NAUJIENOS

Elida Aršavskienė: kiekvienas mokinys yra individualus ir vienam vaikui tinkanti ugdymo strategija kitam gali visiškai netikti

Kategorija:

Miestas:
Apie vaikų rašymo sutrikimus, kaip jus atpažinti ir kaip vaikui padėti kalbamės su Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektore, Vilniaus „Atžalyno“ mokyklos-darželio specialiąja pedagoge Elida Aršavskienė.
 
Gerbiama Elida, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojos  prof. Vilijos Targamadzės surengtoje diskusijoje kalbėjote apie pedagogų pasirengimą atpažinti rašymo sutrikimus. Tačiau norint vaikui padėti, pirmiausia reikia sutrikimą atpažintis. Kokie požymiai rodo, kad vaikas turi rašymo sutrikimus?

Vienas pagrindinių rašymo sutrikimo požymių yra stabilios, specifinės klaidos. Dažniausiai pasitaikančios klaidos – praleidžiamos raidės, nuolat painiojamos raidės, žyminčios panašiai skambančius garsus (pvz.: s-š, z-ž, sz, š-ž, s-c, š-č, r-l, e-÷, ei-ie, p-b, k-g, t-d, o-uo), suliejami du žodžiai ar sakiniai į vieną, žodžiai suskaidomi į kelias dalis, rašomas diktantas/tekstas be jokių skyrybos ženklų,  rašybos taisyklių netaikymas, sakinyje vartojami žodžiai nederinami gramatiniais ryšiais – skaičiais, giminėmis, linksniais, netaisyklingai sudaromi veiksmažodžių laikai, vartojamos gramatiškai netaisyklingos žodžių formos, sunkumai perteikiant mintis raštu, painiojamos panašiai atrodančios raidės, stebimas veidrodinis raidžių rašymas, neįskaitomas ar sunkiai įskaitomas raštas, raidžių dydžio, formos iškraipymas, netinkamas pasvirimas, linijų, paraščių nesilaikymas, netinkamas išdėstymas sąsiuvinio lape.

Taigi jų pakankamai daug. Suprantama, kai vaikui reikia rašyti, šie sutrikimai ryškiau pastebimi, bet gal juos galima pamatyti ir ankstesniame jo amžiuje. Jei taip, į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialistai?

Taip, galima pastebėti ir ankstesniame vaiko amžiuje. Reikėtų susirūpinti, jei vaikas, kurio klausa normali,  negeba identifikuoti aplinkoje girdimų nekalbinių garsų: rankų plojimo, žingsnių aido, lėkščių skambėjimo, paukščių čiulbėjimo, lietaus barbenimo į stogą, vėjo šniokštimo, jei painioja panašiai skambančius garsus,  jei vaikui sunku veikti pagal paprasčiausias instrukcijas: „paduok man sviedinį“, „uždaryk duris“, nors ir supranta šių instrukcijų prasmę – tai rodo, kad vaikas stokoja kalbinės (foneminės) klausos, dėl girdimojo suvokimo trūkumų jam nesusiformuoja ne tik fonemų, bet ir visų žodžių ir jų gramatinių formų vaizdiniai. Reikėtų susirūpinti, jei vaikas negeba atskirti, išskirti grafiškai pavaizduotos figūros, neatpažįsta sudėtingesnių figūrų vizualinių elementų: raidžių, skaitmenų elementų, daiktų, augalų ar gyvūnų fragmentų, jei netiksliai suvokia, sunkiai atpažįsta, skiria, pertvarko (skaido, jungia, grupuoja, apibendrina), įsimena matomus vaizdus, simbolius – tai rodo, kad   sutrikęs vaizdinės informacijos, gaunamos regos pagalba ir perduodamos į smegenų žievės regos zoną, perdirbimas. Reikėtų susirūpinti, jei vaikas nesieja žodžių gramatiniais ryšiais, t. y. negeba linksniuoti, asmenuoti, labai didelis atotrūkis tarp aktyvaus ir pasyvaus žodyno, nesuvokiama, netiksliai vartojama žodžių reikšmė.  

Kokios rašymo sutrikimo priežastys? Kiek jos įgimtos, kiek iššauktos kitų priežasčių?

Pagrindinė rašymo sutrikimų priežastis yra galvos smegenų žievės zonų, dalyvaujančių skaitymo bei rašymo procesuose, nepilnavertė veikla, minimali smegenų disfunkcija.  Tai sukelia pažinimo procesų sutrikimus, neišlavėjimą, kurie veikia skaitymo, rašymo bei matematinius gebėjimus. Dažniausiai rašymo (ir skaitymo bei matematiniai) sutrikimai/sunkumai kyla dėl girdimojo suvokimo (girdimojo atpažinimo, diferencijavimo, garsinės analizės bei sintezės), girdimojo įsiminimo bei dėmesio sutrikimų, regimosios (vizualinės erdvinės) informacijos apdorojimo sutrikimo, žodinės (lingvistinės) informacijos apdorojimo sutrikimo, intermodalinės integracijos (audiovizualinių ryšių) sutrikimo, atminties sutrikimo. Tai yra įgimta.
 
Tačiau gali būti ir lingvistinės priežastys: kalbos neišsivystymas, sulėtėjusi kalbos raida, žemas bendrųjų verbalinių gebėjimų lygis. Didelė dėmesio ir atminties svarba rašymo mokymuisi – klaidas gali išprovokuoti negebėjimas susikaupti, triukšmo netoleravimas, hiperaktyvumas, trumpalaikės atminties trukdžiai, neefektyvios įsiminimo strategijos, vaizduotės, šnekos, (tarties, rašybos, tempo) ir mąstymo atskirų funkcijų sutrikimai, verbalinės trumpalaikės atminties sutrikimai.  
 
Galbūt esate pastebėjusi, ar keičiasi rašymo sutrikimų turinčių vaikų skaičius?

 Neturiu didelės darbo su vaikais praktinės patirties (daug metų dirbu su studentais), todėl tvirtai teigti negaliu. Tačiau remdamasi kolegių, dirbančių mokyklose, patirtimi, manyčiau, kad vaikų, turinčių skaitymo/rašymo sutrikimų ar sunkumų daugėja.

Prieš porą metų atlikote tyrimą, kurio metu aiškinotės, kiek pradinių klasių mokytojai  pasirengę šį sutrikimą atpažinti? Ką parodė tyrimas?

Tyrimas atskleidė, kad dauguma pradinių klasių pedagogų žino, kokie yra pagrindiniai rašymo sutrikimų, atsirandančių dėl skirtingų pažinimo proceso sutrikimų, požymiai, gali juos nurodyti. Tačiau pedagogams sudėtinga išskirti rašymo sutrikimų požymius,  atsirandančius  dėl konkretaus pažinimo procesų sutrikimo. Sunkiausiai atpažįstami rašymo sutrikimai, susiję su intermodalinės integracijos (audiovizualinių ryšių) bei žodinės (lingvistinės) informacijos apdotojimo trūkumais.  Dauguma pradinių klasių mokytojų teoriškai žino, kokios gali būti rašymo sutrikimų priežastys, tačiau negali įvardintoms rašymo sutrikimų priežastims priskirti joms būdingų požymių.

Tyrimas taip pat parodė, kad pradinių klasių pedagogams trūksta žinių apie rašymo sutrikimus, jų priežastis, požymius. Paaiškėjo, jog pradinių klasių pedagogai vengia prisiimti atsakomybę už mokinio rašymo sutrikimų atpažinimą, manydami, kad mokinio rašymo sutrikimus turi nustatyti logopedas. Tyrimu nustatyta, jog ypatingai trūksta praktinių įgūdžių atpažinti rašymo sutrikimą iš mokinio rašto darbų: diktantų, rašinėlių.

Rašymo sutrikimų turintiems vaikams reikalinga specialisto pagalba. Tą pagalbą teikia logopedai, bet kiek jie fiziškai pajėgūs  padėti visiems vaikams, nes šiuo metu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, Lietuvos švietimo įstaigose dirba 1369 logopedai? Statistikos departamento duomenimis, šalies gyventojai iki 15 metų sudaro 15,2 proc. Tai yra beveik 425 tūkst. Tad poreikių ir galimybių balansas lyg ir pažeistas? Ką apie tai manote?

