ir dainuoji kine ar audioseriale?

Ne, ne pirmas. Esu dainavusi muzikiniuose spektakliuose ir dubliuojant animacinius filmukus. Esame net vieno spektaklio muzikinį takelį įrašę. Kol akademijoje studijavau, turėjome ir ansamblinio ir solinio dainavimo paskaitų, dar studijavau džiazinį, klasikinį dainavimą, tik faktas, kad tie įgūdžiai pasimiršta. O dabar (ypač kai savo spintoje pabandžiau padainuot ir paklausiau, kaip tai skamba įrašius) supratau, kad visgi tikrai nesu dainininkė. Liksiu prie aktorės profesijos, bet aišku, kai aplinkybės verčia, man patinka dainuoti.

Vadinasi, tai tikrai tau ne debiutas.

Ne debiutas tikrai. Dar turiu vieną vaidmenį vaikiškame spektaklyje „Keistuolių teatre“, kuriame dainuoju, ir šiaip buvau Aido Giniočio kurse, ten dainavimas buvo labai akcentuojamas. Žmonės juokaudavo, kad jei esi be gitaros, gali net neiti į stojamuosius. Tai žinoma, juokas, bet aš ėjau su gitara! Reikėjo dainuoti vieną liaudies dainą ir dainavau roko grupės „Oasis“ dainą „Married with children“, bet greit mane nutraukė, nežinau, ar kad buvo gerai, ar kad blogai.

Antrajame „Šiaurės miestelio“ sezone naudojama dainininkės Jurgos kurta muzika. Ta daina, kurią įrašinėjai spintoje irgi jos kūrybos?

Taip, dainavau dainą „Gama“, iš jos naujo albumo. Tikrai ne iš lengvųjų dainelė… (šypsosi) Jurga šaunuolė, nes man visos vietos buvo arba per žemos tonacijos, arba per aukštos, bet čia mano problema.

Kuo tave apskritai sudomino pasiūlymas dirbti audioseriale „Šiaurės miestelis“?

Mane visų pirma sudomino, kad tai yra audioserialas, tokios patirties nebuvau turėjusi, nes iki tol dirbau tik su reklamų garsinimu arba filmukų dubliavimu, ten yra panašumų, bet reikia įtaikyti kalbėjimą į nupiešto personažo lūpas, atkartoti panašią manierą, todėl audioseriale yra daugiau kūrybinės laisvės kuriant vaidmenį. Man visada patikdavo darbas su garsu, nes įdomu vaidinti vien balsu. Dažniausiai atrodo, kad aktoriaus pagrindinis įrankis yra veidas, išraiška, kūno kalba, žvilgsnis, o kai lieka tik balsas, įdomu pamatyti, kaip viskas keičiasi.

Dar prieš gaudama pasiūlymą buvau išklausiusi pirmą šio audioserialo sezoną ir tada klausydama galvojau: „Hmm, kaip faina, būčiau norėjusi ir aš čia dalyvauti“, todėl labai apsidžiaugiau, kai pakvietė į antrą sezoną.
Aišku, tada perskaičiau scenarijų, jis man buvo labai artimas ir įdomus (scenaristės puikiai padirbėjusios). Tad patraukė visi šie komponentai.

Tavo balsu kuriama veikėja Marija yra jauna dėstytoja, pradėjusi dirbti akademijoje, neseniai išsiskyrusi, gavusi palikimą ir svarstanti, ar pirkti butą sau ar paskolinti pinigus savo broliui, turinčiam šeimą. Kiek yra panašumų tarp tavęs ir Marijos? Ar jus jungia panašūs išgyvenimai?

Manau, vos ne kiekvienas mano amžiaus žmogus yra bent kartą išgyvenęs skyrybas. Nebent labai pasisekė ir pavyko sutikti meilę pirmam suole ir niekad neišsiskirti. Todėl aišku, kad randi panašių patirčių. Ir nors Marija ne aktorė, o gilinasi į muzikos kompoziciją, bet veiksmas vyksta akademijoje, tai man artima aplinka ir Marijos gyvenimo būdas panašus į mano. Žinoma, buvo ir daug dalykų, kurie skiriasi, bet taip tik įdomiau kurti personažą.

Marija susiduria su #metoo tema – vienas dėstytojas bando naudotis savo padėtimi, tačiau iš kitos pusės ir Marija vėliau atsiduria kaip ir kitoje barikadų pusėje pajutusi simpatiją vienam iš savo studentų.

Nesinori per daug atskleisti siužeto, bet manau, kad meno srityje tai labai aktuali tema, man buvo labai įdomu, kad į šią temą buvo pasižiūrėta ir iš kitos pusės. Mes kartais ieškome kaltų ir nepamąstome, gal patys esam kalti kažkokioje situacijoje. Jokiu būdu neteigiu, kad aukos būna kaltos ar pan., bet visada tai yra labai komplikuota ir sudėtinga. Reikia labai pasverti visus savo veiksmus, kai esi daugiau ar mažiau galios pozicijoje. Įdomu, kad apskritai apie tai yra kalbama.

