Edgaras Pilypaitis: savos kalbos praradimas būtų ir savo tapatybės praradimas

Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis vasario 21 dieną pasirašė bendradarbiavimo sutartį, vykdant Lietuvių kalbos dienų sostinės projektą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 m., tad nieko stebėtino, kad minint šio įvykio šimtmetį Lietuvių kalbos dienų sostine tapo mūsų kalbos normintojo ir kūrėjo Jono Jablonskio gimtojo krašto centras – Šakiai.

Bendrinės kalbos lopšyje

„Sūduvos kraštas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Juk iš 20 Lietuvos valstybės atkūrimo akto signatarų, šeši buvo iš Sūduvos. Iš jų trys – iš tuometinės Šakių apskrities. Matyt, tai nėra atsitiktinis dalykas. Šiuos žmones išugdė krašto istorijos vingiai. Juk per Sūduvą ėjo knygnešių takai. Nuo Varšuvos kunigaikštystės laikų šiame krašte čia nebebuvo feodalinių baudžiavinių santykių. Taigi jau XIX amžiaus pradžioje čia ima formuotis kapitalistiniai santykiai. Tuo metu tai buvo ūkio pažangos variklis. Tos sąlygos išugdė ir lietuvių kalbos normintoją Joną Jablonskį. Augdamas Šakių krašte kartu su motinos pienu sugėrė vietinę kalbą, kurios pagrindu vėliau parašė lietuvišką gramatiką. Jis buvo ir kalbos kūrėjas, nes kūrė lietuviškus žodžius ir jais keitė buvusius barbarizmus. Natūralu, kad tam pačiam krašte užaugę mes turime ne tik garbę manyti save esant taisyklingiausiai kalbančiais, bet ir prievolę saugoti savo kalbos grynumą, ją puoselėti bei autentiškai perduoti, – krašto svarbą Lietuvai apibūdina Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis. – Malonu, kad Lietuvių kalbos dienų sostine Šakiai tapo minint valstybinės kalbos šimtmetį ir kad šiemet rajone Kalbos diena švenčiama 50-ąjį kartą. Juk ji pradėta minėti gūdžiu sovietmečiu ir būdavo minima vis kitoje rajono vietovėje. Prisimenu Kalbos dieną, vykusią Gelgaudiškyje, kai dar buvau mokinys. Vėliau, 2005 metais, tame pačiame Gelgaudiškyje pačiam teko organizuoti kalbos dienos renginį – tuomet dirbau Gelgaudiškio kultūros centro vadovu. Ir visi šie renginiai turėjo ypatingą nuotaiką.“

Meras pasidžiaugė, kad ir dabar Šakiuose daug dėmesio skiriama kalbos puoselėjimui. Ypač svarbų vaidmenį puoselėjant lietuvių kalbą, pasak mero, atlieka rajono viešoji biblioteka. Joje vykstančios viktorinos, konkursai, edukacijos, kiti renginiai pritraukia dalyvių ne tik iš rajono, bet ir visos Lietuvos. Naujausias bibliotekos edukacinis projektas – hologramose atgimę Jonas Jablonskis ir Vincas Kudirka.

„Be Jono Jablonskio vargu, ar turėtume tokį Vincą Kudirką, kokį dabar žinome, – susimąsto Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis. – Jonas Jablonskis padarė labai didelę įtaką ir Vincui Kudirkai. Be Jono Jablonskio pabarimo, sugrąžinusio Vincą Kudirką prie tautos šaknų, prie to, kas mus daro tauta, gal Vincas taip ir būtų praskriejęs paviršiumi ir gal „Tautiškos giesmės“ nebūtų sukūręs? Profesorius Vytautas Landsbergis neseniai viešėdamas Jablonskynėje pasiūlė kartu įamžinti Joną Jablonskį ir Vincą Kudirką. Pasiūlymas išties turi tvirtą pamatą, bet reikia labai gerai tą mintį apgalvoti, kad nebūtų praskrieta paviršiumi ir kad būtų įprasmintas šių dviejų asmenybių dvasinis ryšys.“

Kalba – valstybingumo elementas

1922 metais lietuvių kalbos įteisinimas valstybine Lietuvos Konstitucijoje, pasak pašnekovo, tapo vienu iš valstybingumo kūrimo elementų. „Kalba ir žemė buvo mūsų valstybės kūrimo pamatas. Savos kalbos praradimas būtų ir savo tapatybės praradimas. Ir labai svarbu, kad šiandien mūsų kalba būtų gerbiama ir puoselėjama. Šalia valstybinės sunormintos kalbos sėkmingai gyvuoja įvairios tarmės, parodančios, kad būdami gan neskaitlinga tauta, mes turime didžiulį dvasinį turtą. Juk tarmės gimė labai konkrečiose vietovėse, tad kiekviena tarmė atspindi tos vietovės žmonių gyvenimo būdą, pasaulėjautą, pasaulėžiūrą, – mintimis dalijasi Edgaras Pilypaitis ir pajuokauja. – Sūduviai, o ypač zanavykai, esame nuskriausti, nes, tarkime, žemaičiai turi dvi kalbas – valstybinę lietuvių kalbą ir savo gimtąją tarmę, o mes tik vieną.“

Nuglūdinti iki deimanto

„Turime didžiuotis, kad mūsų kalba yra viena seniausių gyvų indoeuropiečių kalbų, kurios mokosi ir kitų tautų žmonės. Šakių rajono savivaldybė bendraujame su viena Sakartvelo savivaldybe. Gražu matyti, kaip kartvelų jaunuoliai, studijuojantys tiksliuosius mokslus, mokosi ir lietuvių kalbos. Lietuvių kalbą studijuoja daugelio šalių kalbininkai. Ir tai mus turi įkvėpti išlaikyti savo kalbą, nublizginti ją iki deimanto blizgumo. Mes turime išlaikyti lietuvių kalbą kaip grynuolį. Man lietuvių kalba yra mūsų savasties ženklas ir didžiulis turtas, kuris nekotiruojamas nei bankų sąskaitomis, nei akcijomis, – pabrėžia Edgaras Pilypaitis. – Tik man skaudu, kai pamatau brandos egzaminų ar pagrindinio ugdymo patikrinimo rezultatus. Matematikos įvertinimai dažnai yra aukštesni negu lietuvių kalbos. Ir tada pagalvoju, kur mūsų ambicija? Ir toks, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas poelgis – trumpiniai susirašinėjant ar ne taip sukirčiuotas žodis. Atrodo, kas čia tokio, juk mane vis tiek suprato. Suprasti galima ir viskas gerai, jei taip elgiasi žmogus, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji, bet jei ta kalba yra tavo gimtoji, jei tu ją terši daugybe svetimybių, pirmiausia tu negerbi savęs ir negerbi aplinkinių, nes juos verti klausytis užterštos kalbos. Pastaruoju metu tapo įprasta visą savo nepasitenkinimą numesti į viešąją erdvę, ją užteršiant. Ir tas nepasitenkinimas eina ne pačiomis gražiausiomis kalbos formomis. Tas, kas gerbia savo kalba, kas moka lietuvišką žodį, jis ir savo emocijas išreiškia kitais žodžiais – kultūringai ir prasmingai. Mes visi turime teisę jausti pyktį, nusivylimą, bet negalime žodį lyg akmenį į kitą žmogų paleisti.“

Karolina Baltmiškė