Logopedų poreikis yra didžiulis, o jų atliekamas darbas, pagalba vaikui yra labai svarbi ir reikšminga. Manyčiau, kad vaikų darželiuose, mokyklose turėtų būti daugiau logopedų etatų, jų pagalba prieinamesnė, o atlygis adekvatus jų atliekamam  sunkiam darbui.

Tačiau logopedų pagrindinė veiklos sritis, kaip jau skelbia pavadinimas, yra žodis, t. y. kalbėjimas. Kiek žinau, vaikų, turinčių kalbos sutrikimų daugėja, tad ar valstybė neturėtų pagalvoti apie atskiros specialistų grupės, padedančios vaikui įveikti rašymo sutrikimus, rengimą?

Su vaikais, turinčiais skaitymo/rašymo sutrikimą, dirba ir specialusis pedagogas. Tačiau aš akcentuočiau pradinių klasių mokytojų indėlio dirbant su šiais vaikais svarbą. 

Labai svarbu yra laiku pastebėti ugdymo(si) procese kylančius rašymo sutrikimus, teisingai juos identifikuoti, atpažinti, ir jų įveikimui pasitelkti tinkamus, problemą atitinkančius ugdymo metodus. Tam turi būti pasirengę pradinių klasių mokytojai, nes būtent jie dirba su mokiniais kasdien.  Laiku pastebėtus rašymo sutrikimus galima nugalėti, pasitelkus tinkamus įveikos metodus arba „apeiti“, taikant alternatyvius mokymosi būdus ir strategijas.

Kadangi šiuo metu specialistų pagalba nėra lengvai prieinamas dalykas, nes, nemanau, kad susitikti su vaiku, turinčių vienokių ar kitokių sutrikimų, kartą ar du per savaitę, pakanka, galbūt turite bent kelis patarimus tėvams, kaip jiems padėti savo vaikui?

Pirmiausia, stengtis suprasti ir pažinti savo vaiką. Mokiniams, turintiems skaitymo/rašymo sutrikimų, kyla sunkumų atliekant ne tik lietuvių kalbos, bet ir kitas mokyklines užduotis. Ugdytiniai pamažu praranda motyvaciją, norą mokytis, tikėjimą savo jėgomis. Jei vaikas neturi kitų negalių ir sutrikimų, yra gabus, jo matematinius ar pažintinius gebėjimus mokytojai bei tėvai priima kaip turimų galimybių gerai mokytis įrodymą. Mokiniui sakoma, kad jis nesistengia, tingi, nepakankamai dirba. Į vaiko mokymąsi imama žiūrėti per netinkamo elgesio ir nerūpestingo požiūrio į mokslą prizmę. Taigi, labai svarbu pripažinti, kad vaikas turi sutrikimą.

Svarbu suvokti, kad skaitymo/rašymo sutrikimai nėra vienalytis reiškinys, juos, kaip jau minėjau, sukelia skirtingos priežastys – skirtingų pažintinių procesų neišlavėjimas. Kas sukėlė Jūsų vaiko skaitymo/rašymo sutrikimą? Išsiaiškinus pobūdį, reikia ieškoti įveikos strategijos.

Jei skaitymo/rašymo sutrikimo priežastis girdimojo suvokimo (girdimojo atpažinimo, diferencijavimo, garsinės analizės bei sintezės), girdimojo įsiminimo trūkumai – ugdyti girdimąjį suvokimą, lavinti foneminę klausą, atlikti garsinės žodžių  analizės ir sintezės pratimus (pvz.: paaiškinti, ar yra nurodytas garsas pasakytame eilėraščio posmelyje ar padainuotoje dainelėje, mįslėje, greitakalbėje; apibūdinti, koks garsas dažniausiai kartojasi tekste, pvz. [k] „Kalvis Kalvaitis kala kalvėje“; pakelti ranką ar kortelę, kai ištariamas žodį su nurodytu garsu; iš pasakytų žodžių eilės išskirti ir įsiminti tuos,  kuriuose yra nurodytas garsas; atrinkti paveikslėlius, kurių pavadinime  yra nurodytas garsas; kartu su vaiku sugalvoti kuo daugiau žodžių, prasidedančių tam tikru garsu; sugrupuoti  paveikslėlius pagal pirmą garsą; pasakyti 2-ą, 3-ią, 4-ą ar 5-ą žodžio garsą; sugalvoti žodį iš trijų, keturių ar penkių garsų; sudaryti naują žodį, pridedant arba atimant vieną kurį nors garsą ir pan.).

