Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, stipriai keičiasi mūsų šalies mokyklose bei universitetuose besimokančio jaunimo pokalbių temos ir net vertybės: šiandien jie vis garsiau kalba apie saugumą, meilę, pagalbą vienas kitam, aukojimą bei savanorystę. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės, Švietimo akademijos kanclerės pavaduotojos Ilonos Tandzegolskienės, keičiasi ne tik diskusijų turinys, bet ir pasirinkimai: nors rusų kalba mokyklose vis dar yra fenomenas – ją mokytis renkasi dažnas mokinys – tačiau ir ši tendencija kinta. Ir ne tik dėl Rusijos invazijos Ukrainoje.

„Vokiečių kalba mokykloje vis dar nėra populiari, kaip ir, tarkime, prancūzų kalba. Ir tai lemia stereotipinis sprendimas: kadangi daugumos vaikų tėvai savo laiku mokėsi rusų kalbos, jie ir vaiką nukreipia ją rinktis, nes neva taip bus lengviau padėti vaikui mokytis. Iš patirties galiu pasakyti, kad tas mokėjimas vaikams ne ką tepadeda. Tėvai dažniausiai būna kalbą primiršę, ypač rašybą, gramatiką, taisykles, tad vaikams vis viena tenka mokytis patiems savarankiškai. Tad raginu tėvus atsiriboti nuo šio stereotipo ir paskatinti vaiką rinktis kitą užsienio kalbą, kurią vaikas pats nori rinktis, ir kuri atvers platesnes galimybes studijuoti svečioje šalyje, keliauti, pažinti kitų šalių kultūrą, siekti karjeros“, - sako mokykloje bei universitete vokiečių kalbos mokiusi I. Tandzegolskienė.

Nors, anot jos, rusų kalba mokyklose vis dar yra fenomenas, nes ją renkasi didelis skaičius mokinių, situacija keičiasi: rusų kalbos specialistai nėra aktyviai, tad šiuo metu mokyklose vis dar dirbama su tomis pajėgomis, kurias turime pastaruosius dešimtmečius. Jaunieji specialistai to neperima – dauguma rusų kalbos mokytojų yra pensijinio amžiaus: „Esu už tai, kad mokyklose būtų kuo didesnė kalbų įvairovė ir, pavyzdžiui, vaikai, kurie domisi japonų animacija ir šios šalies kultūra, galėtų  rinktis japonų kalbą. Arba prancūzų, ispanų ir panašiai“.

Vokiečių kalba sužavėjo skambesiu

I. Tandzegolskienės kaip mokslininkės ir dėstytojos kelias trunka jau 20 metų – Vilniaus universitete ji įgijo referavimo ir vertimo iš vokiečių ir rusų kalbų bakalauro kvalifikacinį laipsnį – dviejų kalbų mokymasis atrodė patraukliau, tačiau vokiečių kalba nustelbė kaip prioritetas. Nors būti mokytoja ji nesvajojo, tačiau vokiečių kalbą pamilo nuo pat mokyklos laikų – dėl jos ypatingo skambesio. Ilona nuo 4 klasės dainavo chore, grojo pianinu, tad muzikaliam vaikui buvo svarbus garsų skambesys, tame tarpe – ir kalbos, renkantis, kurią iš jų mokytis. Be to, vokiečių kalba žavėjo ir galimybe tokiu būdu pažinti šios šalies kultūrą.

Iškart po bakalauro studijų, neturint pedagoginės patirties, eiti dirbti vokiečių kalbos mokytoja į mokyklą buvo nemenkas iššūkis. Jaunai pedagogei nuo pat pradžių teko dirbti su paaugliais, tad didžiausias iššūkis buvo išmokti su skirtingų klasių vaikais susikalbėti, juos išgirsti, suprasti, sudominti savo dalyku, kad jie jaustų mokymosi džiaugsmą.

„Mano kabinete visad buvo daug įvairios vizualinės medžiagos. Neapsiribodavome vien tradiciniu kalbos mokymusi. Mokėmės kalbos per piešinius, istorijų pasakojimą, dainas, daug keliaudavome už mokyklos ribų. Buvau labai aktyvi mokytoja ir skatinau vaikus būti aktyviais – domėtis, smalsauti, stengtis atrasti ir pažinti. Buvo iššūkis mokinius suprasti, priimti juos tokius, kokie jie yra, dirbti taip, kad su jais sutarčiau. Bet nenusivyliau: iki šiol prisimenu savo mokinius, įvairius jų pasakymus, prašymus. Tai ilgam išlieka atmintyje“, - pasakoja I. Tandzegolskienė.

Akademinė aplinka buvo reikalinga kaip oras

Dirbdama mokykloje Ilona praktiškai įsitikino, kaip skiriasi vaikų ir suaugusiųjų mokymas – jai buvo svarbu suprasti, kodėl gi vaikus mokome vienaip, o suaugusiuosius – visiškai kitaip. Tad įstojusi į VDU edukologijos magistrą, bandė rasti sau šiuos atsakymus.

Magistro studijos davė naują suvokimą, kas yra pedagogika, andragogika – suaugusiųjų mokymas, kaip reikia dirbti su vaikais ir suaugusiaisiais. Tuomet ji be galo pamilo pedagoginį darbą su vyresniais žmonėmis.

