Dveji pandemijos metai. Tapome baimės valdoma visuomene?

Kovo mėnesį bus dveji metai, kai gyvename ribojimų sąlygomis. Prisimename anuometinį valdžios pažadą nelankyti artimųjų per šv. Velykas, kad galėtume kartu švęsti šv. Kalėdas? Šiandien be galimybių paso net šešiolikmečiai negali nueiti į parduotuvę ar sporto klubą. Kaip per tuos dvejus metus vis keitėsi mūsų gyvenimo ribojimai ir kaip jie paveikė mūsų visų psichinę sveikatą?

Krizių valdymo ekspertas, psichiatras Darius Radkevičius dalijasi savo įžvalgomis.

Prieš dvejus metus objektyviai nieko nevyko, nebuvo ligoninėse jokio antplūdžio. Tačiau įtampa visuomenėje augo. Mes visi pirmą kartą gyvenime buvome uždaryti. Jautėme grėsmę, nors jos akivaizdžiai nebuvo nematyti.

Prisimenu save tuo metu: jaučiau lengvą šoką, visi darbai nutrūko, projektai žlugo, skrydžiai atidėti…

Ir tada atsirado daugybė savanoriškų iniciatyvų. Žmonės pradėjo rinkti maistą, vežti jį vienišiems žmonėms, medikams ir t. t.

Tai buvo geras dalykas, nes krizinėje situacijoje labai svarbu, kad žmonės būtų užsiėmę, turėtų prasmingos veiklos, pagelbėtų bent kažkuo vieni kitiems.

Psichinei sveikatai tokia veikla labai svarbi, nes taip galima išlieti susikaupusį nerimą ir turėti viltį. Visi tikėjomės sulaukti rudens, kai viskas pasibaigs.

O rudenį ėmė plisti virusas. Situacijos įkaitais tapome ir mes visi, ir politikai. Tačiau blogiausia, kad žmonių baimė tapo preke. Ja pradėjo manipuliuoti, sąmoningai auginti.

Šioje vietoje mes visi buvome apgauti. Nes valdžia užuot toliau atvirai bendravusi su žmonėmis, bendradarbiavusi su savanoriais, ėmė vykdyti gąsdinimo politiką.

Iš pradžių buvo vykdomas gąsdinimas nejudėti, niekur nevažinėti. Ir toks gąsdinimas turėjo poveikį. Daliai visuomenės suformavo aukos sindromą – auka tampa pasyvi, susitaiko, pradeda palaikyti baudėjo pusę ir tarnauti jam. Tarnaudama baudėjui auka jaučiasi nereikšminga, nieko negalinti pakeisti, vystosi neurotiškumas, nepasitikėjimas savimi, nerimas, nusivylimas, įsivyrauja depresinės nuotaikos.

Sveikatos teisės instituto ekspertai bene dažniausiai sulaukia klausimo: „Kaip jūs nebijote?“

O ko mes turėtume bijoti? Kalbėti? Reikšti savo nuomonę? Mes juk išsikovojome laisvę ir gyvename demokratinėje valstybėje. Bet dauguma šiandien bijo! Po 30 nepriklausomybės metų žmonės vėl bijo savo viršininkų ir valdžios.

Kaip įveikti baimę?

Akivaizdu, jei ir toliau bus tęsiama tokia politika, Lietuva bus galutinai suskaidyta į dvi marginalias puses. Po kažkurio laiko žmonės negalės susikalbėti, nes bus komunikuojama ne argumentų kalba, bet įsitikinimų. Tai bus tikėjimo kova, kur viena pusė tiki vakcina, kita – netiki. Kaip žinia, įtikėjusiems nėra argumentų, svarbu tik tai ar tu už mane arba prieš mane.

Kaip galima įveikti baimę? Norint nebijoti, pirmiausia reikia prisipažinti, kad bijai!