Jei skaitymo/rašymo sutrikimo priežastis yra  regimosios (vizualinės erdvinės) informacijos apdorojimo sutrikimas – reikia paryškinti tamsesniu šriftu ar kita spalva vaiko (mokinio) painiojamus elementus (panašias raides, skaičius, rodykles, kampus ir kt.), vizualiai pateikiamoje medžiagoje išryškinti esminę informaciją, naudoti skaitymo liniuotę ar skaitymo langelį, yra įvairių išmaniųjų programėlių, padedančių keisti, modifikuoti šriftą, dirbti su tekstais ir pan. (pvz.: pradedant mokytis raides, norint geriau įsiminti jų formą galima lipdyti raides iš plastilino, lankstyti iš vielos, bandyti įsiminti formą per asociacijas – į ką raidė panaši).

Jei skaitymo/rašymo sutrikimo priežastis yra  žodinės (lingvistinės) informacijos apdorojimo trūkumai – labai svarbi žodyno plėtra (leksikos mokymas kasdienėje veikloje, kalbėjimo motyvo kūrimas), kalbėjimo (rašytinio ir sakytinio) gramatinės sandaros tobulinimas, raiškos žodžiu (verbalizavimo) lavinimas, perkeltinės prasmės supratimo ugdymas (pvz.: įvairūs kalbiniai žaidimai, pasakojimai pagal siužetinius paveikslėlius ir jų serijas, lėlių teatrai).

Jei skaitymo/rašymo sutrikimo priežastis yra intermodalinės integracijos (audiovizualinių ryšių) sutrikimas – reikia lavinti vaizdaus simbolio ir garso tarpusavio ryšį, žodžių ir vaizdų tarpusavio ryšį, vizualizaciją (žodinės informacijos perkodavimą į vaizdinę) bei verbalizaciją (vaizdinės informacijos perkodavimą į garsinę ir žodinę).

Jei skaitymo/rašymo sutrikimo priežastis yra  atminties sutrikimas – svarbios girdimosios ir regimosios atminties treniruotės, racionalių įsiminimo būdų mokymas (įsimenamos medžiagos pertvarkymas: klasifikavimas, grupavimas, struktūravimas, siejimas prasminiais ryšiais, scheminis vaizdavimas, santraukų, žodinių (nežodinių) planų kūrimas ir pan., loginės atminties lavinimas.

Kol nėra pakankamai specialistų, gal kokių patarimų turite pradinių klasių mokytojams? Galbūt esate pastebėjusi, kokių darbo su šiais vaikais klaidų jie daro?

Mokiniai, rašymo sutrikimą turintys dėl skirtingų priežasčių, negali būti ugdomi visiškai taip pat, tokiais pat būdais ir metodais. Kiekvienas mokinys yra individualus, jo rašymo sutrikimo atvejis irgi individualus, todėl ugdymo būdai bei taikytinos formos gali būti įvairios. Kokia ugdymo strategija ar įveikos būdas tinka vienam vaikui, kitam gali visiškai netikti.

Svarbu pažinti mokinį, pedagogas, siekdamas geriausių mokinio rezultatų, turėtų atsižvelgti į „stipriąsias“ mokinio savybes, jomis remtis ugdymo procese. „Silpnosios“ mokinio vietos ir sunkumai turėtų būti kompensuojami kitomis mokymosi strategijomis, alternatyviais būdais, „apeinami“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
 
 

Reklama