NAUJIENOS

Eglė Veršininienė: pamaniau, kad patekau į pragarą, egzistuojantį tarp vaikų ir suaugusiųjų

Kategorija:

Miestas:
Devintasis sekmadienis ir pati geriausia 12-oji – paskutinioji dukros rugsėjo pirmoji. Ši diena Medai tobula, nes ji Italijoje geria „ERASMUS+“ projekto žinias ir toliau aktyviai plečia savo, kaip jauno pasaulio piliečio akiratį.
Tačiau šiandien kalbu ne apie džiaugsmus, save ar mano atžalų sąmoningumą. Šį sekmadienį, glausdama prie širdies sūnelį, pirmą kartą viešai liesiu tulžį jums ir apie jus mieli tėveliai.
Jei mano užfiksuoti bei įvardinti vaizdai jums kels pyktį, nepasitenkinimą, norą teisintis, ar kaip nors mane iškeikti, man beliks jus „pasveikinti“, nes jūs esate vieni iš gausaus rato lietuvių, sudarančių sąlygas emocijoms valdyti jus pačius.
Klausiantiems, kokią teisę turėsiu tai daryti? Atsakau, pirmiausiai, kaip lygiateisė Lietuvos pilietė. Antra, kaip darbo su šeimomis ir jų situacijomis specialistas, gyvenantis jau 10 metų oficialiai ir dar nuo gimimo neoficialiai, tad jūsų baimės šį kartą man mažai vibruos.
Trumpai, dėl ko šis sekmadienis man kitoks? Kol bendrauju su šeimomis, atvykstančiomis į „Ebru Art“ studiją, ar vedu individualias konsultacijas, sklandau vidinėje euforijoje, nes matau ir jaučiu, kaip keičiasi žmonių gyvenimai ir suvokimai. Kas įdomiausia, pas mane lankosi žmonės, kuriems mažiausiai reikalingos mano žinios, o tie, kuriems tikrai jos praverstų, nuo manęs bėga, kaip anas nuo kryžiaus.
Tad vakar man pakako pusdienio viešame šeimų su vaikais ir visiškais naujagimiais susibūrime ir dar trijų valandų kavinėje, sąmoningai analizuojant ir leidžiant kaupti tulžį su priežastimi, kad šiandien viską dėčiau ant padėklo. Tiesiog taip paprastai, kaip tie tėveliai tai darė bendraudami su savo atžalomis, nesuvokdami pasekmių.
Taigi išlindimo į visuomenę ir tai, ką ten išvydau, rezultatą apibūdinčiau vienu žodžiu – kaupu!!! Tėvų replikos vaikams, nepatenkinti žvilgsniai, perkreiptos ir surauktos veido mimikos, sukištos tėčių rankos į kišenes, kol mamos verčiasi su vaikais ir daiktais per galvą, į klaustukus nuo stresų bei įtampų riečiami kūnai, užsiblokavusios ir kreivai viena kitai besišypsančios mamos, laukimu nepatenkinti vyrai...  Apskritai, tas pyktis, sklandantis ore, atsainūs burbtelėjimai bendraujant, nuolatinis vaiko tildymas, „neutralūs“ smulkūs krestelėjimai, liepiamoji nuosaka, pakelta intonacija, ar visiškas vaiko ignoravimas, kol jis kabinasi į kelnes ar sijonus!!! Dar maloniau, rūkymas šalia naujagimių, alkoholio, alaus vartojimas kavinėje prie bendro su mažaisiais stalo, nepagarbus tarpusavio tėvų bendravimas, vežimėlių kratymas, aiškinimas naujagimiui, kad jis bus geras berniukas jei jis užtils ir t.t.
Vakar pamaniau, kad patekau į pragarą, egzistuojantį tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarsi dviejų kartų košmarą, kuriuos įvardinčiau taip: 
 užaugusieji be meilės ir tie kuriems persidavė begalinis meilės troškulys,
 nemokinti reikšti emocijų ir tie, kurių iki šiolei niekas tinkamai nemoko, kaip tai daryti,
išmokinti vykdyti ir tie, kurie jau gimė su noru gyventi savaip,

išdresiruoti paklusti taisyklėms, reikalavimams bei normoms ir tie, kurie kurs savas taisykles,
 mokinti reikalauti ir tie, kurie organiškai priešinasi nurodymams,
emociškai prievartauti ir greta jau užaugusių aukų, maži gyduoliai, atstumiami, tačiau atkakliai, savo mažais kūneliais besiropščiantys nuoskaudomis apipintų širdžių link.
Kažkoks suzombėjimas, – pamaniau. Ir galų gale, dėl ko man taip skausmingai svarbu? Juk tai ne mano vaikai, ne mano santykiai, ne mano žodžiai, ne mano gyvenimai, veiksmai ar žvilgsniai. Galiausiai tai ne mano pamokos, ar karma? O gal... ir mano? Vis tiek, einu, kalbu, sveikinuosi, pasakoju apie galimybes, kur to mokinama, net pažymiu, kad to tikrai išmokstama!
Kiekvieną kartą apkabinu žmonių širdis meile ir šviesa, laukdama nieko, tiesiog visus šiuos metus priėmiau žmones, šeimas su visais jų jausmais, tyliai besimelsdama ir žinodama, kad kiekvieną jų informacija pasieks savu keliu, laiku ir forma.
Vakar mane apkabino prieš ketverius metus personalizuotą emocinio intelekto lavinimo programą „EBRU“ lankiusi mamytė. Pamačiusi suskubo linksėti: „Egle, jūs buvote teisi, nepaklausiau. Skaudėjo labiau nei galėjau įsivaizduoti, už tai dabar po tokios pamokos myliu save, gyvenimą ir vaikus. Ir jokių vyrų, kol neužaugsiu pati.”
Šioje žemėje esu tam, kad sakyčiau tiesą, ne spėliones. Tiesą kuri nėra minkšta ar patogi, tačiau tiesa. Imkite šią tiesą ir naudokite asmeniniam tobulėjimui. Tobulėjimui be nuoskaudų ar neigiamų patirčių. Tam Dievas jums davė protą, kad supratę apeitumėte, o ne galvą trankytumėte.

Su meile Jūsų Eglė Veršininienė
 
 

ČDM biblioteka atveria duris visuomenei

Marčiupio akmuo

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama