NAUJIENOS

Edukacinis maršrutas „KALBOS KELIAS“. Tauragės krašto išauginti kalbininkai: dr. Petras Jonikas, dr. Jonas Kruopas, Jonas Spudulis

Kategorija:

Miestas:
2006 metais, minint kraštiečio kalbininko dr. Petro Joniko 100-ąsias gimimo metines, ant kalbininko tėviškės namo buvo prikalta ir atidengta memorialinė atminimo lenta.

Tauragės rajonas susijęs su Lietuvai ir lietuvių kalbai svarbiais kalbininkais. Šio krašto žemė išaugino lietuvių kalbos tyrėją ir puoselėtoją dr. Petrą Joniką, senosios raštijos ir lietuvių bendrinės kalbos tyrėją, terminologą dr. Joną Kruopą, kalbininką, medicinos daktarą, draudžiamosios spaudos organizatorių ir bendradarbį Joną Spudulį. Nuoširdžiai dėkojame lietuvių rašytojos, literatūros tyrėjos, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Birutės Baltrušaitytės vardu pavadintai Tauragės rajono viešajai bibliotekai, o ypač Informacijos skyriaus vyr. bibliografei  kraštotyrai Laimai Pikčiūnienei už pateiktą informaciją, kuri yra labai svarbi, norintiems geriau pažinti lietuvių kalbą puoselėjusius žmones.


Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus parengta spaudinių, dokumentų bei nuotraukų paroda „Tauragės krašto kalbininkai – gimtosios kalbos puoselėtojai“. Ekspozicija supažindina su krašte dirbusiais ar čia gimusiais kalbininkais: Jonu Spuduliu (1860–1920), Petru Joniku (1906–1996), Jonu Kruopu (1908–1975) bei reikšmingiausiais jų darbais.

Jonas SPUDULIS – kalbininkas, medicinos daktaras, draudžiamosios spaudos organizatorius ir bendradarbis


Gimė 1860 m. sausio 7 d. Pašvinėje, Šiaulių rajone. Pradinį mokslą išėjo namuose. 1881 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Maskvos universitete studijavo mediciną. 1885 m. baigė Peterburgo karo medicinos akademiją. 1893 m. Sankt Peterburge apgynė medicinos daktaro disertaciją. Dirbo gydytoju Taškente, Samarkande, Šiauliuose, Sankt Peterburge.

J. Spudulis Tauragės dvare, buvusiame kumetyno pastate (šiandien  – Nakvynės namai – Taurų k., Dvaro g. 24) įkūrė pirmąją Tauragės apskrities ligoninę ir 1919–1920 m. joje dirbo pirmuoju apskrities ligoninės gydytoju.


Rekonstruotas buvusios pirmosios apskrities ligoninės pastatas

J. Spudulis labai mėgo kalbas ir ypatingai domėjosi savo gimtąja kalba, kurią dar gimnazijoje būdamas pradėjo savarankiškai mokytis. Buvo „Aušros“ (1883–1885), „Varpo“ (1896), ,,Žinyčios“ (1900) bendradarbis. Apie 1882 susidarė savitą rašybą: vartojo uo, ie,sz, cz, w, i ( po cz, dz), nevartojo ł. Tyrė lietuvių asmenvardžius, vietovardžius. Prisidėjo prie Antano Juškos žodyno leidimo. Pats rinko duomenis lietuvių kalbos žodynui. Už Kurtuvėnų šnektos aprašą buvo apdovanotas Rusijos geografų draugijos aukso medaliu. J. Spudulis domėjosi ir matematika bei sukūrė aritmetikos bei gramatikos terminų. Jis kartu su Povilu Matulioniu 1885 m. išleido J. Gailučio slapyvardžiu pasirašytą pirmąjį aritmetikos uždavinyną lietuvių kalba „Užduotynas“.

 J. Spudulis mirė 1920 m. liepos 6 d. Tauragėje, palaidotas Senosiose miesto kapinėse. Tauragėje jo vardu yra pavadinta gatvė.

Literatūra apie JONĄ SPUDULĮ:
■ Lietuviško žodžio puoselėtojai: Jonas Spudulis //Lietuvių tautos — lietuvių kalbos likimas. — Vilnius, 2004, D. 1, p. 125.
E. Mažrimas. Tauragės istorinės kapinės. – Tauragė, 2016, p. 65

 
„Pagramančio tarmės“ autorius, kalbininkas dr. Petras JONIKAS



Šiemet sukako 115 metų, kai 1906 m. kovo 25 d. Tauragės rajono Antringių kaime, netoli Pagramančio (dabar – Ringių k.), gimė žymus JAV lietuvių kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas ir puoselėtojas, filologijos mokslų daktaras prof. Petras Jonikas.
 
Pirmasis svarbus P. Joniko kalbotyros darbas – „Pagramančio tarmė“, diplominio darbo pagrindu buvo išleistas 1939 metais Kaune. Jame moderniai aprašyta lig tol mažai tirta autoriaus gimtoji dūnininkų tarmė, kuri apėmė ne tik gimtąjį kaimą, bet ir aplinkinius – Degučius, Sartininkus, Žygaičius, Didkiemį, Skaudvilę ir Adakavą.
 
Kitos kalbininko knygos buvo išleistos JAV. Vienas žymiausių yra paskutinysis darbas, išėjęs 1987 m. Čikagoje – „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“. Ši knyga 1989 m. laimėjo JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos kas ketveri metai skiriamą mokslo premiją.
 
Būtent dr. Petro Joniko dėka turime tokius dabar visiems įprastus žodžius kaip striukė, įmautė, orkaitė, iškyla, rūpyba, skaidrė, pagreitis, pradmenys ir daugelį kitų.
 
Tėviškė saugo žymaus kraštiečio P. Joniko atminimą. Tauragės mieste bei Ringių kaime Petro Joniko vardu pavadintos gatvės.
 
Važiuojant iš Tauragės į Pagramantį, Tauragė-Šilalė plentu, ties rodykle „Ringiai“ pasukus į kairę, P. Joniko gatvėje, išlikusi buvusi kalbininko Petro Joniko gimtinė.  2006 metais, minint kraštiečio 100-ąsias gimimo metines, ant kalbininko tėviškės namo buvo prikalta ir atidengta memorialinė atminimo lenta.


 
Tuomet šiltais prisiminimais apie vyro brolį, kuris, dar būdamas studentas, grįždavo į tėviškę atostogauti, dalijosi šviesaus atminimo sodybos šeimininkė Stasė Jonikienė. Senutė prisiminė jaunuolio, būsimojo mokslininko, darbštumą, meilę knygai. Išeidamas padirbėti, jis su savimi visuomet nešdavosi knygą ir skrupulingai kiekvieną poilsio minutę išnaudojo skaitymui. Niekada nesėdėjo nieko neveikdamas. Buvo santūrus, paprastas, niekada nerūkė, negėrė.
 
Prieš porą metų sodybą Jonikų šeima (kalbininko brolio artimieji) pardavė, ir čia gyvena kiti žmonės.

 
2006 m. prie sodybos buvo pastatytas ir tautodailininko Juliaus Ronzos sukurtas stogastulpis, kurį renginio metu pašventino parapijos klebonas kun. Vladas Juškys. Metalo darbus atliko meistras Antanas Stružeckis. 2018 metais Mažonų seniūnijos ir Pagramančio bendruomenės sprendimu stogastulpis buvo perkeltas į Pagramančio miestelio centrą, prie bibliotekos pastato.
 
Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje ir Pagramančio bibliotekose apie kalbininką kaupiama kraštotyrinė medžiaga, saugomas žymaus kraštiečio artimųjų dovanotas archyvas: nuotraukos, dokumentai bei perduotos dvidešimt penkios P. Jonikui priklausiusios knygos. Jos kalbininko tėviškėje buvo rastos užkastos daržinėje, sename lagamine. Šioje P. Joniko kolekcijoje knygos, išleistos 1918–1938 m., yra skirtingų autorių, daugiausia apie kalbos dalykus, išleistos lietuvių, lenkų, prancūzų, vokiečių ir kt. kalbomis. Savininko būta tvarkingo, net penkiose knygose ant viršelio įrašyta „P. Joniko“ ir data, kad primintų svarbius gyvenimo įvykius. Iš P. Joniko kolekcijoje esančių senųjų kalbininkų ankstyvųjų knygų tik kelios yra didžiosiose Lietuvos bibliotekose. (plačiau: Kalbininko Petro Joniko palikimas - Voruta).

