Gėdos pasas vaikams arba kaip bausti vaikus už tėvų „nuodėmes“?

Psichologai jau seniai trimituoja, kad karantinas ypatingai padidino smurto namuose kreivę, kad namuose uždaryti vaikai praranda socializacijos bei mokymosi įgūdžius.

Pandemija ir ribojimai tęsiasi dvejus metus. Vaiko gyvenime dveji metai yra labai daug. Dveji metai, kai nežinai, ar gali apsikabinti su bendraamžiu. Kai baugiai dairaisi slėpdamas apykaklėje veidą autobuse, nes pamiršai kaukę. Kai pikti dėdės ar tetos iškoneveikia, kad ją ne taip dėvi ar tiesiog pamiršai.

Kai per pamokas rasoja akiniai ir trūksta oro. Kai gyveni tarsi nematomoje dėžėje, kuri neleidžia išsiveržti už jos sienų. Kai žaidi su draugu – jis vienoj tvoros pusėj, o tu kitoj, nes šeimos nesudarė „burbulo“. Kai bijai, jog tėvai gali sunkiai susirgti ir numirti nuo viruso ar vakcinos…

Eilė mokyklų pastebi, kad vaikai po karantino grįžo kitokie, baikštesni, mažiau bendraujantys, „užsidarę“ telefonuose. Labiausiai kenčia 4–9 klasių moksleiviai, nes jie jau pakankamai ūgtelėję, jog suprastų, ko netenka, bet kartu jie dar per maži, kad galėtų įvardinti ir  spręsti savo socialines, emocines ar mokymosi problemas patys.

Tėvai ir mokytojai taip pat išgyvena daugybę netikrumo, baimių ir vaikai jaučia iš jų sklindančias emocijas. Tai dar labiau stiprina jų pačių baimes.

Vyriausybės sprendimas jau 12-mečiams taikyti GP (gėdos pasus) bus dar vienas veiksnys, reikšmingai pabloginsiantis visos visuomenės psichinę sveikatą.

Akivaizdu, kad šis sprendimas niekaip nepakeis situacijų ligoninėse, nes ne dėl vaikų ir paauglių jos perpildytos. Tačiau tai bus dar vienas pleištas, skaldantis visuomenę – jau dabar kai kurie politikai atvirai skatina paauglius konfliktuoti su jų skiepyti nenorinčiais tėvais. Vienus vaikus pavyks įtikinti, tačiau kitų vaikų pyktis ir neapykanta bus nukreipti į išorę. Vieni gali perkelti priešo įvaizdį į tėvus, kad čia jie kalti, nes kažkodėl neklauso valdžios, nesiskiepija ir taip atima iš jų socialinį gyvenimą, kiti gali jausti pykti ir neapykantą visuomenei, valdžiai, elitui, kuris žemina jų tėvus ir atima jų teises.

Jau pavasarį buvo pastebėtas polinkis vyresnėse klasėse skatinti patyčias tarp skiepytų ir neskiepytų vyresnių klasių moksleivių, kurio ėmėsi kai kurios „gerosios“ auklėtojos, o dabar spaudimas gali paplisti ir tarp jaunesnių.

Vyresnės kartos žmonės dar prisimena sovietinės valdžios siekį pokario metu supriešinti tėvus ir vaikus. Tokios politikos tikslas – auginti naująjį pilietį, kurio vertybes formuotų ne „buržuaziniai nacionalistai“, bet „teisinga“ valdžia. Pilietį, kurio autoritetas būtų valdžia, o ne tėvai. Tam buvo sukurta ištisa sistema: nuo privalomo darbo motinoms vaikus paliekant lopšeliuose iki ideologizuotų pamokų, kur buvo iškeliami siektini pavyzdžiai, kaip vaikai išduoda nacionalistus tėvus, aiškinama apie „tamsuolius“ tėvus, kurie vis dar tiki „prietarais“, Dievu, o ne mokslu.

Dar XIX a. pradžioje prūsas Carl von Clausewitz rašė: „Pavojus ir atsakomybė nedidina paprasto žmogaus dvasios laisvės ir aktyvumo, bet, priešingai, jį veikia slegiančiai…“

Šių dienų priverstinėje izoliacijoje mes susiduriame su dviem fenomenais – grupine izoliacija ir vadinamuoju „readaptacijos“ fenomenu. 

I. Izoliacija grupėje

Rusų mokslininkas Ivanas Pavlovas, tyrinėjęs žmogaus nervų sistemą ir apdovanotas Nobelio premija, rašė: „Žinoma, patys stipriausi dirgikliai eina nuo žmonių. Visas mūsų gyvenimas susideda iš sunkiausių santykių su kitais, ir tai gali būti labai skausminga.“

Viena iš emocinės įtampos priežasčių grupinėje izoliacijoje yra ta, kad žmonės nuolat yra vienas kitam prieš akis. Mokslininkas psichiatras Sergejus Korsakovas XIX a. pabaigoje rašė: „Viena iš didžiausių kančių būti pastoviai stebimu ir neturėti galimybės pabūti vienam.“ Normaliomis sąlygomis, jei tarp dviejų žmonių kyla kažkokia emocinė įtampa, yra galimybė pasitraukti, pasišalinti, nutolti, eiti į darbą, užsibūti darbe, sportuoti, eiti į jogos užsiėmimus ar pasinerti į kitą veiklą. Bet šios galimybės dingsta, kai gyvenimas tampa apribotas buto sienomis. Įdomu, kad mokslininkams stebint poliarininkų gyvenimą išaiškėjo svarbus faktas, kad kuo mažiau yra žmonių stotyje, tuo aukštesnė psichinė įtampa.

Jei auginate šunį, turbūt pastebėjote, kad besipjaunatys šunys pievoje vienas kito nepapjaus, bet besipjaunantys šunys, neturintys pabėgimo manevro… Turbūt toks yra gamtos kūrėjos užmanymas, turintis savo logiką ir prasmę.

Taigi, jeigu vienas šeimos narys yra linkęs kontroliuoti bei stebėti, ar viskas daroma pagal taisykles… Tada maži tarpusavio konfliktai po truputį pradeda virti, viskas, kas neigiamo susikaupė per bendro gyvenimo metus, pradeda aštrėti, didėti ir iš nedidelio neigiamo emocijos šešėlio virsta tikra gigantiška Brokeno šmėkla. Blogiausia, kad šių konfliktų aukomis tampa vaikai…

Reikia galvoti, kaip šeimoms padėti, o ne kaip naudoti papildomą psichologinį smurtą skatinant skiepytis. Juk ir didelė dalis vaikų, kaip ir suaugusiųjų, bijo skiepo!

II. Readaptacijos fenomenas

Mokslininkams tyrinėjant ilgo plaukiojimo jūrininkus išaiškėjo, kad jų readaptacija praeina tris stadijas:

1. Įtampos
2. Atsistatymo
3. Pripratimo

Daugelis daug dirbančių ir turinčių šeimas turėjo pastebėti šį fenomeną šeimos atostogų metu. Pirmą atostogų dieną galėtume pavadinti „priekaištų“ diena, kai vienas iš tėvų dažnai būna suirzęs, kyla kaltųjų paieškos, kodėl pamiršta pasiimti vieną ar kitą daiktą ar pan. Kitas porą dienų kankina kirbantis susierzinimas (atsistatymo stadija), nežinojimas, ko imtis, todėl kai kurie iš anksto suplanuoja atostogas kaip nepaliaujamą judėjimą su visomis įmanomomis ekskursijomis ir aktyvumais. Ir tik trečią ar ketvirtą atostogų dieną atrandamas naujas dienos ritmas – pripratimas.

Tyrimai rodo, kad po ilgo plaukiojimo jūreivio ir jo žmonos psichologinis suderinamumas atsistato tik po 25–35 dienų! Todėl tiems, kurie iki viruso buvo labai „užimti“ darbe ir mažai laiko skyrė šeimai, reikės daugiau laiko „readaptuotis“ šeimoje negu tiems, kurie šeimai skyrė daugiau laiko. 

O dar pridėkite tokius faktorius kaip meilužių turėjimas, abejonės, ar verta tęsti šeiminį gyvenimą, pomėgis išgerti, padidintas dirglumas, pedantiškumas ar agresyvumas…

III. Atvirkštinis fenomenas – nesugebėjimas grįžti į „normalias“ sąlygas

Mokslininkai nustatė ir aprašė atvirkštinį fenomeną, kad po ilgos grupinės izoliacijos žmonės nebenori tęsti prieš tai buvusios veiklos, jų bendra emocinė būklė suprastėjusi, pradeda vyrauti hipochondrinis sindromas, t. y. baimės susirgti viena ar kita liga.

Bėda ne tame, kad Lietuvoje yra veikėjų, save vadinančių duomenų mokslininkais, peršančių pačias psichologiškai ydingiausias idėjas (tokias kaip valdymas per „kontroliuojamą paniką”), bet kad dabartinė valdžia su malonumu imasi tokių ir panašių eksperimentų tikėdama, kad botagas, baimė ir prievarta yra puikios pandemijos valdymo priemonės.

Pilietiškumas, susitelkimas, bendruomeniškumas, demokratija, gerovės valstybė – viskas susandėliuota į kėgėbistinį stalčių. Dabar šie žodžiai-simboliai yra iškreipti ir lyg sovieto rankos paliesti: patriotas tapo tolygu fašistui, Tėvynės gynėjas – buržuaziniu nacionalistu, stipri tradicinė šeima – buožėmis, laisvas pasirinkimas virto į kolektyvo primestą valią, o tiksliau į tai, ką pasako vadas. Tikėjimas Dievu keičiamas į tikėjimą mokslu, lozungai keičia darbus. Viena sena revoliucinė naujiena – visos laisvės keičiamos į seksualines laisves.

Patyčios kaip valstybės politika

Susiduriame su fenomenu, kai žinomiausi žurnalistai, tiesos ieškotojai, kovotojai prieš neteisybę ir korupciją tampa patyčių meistrais.

Galima daryti prielaidas, kad šiuo metu jie patys yra „nupirkti“, kuo daugelis tiki, arba, kad buvo stipriai nuskriausti vaikystėje ir dabartinėje, sukeltoje didžiulės viruso baimės akivaizdoje jie staiga pajuto galimybę „atsikeršyti“.

Juk jie dabar autoritetai, media žvaigždės, išaušo ir jų rytas, galimybė parodyti, kas yra „kietas“.

Tačiau laikas teka, dabartinės aukos greitai užaugs, valdžia pasikeis. Tačiau pykčio, susipriešinimo ir neapykantos sėklos niekur nedings bei duos savo vaisius. Artimiausioje ateityje tai tikrai nepadės ieškoti bendrystės ir sutarimo. Kiekvienas gyvens kovodamas už save ir vedamas savo pasąmoninės keršto idėjos.

Išvada? Tęsti eksperimentą su visuomene galima, jei ruošiamės skrydžiams į Marsą ar kitą tolimą planetą. Bet jei liekame gyventi Lietuvoje, tai pats laikas permąstyti draudimų tautologiją ir suraski kitus, mažiau šeimos ląstelę žalojančius būdus tvarkytis su virusu. Nes mūsų Konstitucija tvirtina: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (38 straipsnis).

Darius Radkevičius
Rizikos valdymo ekspertas, psichoterapeutas