O tada klausti savęs, ko bijau? Pvz.: bijau numirti nuo viruso, ar nuo vakcinos. Ir tada sau užduoti kitą klausimą: kodėl bijau numirti, kas po ta baime slypi? Ir greičiausiai paaiškės, kad žmogus bijo ne pačios mirties, bet to, kas vyksta iki jos. Kas gali būti blogiau už mirtį? Tai kančia, neįgalumas, artimųjų netektys ir pan.

Žmogus, norėdamas nugalėti baimę, turi imtis aktyvių veiksmų. Galimybė, tikimybė, iliuzija, kad kažką gali – sumažina stresą ir nerimą.

Tačiau šiandien žmonės suskirstyti į turinčius leidimą gyventi įprastą gyvenimą ir tuos, kuriems tai uždrausta.  Natūralu, kad tokia segregacija žmonėms dar didina nerimo jausmą, jie jaučiasi atskirti, todėl lengvai gali tapti pikti ir agresyvūs.

Žinoma, visada galima rinktis tiesiog išvykti. Kol sienos atviros, turi bent kiek lėšų ir turi paklausią profesiją ar geras rankas. Daugelis tokią išeitį ir renkasi. Tai geriau nei sėdėti ir verkšlenti.

Tačiau galima burtis, ieškoti bendraminčių ir aktyviai veikti.

Pavyzdžiui, priverstinė medikų vakcinacija. Mes turime didelę medikų ir paramedikų bendruomenę, kurioje vakcinuotis privalo ne tik medikai, bet ir kiti darbuotojai, pavyzdžiui, valytojos.

Nemaža tos bendruomenės dalis, kuri jau patyrė šalutinius skiepų poveikius, bijo ar nenori skiepytis trečiąja doze. Jie žino, kad trečiajai dozei skirta sena vakcina, ji neveikia naujos atmainos. Bet kodėl žmonės nusileidžia nelogiškam spaudimui? Pasižiūrėkime, kokia baimė ima vyrauti. Tai baimė netekti darbo.

Bet jei gerai pagalvoji, ar tikrai ji pagrįsta? Juk galvoti ir elgtis galima kitaip, pavyzdžiui: o jei visi mes iš savo skyriaus pareikšime, kad atsisakome priverstinai skiepytis? Tikrai visus atleis? Ir kas tada bus su skyrium, su įstaiga? O tada jau baimę jaus vadovas. Jis bijos netekti darbuotojų, bijos, kad ištuštės visas skyrius. Juk medikų trūksta ne tik Lietuvoje, trūksta visoje Europoje.

Galbūt gali burtis universitetų dėstytojai, kurie yra prieš segregaciją?

Vienišumo jausmo ir ligų daugės

Viešoje erdvėje nenutrūkstamai transliuojami vaizdai iš reanimacijų skyrių, mirties statistika. Tai yra ta pati baimės pardavimo politika. Girdėjau tai vadinant kontroliuojamos panikos situacijos įvedimu. Tačiau panikos dar niekas niekada nesugebėjo sukontroliuoti, ji tuo ir skiriasi nuo kontroliuojamų situacijų, kad yra nekontroliuojama.

Todėl sunku prognozuoti visas jos pasekmes. Tačiau labai tikėtina, kad ateityje mūsų visuomenės susidurs su hipochondrine asmenybės deformacija.

Kaip žinia, baimės irgi sukelia ligas. Tai vadinamosios psichosomatinės ligos, sukeltos būtent psichikos. Tai daugelis chroniškų ligų. Todėl, labai tikėtina, kad tokių susirgimų skaičius labai išaugs.

Galima jau dabar pradėti tyrimus, kaip dabartinė situacija paveiks hipochondrijos lygį visuomenėje.

Izoliacinė politika ypač veikia vienišus žmones. Kaip žinia, žmogus gali būti vienišas ir sociume, bet kai žmogus atskirtas, segreguotas, vienišumo jausmas išauga dar labiau.

Vienišumo jausmas turi sniego lavinos efektą, nes vienišas žmogus ima jausti nerimą, tampa įtarus, pasaulį pradeda vertinti kaip pavojingą, slepiantį įvairias grėsmes ir tie jausmai vis stiprėja.