„Kai įstojau į magistrantūrą ir dirbau mokykloje, buvau pakviesta dėstyti vokiečių kalbą ir VDU Užsienio kalbų institute. Turėjau dėstytojų, kurie labai skatino rinktis doktorantūrą ir mokslinę veiklą. Galimybė bendrauti su dėstytojais, diskutuoti su iškiliomis mokslo asmenybėmis mane labai viliojo. Akademinė aplinka man buvo reikalinga kaip oras. Kad galėčiau atrasti ir kurti, man būtina bendrauti su kolegomis, diskutuoti akademine kalba. Žinoma, vien teorijos nepakanka, todėl įgijusi daktaro laipsnį visgi grįžau dirbti ir į mokyklą, tik ne kaip mokytoja, o kaip stebėtoja, pagalbininkė, ekspertė. Man svarbus šis balansas tarp teorijos ir praktikos.

Įdomu dėstyti universitete. Ruošiantis paskaitoms, galvojant, kaip geriau perteikti turimas žinias, galvoje gimsta įdomių idėjų. Pradėjusi dirbti su studentais atradau dėstymo meilę – diskusijos, sprendimų ieškojimas drauge su studentais mane pakrauna ir įkvepia“, - prisipažįsta I. Tandzegolskienė.

Tyrėja, alkana paaiškinimų ir argumentų

Save I. Tandzegolskienė identifikuoja su tyrėjos vaidmeniu: ji nuolat kelia sau klausimus, viskam ieško argumentų ir priežasčių. Matyt, dėl to didžiausias iššūkis mokantis mokykloje, o ir universitete, jai buvo mokytojų ir dėstytojų jai adresuojami pasakymai „tai yra išimtis“ arba „nes taip turi būti“. Racionaliai, klausimus keliančiai ir loginių paaiškinimų ieškančiai moksleivei bei studentei tokių atsakymų neužtekdavo – norėdavosi sužinoti, kodėl viena ar kita išimtis atsirado.

„Buvau nuolat alkana pačių įvairiausių atsakymų ir paaiškinimų. Galima sakyti, kad studijų laikotarpiu tiesiog gyvenau bibliotekoje. Tais laikais juk nebuvo interneto, biblioteka buvo vienintelė vieta, kur buvo galima gauti informacijos ir ieškoti atsakymų. Vėliau, kai gimė mano sūnus, eidavau kartu su juo į biblioteką – mano vaikas nuo pat ankstyvų dienų žinojo, kas yra biblioteka, ką ten rasime ir veiksime. Kai studijuodama doktorantūroje  nuvykau vienam semestrui mokytis į Humbolto universitetą Berlyne, jaučiausi ten ypač gerai, jau vien dėl to, kad ten buvo kelios milžiniškos bibliotekos, kur galėjau rasti įvairios informacijos ir atsakyti sau į daug klausimų „kodėl?“, - juokiasi I. Tandzegolskienė.

Studijuodama Berlyne, Ilona pamilo vokiečių kultūrą. Ją ypač žavėjo vokiečių atidumas detalėms, tvarka, duoto žodžio ir susitarimų laikymasis. Ji pabrėžia, kad vienintelis sunkumas buvo tas, kad vokiečiai draugystes mezga labai atsargiai – pasitikėjimą ir draugystę jų aplinkoje reikia užsitarnauti. Kai studijuodama Humbolto universitete, pasibaigus semestrui, ji vietinių buvo pakviesta į žygį baidarėmis bei mokslų baigimo šventę, suprato, koks ilgas kelias nueitas – šis gestas išties reiškė labai daug.

Dukra nori sekti mamos pėdomis

Nors visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad dėstytojo darbas yra nuobodus, I. Tandzegolskienė tam prieštarauja: anaiptol, tai labai dinamiškas, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo reikalaujantis kelias: „Kai noriu tylos ir ramybės, apsikraunu knygomis, straipsniais internete, sėdžiu ir rašau, bet po to ateina laikotarpis, kai nori savo žiniomis dalintis, diskutuoti, pasidžiaugti su kitais. Darbas su skirtingomis auditorijomis skatina pasitempti ir priimti įvairius iššūkius, tad nuobodu niekada nebūna“.

Nors drauge su kolegomis Ilona vykdė tyrimą apie karjeros ir šeimos derinimą, pačiai laikytis šių principų, pavyzdžiui, grįžus namo atsiriboti nuo darbų, nėra lengva, tačiau ji mokosi. Jeigu vos pradėjusi administracinį darbą ji nėrė į darbus pilna galva ir net sėdėdama namie vakare, apie 22 val, rašydavo kolegoms elektroninius laiškus, tai dabar to nedaro – reikia gerbti kolegų teisę į poilsį, o ir pačiam svarbu mokytis ilsėtis.

Ilona mėgsta vaikščioti ilgas distancijas, tad daug laiko skiria ėjimui gryname ore, taip pat važinėjimui dviračiu. Savaitgaliais mielai skaito grožinę literatūrą, gamina pietus ir leidžia laiką su šeima, lankosi muziejuose, renginiuose.

„Nors mano dukra dar tik šeštokė, ji jau svajoja sekti mano pėdomis ir taip pat būti mokytoja. Galbūt mums, tėvams, norėtųsi savo vaikus kreipti tinkama linkme, kad šie rinktųsi saugų, perspektyvų profesinį kelią, visgi būtina leisti jiems patiems ieškoti, tyrinėti, bandyti. Tad savo vaikų svajones, bandymus ir sprendimus priimu kaip džiaugsmą“, - prisipažįsta I. Tandzegolskienė.

Nerijus Žeronas