 

Petras Jonikas mokėsi Pagramantyje, Šilalėje, Tauragės vidurinėje mokykloje. 1927 m. jis baigė Tauragės mokytojų seminariją, tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį 1934m. baigęs, buvo paliktas rengtis profesūrai. 1937–1943 m. P. Jonikas dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, redagavo „Gimtąją kalbą“, buvo Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys. 1942 m. sausio 31 d. Vilniaus universitete kalbininkas apgynė daktaro disertaciją „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušrio ir „Aušros“ laikais“.

Baigiantis karui, kartu su žmona Ona Ibenskaite P. Jonikas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. apsigyveno JAV, Čikagos priemiestyje. 1958 m. kalbininkas baigė bibliotekininkystės studijas Čikagos universitete ir dirbo šio universiteto bibliotekoje. 1970–1973 m. Čikagos universiteto lietuvių ir baltų kalbotyros profesorius. Nuo 1960 m. dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute, 1970–1976 m. jis buvo to instituto rektorius. P. Joniko iniciatyva 1951 m. Čikagoje buvo įkurtas Lituanistikos institutas, kurio prezidentu jis buvo nuo 1952 m. iki 1964 m. Kalbininkas dirbo Čikagos lietuvių kalbos draugijos pirmininku, nuo 1955 m. jis – Baltų Instituto Bonoje narys korespondentas. 1958–1960 m. P. Jonikas redagavo Čikagoje atgaivintą „Gimtąją kalbą“. 

Iškilusis kalbininkas mirė 1996 m. vasario 3 d. Riversaide, netoli Čikagos, kur ir gyveno. Palaidotas Čikagos lietuvių laisvamanių Tautinėse kapinėse.
 
Dr. P. Jonikas rašė: „Taip aš ir baigiau savo literatūrinį lietuvių kalbos darbą, linkėdamas palaimos tautai, kuriai savo gimimu priklausau ir ilgą savo amžių dirbau“.



Literatūra apie PETRĄ JONIKĄ:
Kiniulienė Daiva. Kalbininko Petro Joniko palikimas - Voruta
Kalbininkas Petras Jonikas: „Kalba daugiau mąsto už mus negu mes patys…“ (taurageszinios.lt)

Jonas KRUOPAS – kalbininkas, filologijos mokslų daktaras



Jonas Kruopas gimė 1908 m. balandžio 23 d. Sakalinės kaime, Tauragės rajone. Mokėsi Sakalinės pradinėje mokykloje, Tauragės gimnazijoje. 1928 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją. Mokslo keliai seminarijoje J. Kruopą suvedė su kitu būsimu įžymiu lietuvių kalbos tyrėju Petru Joniku (1906–1996), kilusiu iš Antringių kaimo, netoli Pagramančio.
 
1928–1937 m. J. Kruopas studijavo lituanistiką Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). Tuo pačiu metu mokytojavo Kauno mokyklose. 1937–1951 m. dėstė Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiuose institutuose, Vilniaus universitete. 1950–1951 m.  J. Kruopas buvo Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1948 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1952 m. kalbininkas apgynė kandidatinę disertaciją. Tai buvo pirmoji pokario metais Lietuvoje apginta lituanistinė disertacija.
 
Mokslinę veiklą J. Kruopas pradėjo senosios lietuvių raštijos tyrinėjimais, vėliau tyrinėjo bendrinės kalbos istoriją, terminologiją. Lietuvių kalbotyros istorijoje jis minimas kaip vienas žymiausių leksikografų. Mokslininkas buvo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius, „Kalbos kultūros“ konsultantas. 1965 m. už darbą prie „Lietuvių kalbos žodyno“ III–V tomų J. Kruopui paskirta Lietuvos valstybinė premija. 

Kalbininkas prisidėjo ir prie lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo, dalyvavo ekspedicijose. 1968 m., minint J. Kruopo 60-ąsias gimimo metines, jam buvo suteiktas respublikos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
 
Kalbininkas, filologijos mokslų daktaras J. Kruopas mirė 1975 m. spalio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje.
 
Žymaus kraštiečio atminimas gyvas ne tik jo darbuose: 1988 metais, minint 80-metį, prie gimtojo J. Kruopo namo buvo atidengta memorialinė lenta.




Tauragės mieste jo vardu pavadinta gatvė. Vilniuje, prie namo Kęstučio g. 27/20 kalbininko atminimui atidengta memorialinė lenta. Diplominiame darbe „Kalbininkas Jonas Kruopas“ daug vertingos medžiagos apie žymų mokslininką surinko ir paskelbė tauragiškė pedagogė Birutė Kelpšaitė. 1998 m. buvo išleisti Jono Kruopo „Rinktiniai raštai“. 
 
J. Kruopas rašė: „Kalba yra valstybės kūrimo būdas, vienas iš kertinių akmenų, remiančių šiuolaikinę Lietuvos valstybę.“


Literatūra apie Joną Kruopą:
Meiželis Tadas. Kokią atmintį saugo Tauragės miesto gatvės? // Tauragiškių balsas. - 2009, lapkr. 10, p. 8. 
 
Jonas Kruopas – žmonos prisiminimuose



Daug medžiagos, prisiminimų, publikacijų, knygų apie kalbininką Joną Kruopą sukaupta Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus kraštotyros fonduose. Kraštotyros vyriausioji bibliografė Laima Pikčiūnienė varto daugybę surinktos medžiagos ir gali papasakoti įdomių faktų apie iškilų kraštietį Joną Kruopą. Akis užkliuvo už J. Kruopo žmonos Elenos Šikšnytės-Kruopienės atsiminimų, užrašytų 1991-aisiais. Šįkart pateikiame šių prisiminimų fragmentus.

Pirmiausia keletas žodžių apie Jono Kruopo ištakas, apie jo tėvus. Tėvas Rapolas Kruopas, kilęs iš Tumagalio kaimo Panevėžio apskrityje, atsikėlęs į Žemaitiją, dirbo eiguliu. Įsižiūrėjo Jonikų Onikę iš gretimo Meškų kaimo, pasipiršo, bet mergina pareiškė „Aš be ūkės neeisiu“. Ką daryti – Rapolas atsiėmė iš Tumagalyje ūkininkauti likusio brolio savo dalį pinigais, nupirko iš netolimo dvarininko gabalą žemės. O kad jos būtų daugiau, pirko ir dalį kirtimų, išplėšė kelmus. Pamiškyje pasistatė namus. Statyboje jam talkininkavo du auksarankiai Onikės broliai – Mykolas ir Juozas Jonikai.
 
Rapolas ir Ona Kruopai susituokė XX amžiaus pradžioje, susilaukė šešių vaikų. Antrąjį sūnų pakrikštijo Jonu Tumagalyje gyvenusio Rapolo Kruopo tėvo atminimui.
 
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, traukdamiesi nuo fronto, Kruopai susodino mažąją šeimynėlę į vežimą, prisirišo prie vežimo karvę ir pasitraukė net prie Vitebsko. Pakeliui mirė jų jauniausias sūnelis, kurį teko palaidoti pakelyje. Vyresnis Jono broliukas mirė dar prieš karą Sakalinėje.
 
Po karo sugrįžę sodybą rado suniokotą, tad ir vėl statėsi, tvarkėsi, ir vėl nagingi Onos Kruopienės broliai Jonikai atskubėjo padėti. Nors žemė buvo menka, pajamų nedaug, bet nutarė du vyresniuosius – dukrą Kazelę ir sūnų Joną leisti į mokslus.
 
Mokytojai Kruopiukus gyrė, sakė: vaikai labai gabūs, mokykite toliau. Taigi tėvai atidavė vaikus į Tauragės gimnaziją, vėliau į mokytojų seminariją, kurią baigęs Jonas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą.
 
Žemė buvo menka, reikėjo daug dirbti. Jonas su Kazele dažnai, rasdami laiko, parbėgdavo iš Tauragės namo ir padėdavo ūkyje, nekalbant jau apie atostogas. Tada abudu išsijuosę dirbdavo laukuose kartu su visa šeimyna. Sunku dabar ir įtikėti, kad ant kalvelės stovėjo malūnas, o šalia sodybos buvo gilus tvenkinys, kuriame veisėsi daug žuvų – lynų.
 
Jonas labai mylėjo Tėvynę, kiekvienas Lietuvos atsiekimas jį labai džiugino. Koks jam buvo smūgis Lenkijos ultimatumas Lietuvai 1938 metais! Ir vėliau, 1939 metais, vokiečiams užgrobus Klaipėdą,  tuo metu jis dirbo Pedagoginiame institute Klaipėdoje.
 