Tyrimais nustatyta, kad vienišas žmogus pajunta nerimo, pavojaus jausmą triskart greičiau nei nevienišas. Ir visai nesvarbu, tikras ar tariamas tas pavojus.

Vienišas žmogus tampa dar vienišesnis, nes jis pasąmoningai stengiasi apsisaugoti. Ir jį ima skirti vis didesnė siena nuo bendruomenės. Jis tarsi susisupa į vienatvės kokoną. Ir labai sunku tą kokoną atvynioti atgal.

Buvo atlikti tyrimai su Arkties ir Antarkties tyrėjais. Jie gyvena izoliacijoje ilgą laiką: metus, dvejus, trejus. Buvo pastebėta, kad grįžę iš tos izoliacijos, trečdalis negali vėl prisitaikyti prie sociumo, grįžti į normalų gyvenimą ir yra linkę vėl išvykti į izoliaciją. Ir visiems pasireiškia paūmėjęs hipochondrijos sindromas – visi ieško ligų. Tai įrodyta.

Atviras klausimas, kiek vienišų žmonių Lietuvoje sukuriama izoliacinėmis arba leidimų taisyklėmis.

Nepamirškime, kad vieniša gali būti paversta ir šeima. Vaikai baimės, nerimo jausmus perima iš suaugusiųjų. Jie jaučia tėvų nerimą, net tada, kai tėvai juos ramina, sako, kad nereikia bijoti, vaikai puikiai jaučia tėvų emocijas.

Todėl jei tėvai bijo infekcijos, vaikai irgi persiims šią baimę, nesvarbu, kiek kartų tėvai skiepyti. Nes vaikai bijo, kad tėvai nemirtų. Jie bijo likti vieni, jie galvoja, kas juos globos, kaip jie gyvens.

Net normaliomis sąlygomis tokios baimės vaikams pasireiškia vienu ar kitu gyvenimo etapu. Dabar gi ji jos visuotinai aitrinamos, katalizuojamos. Kai yra gąsdinimas, spaudimas iš išorės, tos baimės labai sustiprinamos.

Tokioje šeimoje, kur tėvai prieš vakcinas, nes bijo jų poveikių, vaikui irgi gali persiduoti tas nerimas. Tik jis dar matys, kad jo šeima ne tokia, kaip visi. Tai irgi kelia stresą, juk ne kiekvienas gali išsiskirti iš minios ir gerai jaustis. Žmonės yra socialios būtybės, jie nori priklausyti sociumui. Jei žmogus izoliuojamas, atskiriamas, jis patiria stresą.

Jis ima slėptis vienatvės kokone. Tai pasireiškia priešiškumu, nedraugiškumu, izoliuotumu. Trūkinėja jo socialiniai ryšiai, mažėja socialinės galimybės ateityje.

Vaikas, kuriame suformuojamas vienišumo sindromas, jaus didžiulį nerimą, paranoją, jis matys įvairias situacijas labiau kaip grėsmę, o ne kaip galimybę.

Tokios žmonių būsenos gali būti naudingos „metavisatai”, nes toks žmogus bus linkęs lindėti internete, virtualiame pasaluly. Bet kiek jis bus prisitaikęs gyventi realiame pasaulyje, bendrauti?

Tai ypač svarbu vaikams. Mes nežinome, kaip jie įgyję tokią patirtį ateityje gebės megzti santykius, kaip jiems seksis kurti šeimas.

Todėl labai linkiu pažinti ir pripažinti savo jausmus. Klausinėti savęs, ką aš jaučiu.

Pripažinus jausmus, ateis ir suvokimas, kodėl jie kyla ir kodėl būtent tokie kyla. Suvokimas leis surasti sprendimus ir loginę išeitį. Kiekvienas gali keisti savo gyvenimo kryptį, bet svarbu imti veikti.

Kelionės, aplinkos pakeitimas gali padėti sugeneruoti tas idejas.

Daugiau: https://www.youtube.com/watch?v=oTQbqE8qo3g

Paskelbta: www.sti.lt