Kaip jūs įrašinėjot šį serialą? Ar visi aktoriai kartu buvo studijoje, ar atskirai kiekvienas įsirašėte savo dalis?

Visi pašaliniai, aplinkos garsai buvo uždėti po mūsų įrašų, bet labai smagu, kad daugumą scenų, kur buvo dialogai ar veikė daugiau žmonių, turėjome prabangą įrašinėti kartu, būdami vienoje vietoje ir gyvai vienas po kito sakydami savo tekstus. Yra tekę apturėti ir kitokių variantų, kai kiekvienas įsirašo savo eilutes atskirai, neturi prabangos kurti dialogo su kitu aktoriumi.

Kaip kurti personažą vien tik balsu? Kai turi parodyti ir veikėjo nuotaiką, jo charakterį, o kartais ir neišsakomas mintis.

Siekiant geriau išreikšti personažą labai padėjo režisierius Ričardas Matačius, nes pačiai atrodo, kad labai su emocija viską pasakei ir jauti tai viduje, bet kadangi kūno, veido nesimato, girdisi tik balsas, to nepakanka. Kartais sprendimas viską pasakyti tiesiog greičiau arba lėčiau iš esmės pakeičia situaciją, nors iš pradžių ir atrodo, kad nuskambės dirbtinai. Tai didžiulis režisieriaus indėlis, nes aktoriui vienam sunku tai pajusti.
Ir įdomu visi tie smulkūs dalykai, kurie kuria personažą – kada jis kalba greičiau, kada tyliau ar garsiau, kodėl jis krinkščioja ar kosčioja, kaip keičiasi jo balsas. Kurdama įprastinį vaidmenį apie kalbėseną rečiau susimąstau, nes tai tik viena iš vaidmens sudedamųjų dalių.
O čia labai atkreipiu į tai dėmesį ir galvoju, kaip galėtų keistis personažas ar jo kalbėjimo būdas, kai eina laikas, keičiasi situacijos ir jis pats.

Kokią kūrei Mariją? Ambicingą jauną dėstytoją ar švelnią muzikę?

Dėstytojos vaidmuo (dėstytojos gal ir per skambus žodis) man buvo pažįstamas ir artimas, nes turėjau patirties „Skalvijos“ kino akademijoje, tiek „Young Blood“ kino mokykloje, bet tikrai nebandžiau kurti kažkokios profesorės, nes personažas yra jaunas ir tai jai yra nauja patirtis. Tame yra ir nepasitikėjimo, ir bandymo būti griežtesne ar kompetentingesne negu yra iš tikrųjų, gal net kažkokios pozos, nes ji savimi nepasitiki.

Rėmiausi savo patirtimi, prisimindama savo pirmas paskaitas. Labai gerai atsimenu, kad bandai atrodyt labiau pasitikintis savimi nei esi, neleidi sau pajuokauti ar kaip tik per daug juokauji, nes nori būti studentų „draugelis“, tas pasimetimas ir nežinojimas kaip elgtis ir atsispindės šiame personaže.

Pastarieji kino filmai ar kiti projektai, kuriuose dirbi, dažniausiai parašyti jaunų dramaturgų ir scenaristų. Ar taip tik sutampa ar tau įdomiau dirbti su jų rašytais tekstais?

Man labai įdomu dirbti su jaunais žmonėmis, dėl to, kad aš jais labai tikiu. Ir ką jau kartoju kokius penkerius metus, kad ateina labai talentingų žmonių karta, ir kad ji jau atėjo. Jaunuose žmonėse matau neužsisėdėjimą, neapsiribojimą, neužsidarymą ir man dėl to labai smagu dirbti. Tikrai nėra, kad renkuosi darbus pagal kūrėjų amžių, taip tiesiog sutampa. Mes daug kūrėme kartu studijų metu, tada jie užaugo, aš užaugau ir galime tęsti bendrą darbą, tai yra labai smagu.

Buvo laikas, kai vaidinai spektaklyje „Žuvėdra“, turėjai vaidinti „Romeo ir Džuljetos“ spektaklyje, dabar dažniau matome tave kine. Ar tai toks sąmoningas pasirinkimas?

Nėra, kad visiškai nevaidinu teatre, tiesiog „Žuvėdros“, „Romeo ir Džuljetos“ situacija buvo labiau susijusi su mano psichologine būsena ir sveikata. Tuo metu man buvo per sunku vaidinti. Išėjau savo noru iš tų spektaklių. Gal tiesiog net ne savo noru, o nebuvo kitos galimybės, mano norai nelabai manęs pačios klausė. Nesu tas žmogus, kur visai plaukia pasroviui, bet leidžiu gyvenimui mane nešti ten, kur jis neša. Man labai patinka kinas, kadangi jo dabar mano gyvenime yra daugiau, aš tuo ir džiaugiuosi, bet tikrai nesakau ne teatrui. Myliu ir teatrą. Tik teatre reikia nuolat būti geros psichologinės formos, kuo aš negaliu pasigirti. Man įstrigo pasakymas, kad teatre esi tiek geras aktorius, kiek geras tavo paskutinis pasirodymas. Aš esu perfekcionistė ir kartais būna sunku išlaikyti vienodą tobulumo kartelę. Kine suvaidinai filme ir vaidmuo išlieka ilgam.