Tų metų vasario mėnesį, žaisdamas futbolą, jis susilaužė koją – tą pačią, kuri jau kartą besimokant Tauragėje buvo lūžusi (irgi futbolo rungtynių metu). Mes buvome jaunavedžiai, bet aš vis dar tebegyvenau ir dirbau Kaune. Iš ryto, išgirdusi per radiją skelbiamus vokiečių reikalavimus, nutariau važiuoti į Klaipėdą padėti Jonui tvarkytis.
 
Važiavau greituoju traukiniu – automatrica, kuri nuskriedavo iš Kauno į Klaipėdą per porą valandų, bet tąkart važiavome 11 valandų. Kiekvienoje stotyje praleisdavome prekinius ešelonus su evakuojamu valstybės turtu.
 
Mano vagone važiavo daugumoj kariškiai, kurie skubėjo į savo dalinius Klaipėdoje. Kokia rimtis, koks susikaupimas. Kokie rūstūs veidai – kaip prieš mūšį. Juk važiavo į nežinią. Ir kaip jie visi lengviau atsikvėpė Kartenoje, sužinoję, kad kariuomenė atitraukta iš Klaipėdos į Kretingą.
 
Į Klaipėdą atvykau vėlyvą vakarą. Ėjau pėsčiomis į centrą, viduriu gatvės švaistėsi paauglių vokietukų būriai, garsiai dainuodami kapotas, šiurkščias vokiečių karo dainas. Glausdamiesi prie mūrų ir tvorų, žmonės slinko it šešėliai stoties link, daugiausiai žydai.
 
Vyrą radau susitvarkiusį: dar dieną jis išėjo su ramentais į gatvę prie savo namų, susistabdė pirmą pasitaikiusį pro šalį važiuojantį būrą (Klaipėdos krašto ūkininką) ir paprašė nuvežti jo daiktus (rašomąjį stalą, sofą, keletą ryšulių knygų) į stotį ir išsiųsti nurodytu adresu į Tauragę.
 
Būras viską tvarkingai atliko, o pakvitavimą atvežė Jonui. Būrai buvo be galo teisingi – abejojau, ar bent vienas Vilniaus krašto ūkininkas šitaip pasielgtų.
 
Prieš išvykdama iš Klaipėdos, nubėgau į pajūrį. Gatvėse prie namų plevėsavo vėliavos su svastikomis. Pakrantėje stovėjo minios žmonių. Jūroje tolumoje matėsi grėsmingai besiartinantys vokiečių karo laivai su nukreiptais į miestą patrankų vamzdžiais, viename tų laivų plaukė Hitleris. Pasisėmiau saujelę pajūrio smėlio, susirišau į nosinę, prisiekiau patyliukais, kad dar čia sugrįšime, ir nuskubėjau pas vyrą.
 
Tuoj pat ir nukibilkščiavome į stotį. Einant žvilgtelėjau į jį: „O vakar man pasirodė, kad ne itin buvai sužavėtas mano atvykimu“. „Taip – liūdnai nusišypsojo – pagalvojau: dar vienas sunkumas. Bet pamačiau – daug gali pakelti, tai dabar džiaugiuosi“.
 
Jono tėvas, kai jį pažinau, buvo jau visai pražilęs, giedro, malonaus būdo. Mėgo pasižmonėti, po sunkių darbų ūkyje dar rasdavo jėgų paskaityti laikraštį. Pas Jono tėvus apsigyveno mirusios dukros Kazimieros šeima: žentas Jonas Galinis ir du dar maži jų vaikučiai Algis ir Vida. Anūkėliai buvo labai prisirišę prie senelio, šaukdavo jį „žiliuku“.
 
Ir kiti kaimo žmonės taip neretai jį pavadindavo. Kai anūkėliai labai supykdydavo žiliuką, jis pabardavo „ak tu, nedoras vabale“. Toks būdavo jo stipriausias pabarimas.
 
Prieš pat karą, 1941 metų birželio mėnesį, pasklido kalbos apie vežimus į Sibirą. Kruopai įrengė rugiuose slėptuvę ir iki karui prasidedant paslėpė joje žentą, kuriam grėsė didelis pavojus: mat jis buvo mokytojas, Šaulių sąjungos narys.
 
1943 metų pavasarį vokiečiams uždarius Vilniuje universitetą ir pedagoginį institutą, netekęs darbo Jonas daug laiko praleisdavo tėviškėje, atvykdavau ir aš – tuo metu dirbau universiteto bibliotekoje.
 
Į sodybą prie kelio neretai užsukdavo kareiviai. Naktimis buvo neramu: iš miško užklysdavo rusų partizanai, juos į karo pabaigą nuleisdavo parašiutais iš lėktuvų. Kartais pasirodydavo ir dieną. Pamenu, išeina iš miško lyg medžiotojas, su skrybėlaite ir užkišta už bryliaus plunksna. Vokiškai su akcentu klausinėja kelio. Matyt, jiems tokie drabužiai atrodė gera maskuotė…
 
Karo pabaigoje, traukiantis vokiečiams, dažnai koks jų būrys apsinakvodavo Kruopų sodyboje. Reikia pripažinti, kad net pralaiminčioje armijoje dar buvo tvarka. Kareiviai įsitaisydavo jiems nurodytose patalpose, gaminosi sau maistą, nevagiliavo.
 
Tiesa, maisto jie turėjo pakankamai, dar ir mums palikdavo. Išeidami palikdavo po savęs viską sutvarkytą. Paskui juos pasirodę rusų daliniai elgėsi kiek kitaip. Apsistoję triukšmaudavo, šiukšlindavo. Matyt, kariuomenėje trūko higienos priemonių: kartą iš ryto atsikėlę kareiviai prausiasi, staiga girdžiu vieną garsiai klausiant у кого сейчас зубная щётка (pas ką dabar dantų šepetukas?)“…
 
Daiktus reikėjo labai saugoti, nes jie akimoju dingdavo, ypač kažkodėl peiliai. Taip sodyboje beliko vienintelis peilis, kuriuo skutau bulves, kai užėjo du rusų kareiviai paklausti kelio. Padėjusi peilį ant suolelio, pakėliau ranką parodyti kryptį, o nuleidusi jau peilio neberadau! Iš nevilties ėmiau juos gėdinti nepaisydama, kad tai ginkluoti kariai. Vyrukai nepasimetė, užtikrino peilio neėmę, bet jei man tokia bėda – dingo paskutinis peilis, tarybinis karys pasiruošęs padėti – ir vienas jų iš bato aulo išsitraukęs padavė man peilį! Tai buvo kitoks, ne mūsiškis, bet kas beliko veikti – paėmiau.
 
Pirmaisiais karo metais pedagoginiame institute vyko kažkoks vakaras, ir tada Jonas išsitarė apie vieną po kitos sekusias rusų ir vokiečių okupacijas: „ne dėdė išėjo, ne teta atėjo“. Bloga ausis nugirdo šiuos žodžius, ir vėliau tai labai skaudžiai atsiliepė. Pasibaigus karui, Jonas vėl pradėjo dirbti pedagoginiame institute ir universitete. Bet netrukus Joną ėmė kviesti į saugumą tardymams. Atvažiuodavo vakarais išsivežti, aš su maža dukryte ant rankų atsisveikindavau nežinodama, ar dar pasimatysime. Tardė naktimis, rytais paleisdavo į darbą prigrasinę, kad niekam nepasakotų.
 
Jonas ragino mane skirtis, kad gal taip mažiau su vaikais nukentėtumėm, bet net pagalvoti apie tai nenorėjau. Negalėjau miegoti, laukdavau – pareis ar nepareis. Taip nusilpau, kad sūnelis gimė prieš laiką ir neišgyveno.
 
Jono klausinėdavo apie įvairiausius pažįstamus, jų nuotaikas. Siūlė bendradarbiauti, žadėdami puikią karjerą. Mat pasitraukus iš Lietuvos kai kuriems žymiems kalbininkams, jis liko tarp nedaugelio perspektyvių savo kartos lituanistų. Jonui atsisakius, buvo atleistas iš universiteto su įrašu darbo knygelėje, draudžiančiu dirbti su jaunimu, taigi dėstyti jau nebegalėjo.  Liko darbas Mokslų akademijoje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute.
 
Po karo Jonas materialiai rėmė paramos reikalingus draugus bei gimines, nors ir mums Vilniuje tuo metu labai sunkūs laikai buvo. Kiek išgalėdamas padėdavo draugams ir artimiesiems bėdoje, o tada daug žmonių vargo. Atsimenu, kaip nešdavo į kalėjimą siuntinius sesers Benignos vyrui, suimtiems draugams, nors tai buvo labai pavojinga.
 