Svarbu, kad nebijai kalbėti apie psichologinius sunkumus, ligas.

Tikrai nebijau ir manau, kad yra svarbu apie tai kalbėti, nes kuo daugiau kalbėsim – tuo labiau normalizuosim, tuo geriau jausis visi, kas su tuo susiduria, ir nedarys iš to kažkokio baubo, siaubo ar gėdos. Dabar jaučiuosi gerai, bet reikia daug dirbti su savimi. Niekada nežinai, kaip kas bus, bet dabar viskas yra gerai.

Audioserialo kūrimas tikriausiai panašesnis į kino kūrimą nei į teatro?

Taip. Pirmiausiai dėl to, kad turi keletą dublių. Viskas vyksta be žiūrovų, gali pakartot, jei kažkas nepavyksta. Kaip kine kamera yra labai arti tavęs – negali perdėtai reikšti emocijų, taip čia mikrofonas yra visiškai šalia. Man ta specifika labai panaši. Kine kartais nereikia vaidinti, užtenka galvoti apie tam tikrą emociją ir viskas matosi, audioseriale yra tik balsas, tad reikia daugiau spalvų suteikti, daugiau emocijos duoti. Kartais gal net paaiškinti kai kuriuos dalykus balsu.

O dabar pafantazuokime – jeigu tu pati rašytum pjesę ar scenarijų, apie ką tu norėtum kalbėti joje, kokias temas pasirinktum?

Tiktai apie save ir savo patirtis. Nesu dramaturgė, bet jei reiktų rašyt tai labiausiai galėčiau remtis savo išgyvenimais. O sugalvojau! Rašyčiau apie tai, koks nuolatinis monologas su savimi vyksta žmogaus galvoje ir kaip jis keičiasi priklausomai nuo įvairių gyvenimo aplinkybių. Čia visai gera idėja! Gal reiks įgyvendinti.

Tai gal turi realių planų kažką parašyti?

Mūsų kurso vadovas Aidas Giniotis labai skatino tai daryti. Studijų metais rašėme ir aš šiaip esu rašantis žmogus – bent jau savo mintis man reikia visada užsirašyti. Tikrai nesakau ne, ateityje gali visko būti. Kai labai jausiu, kad turiu daug ką pasakyti, ir man neužtenka kalbėti kitų žodžiais, tai manau to ir imsiuosi. Ypač dar kai dabar sugalvojau puikią idėją pjesei (juokiasi) kurią tikrai norėčiau įgyvendinti.

Ar turėtum kokių patarimų kaip klausytis šio audioserialo „Šiaurės miestelis“?

Pati dar negirdėjau, tai nežinau net ką patarti, bet šiaip manau, kad vienareikšmiškai su ausinėmis, nes tai visai kita garso kokybė ir klausytojas jaučia, kad tai yra asmeniškai jam. O jau kaip – tai laisvė rinktis. Tuo ir puikus šis žanras, kad klausydamas audioserialo gali daryti kitus dalykus – tvarkytis namus, bėgti krosą, užsiimti reikalais, kur nereikia daug mąstyti. Taip klausymas palengvina ir patį darbą ir nesijauti, kad gaišti laiką, nes vienu metu darai keletą dalykų.

Be to, kai nėra nufilmuoto vaizdo galima lavinti fantaziją?

Tai labai geras dalykas vaizduotės lavinimui, ypač dabar kai mes tikrai labai mažai skaitom knygų, kai pasiekia tiek daug informacijos ir sunku išlaikyti dėmesį. Manau, kuo toliau, tuo labiau dėmesio sutelkimo problemos atsilieps kūrybiškumui, fantazijai, vaizduotei. O šių savybių savo veiklose reikia didžiajai daliai žmonių, todėl audioserialo formatas turi didelių privalumų. Ir dar gerai, kad žmogus gali pabūti su savimi, gal ne visai savo mintimis, bet pabūti su kūriniu. Tai geras laikas sau, gal net savotiška meditacija.

Audioserialo „Šiaurės miestelis“ antrasis sezonas nuo gruodžio 1 d. bus transliuojamas aštuonias dienas iš eilės „Start FM“ eteryje, tinklalaidžių platformose ir projekto organizatoriaus – „Bilietų nėra“ – interneto svetainėje www.bilietunera.lt (ten galima perklausyti ir pirmąjį sezoną).