Labai jautriai reaguodavo į svetimo nelaimę, ligą. Lankė prof. Pakarklį jo sunkioje ligoje, savo bendradarbę kalbininkę B.Vosylytę ir kt.
 
J.Kruopas buvo didelis knygos mylėtojas ir gerbėjas, ištisai kaupė knygas, džiaugėsi surinkęs nemažą, turiningą kalbininko biblioteką. Turėjo Daukšos „Postilę“, Sirvydo „Dictionarium truim linquarum“, nemažą rinkinį kontrafakcijų, Falkenhano ir daug kitų labai vertingų knygų bei žurnalų.
 
Kaupė ir grožinę literatūrą. Dažnai pirko ir tai, ką jau turėjo, tik kitą laidą. Žemaitės, Cvirkos, Vienuolio, Salomėjos Nėries, Maironio raštų turime ne vieną laidą. Įdomesnių kalbinių ir grožinės literatūros knygų pirkdavo po keletą egzempliorių, kuriuos išsiųsdavo draugams į užsienį. Po jo mirties užsiliko keletas tam tikslui pirktų ir nespėtų išsiųsti knygų.
 
Kol jam leido sveikata, eidavome į kiekvieną naują spektaklį teatre. Labiausiai mėgo operą, mėgstamiausia jo opera – „Faustas“. Buvo didelis liaudies dainų mėgėjas, studijuodamas dainavo studentų chore. Ypač patiko daina „Oi, žirge, žirge, žirgeli mano“. Kiekvienos dainų šventės metu jis tiesiog švytėdavo, būtinai skubėjo pasiklausyti, pamatyti.
 
Visą gyvenimą mėgo sportą. Mokytojų seminarijoje besimokydamas žaidė futbolą, vėliau tenisą, tinklinį, badmintoną, čiuožė, slidinėjo. Dar porą metų prieš mirtį kiekvieną žiemos vakarą išeidavo valandai kitai į panerį su slidėmis. Daug keliavo Lietuvos ežerais baidare. Jau vyresnio amžiaus, įsigijus automobilį, išmoko vairuoti ir vairavo gerai, saugu buvo su juo važiuoti. Tada pradėjom daugiau keliauti po Lietuvą. Savaitgaliais iškylaudavom, aplankėm Punią, Merkinę, Liškiavą, Medininkus, Kernavę, Panemunės pilis ir piliakalnius. Dar rudenį, prieš jo mirtį, buvome nuvažiavę į Rumšiškes liaudies buities muziejaus apžiūrėti. Kai atvažiuodavo į Vilnių kalbininkai iš kitų šalių (Estijos, Latvijos, Gruzijos, Armėnijos), radęs laiko, nuveždavo juos į Anykščius, Trakus.
 
Sunkūs pokario pergyvenimai anksti pakirto jo sveikatą. Sušlubavo širdis. Daug metų vis daugiau gydėsi, atkakliai grūmėsi su liga, bet vis dažniau ir ilgiau kankino jį širdies skausmai, vis greičiau pavargdavo, uždusdavo, eidamas sustodavo minutėlei pailsėti, atsikvėpti. O niekad nesiskųsdavo. 1975 m. vasarą gydytoja, susirūpinusi jo širdies būkle, kalbino važiuoti į sanatoriją Druskininkuose, bet jis vis delsė, dirbo, krutėjo, tvarkė organizacinius darbus baltistų suvažiavimui. O dalyvauti jame jam jau nebeteko, turėjo gultis į ligoninę. Kartą pasiskundė: „Kaip keista, galva visai šviesi, o ta širdis… Iki karo buvau visai sveikas, tai pokario persekiojimų, nemigo naktų pasekmės“. Ir kiek patylėjęs: „Nelengvą tu su manim gyvenimą turėjai…“ Susijaudinau: „Ką tu, – sakau – ne tu kaltas, tokiu laikotarpiu gyvenome. O pasakyk, kaip manai, ar gerai padarėme, kad pasilikome Lietuvoje, nepasitraukėme? Juk Žemaitijoje tiek galimybių turėjome. Užjūryje būtų buvę ramu ir sotu“. „Žinoma, gerai, nors ir sunku buvo…“ – atsakė. Taip kalbėjomės jo grįžimo į namus išvakarėse. O kitą dieną, parvažiavus namo, prigulė pailsėti. Nepraėjo turbūt nė valanda, ir jo širdis nustojo plakti.
 
https://kurjeris.lt
 

Reklama