NAUJIENOS

Donatas Klimašauskas: į kunigus įšventinamas toks pat pažeidžiamas, galintis suklupti žmogus

Kategorija:

Miestas:
,,Neišsižadėti Dievo, mylėti Jį darbais, o ne tik žodžiais, nes su meile Dievui koja kojon eina meilė žmogui, pagarba jam. Tereikia tiek nedaug – mylėti ir daryti, ką nori, ką gali, kaip sakė Šv. Augustinas. Juk tikra meilė niekada neįskaudins to, kurį myli, aukosis dėl jo, išsižadės savęs, viską darys, kad tik šalia esantis žmogus būtų laimingas, o per jį ir Dievas džiaugtųsi. Trokštu to tikrumo ir tik gerais visų mūsų darbais mylimo Dievo, Tėvynės ir artimo! Tapdamas kunigu išsirinkau savo credo-moto iš Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės dienoraščio: ,,Bažnyčios, mano Motinos, širdy aš būsiu meilė!", – sako Ugniagesių kapelionas, Šiaulių rajono Gruzdžių Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Donatas Klimašauskas
 


Gerb. kunige Donatai, koks Jūsų kelias iki kunigystės? Kaip Jūs apibūdintumėte savo ,,profesiją“, tiesą pasakius, PAŠAUKIMĄ? Kas davė impulsą šiam pašaukimui?

Kiekvieno jauno žmogaus galvoje sukasi daug idėjų ir klausimų, neužtikrintumo dėl ateities ir gyvenimo tolių bei pasirinkimų. Man buvo gerokai lengviau, aš jau 4 klasėje pribloškiau savo mokytoją pasakęs, kad būsiu kunigu. Tada viskas buvo labai vaikiška, bet augant ir bręstant ši mintis vis grįždavo ir versdavo dar kartą apmąstyti šių  minčių kilmę. Gerai pamenu, kad po priimto Sutvirtinimo sakramento, norėjau stoti tuo metu į Telšių licėjų, kad greičiau pasiekčiau seminariją. Tėvai atkalbinėjo ir siūlė visokias alternatyvas, tad vidurinę pabaigiau Šaukėnuose. Deja,  paskutiniais mokslo metais ypač daug galvojau apie kunigystę. Niekada nebuvęs patarnautoju ar ypač dažnu bažnyčios lankytoju, nustebinau kleboną pasakęs, kad noriu stoti į Kauno kunigų seminariją. Jis man atsakė, kad manęs nepažįsta, matydavo tik kartais. Mūsų kaime bažnyčios nėra, tad mes su mama ir broliu septynis kilometrus vykdavome į mišias tik kartą per mėnesį. Nebuvo nuostabu, kad išgirdau klebono tvirtą: ,,Aš tavęs nepažįstu“. Buvau tikrai ,,žalias“: mane viskas gąsdino, nežinojau visų maldų, kaip elgtis per pamaldas, o ypač kaip patarnauti mišioms. Man padėjo tuo metu keturiolikmetis  visų galų ,,specas" Darius Rakauskas – jis buvo antras svarbiausias žmogus po klebono parapijoje – zakristijonas. Galėčiau jį pavadinti savo mokytoju. Esu jam už tai labai dėkingas. Gyvenimas taip sudėliojo, kad aš pats Darių sutuokiau. Mokinys pranoko mokytoją!..
Pavadinti kunigystę profesija?.. Na nežinau, gal kažkuriuo požiūriu tai – tiesa, bet, tikrai, labiau pašaukimas, nes esi kunigas 24/7. Tai gyvenimo būdas ir dar po padidinamuoju stiklu: 99,99%  – viso tavo laiko... Tiesiog jaučiu, kad turiu taip gyventi – ir viskas...

Dievas yra mano gyvenimo šeimininkas, Jis tiesiog kviečia, ir negaliu Jam atsakyti ,,Ne“. Jei Jam aš tinku, priima Jis mane, koks aš esu, randa, kaip iš manęs išspausti kuo daugiau gero sau ir žmonėms. Vadinasi, tai ir man tokia „profesija“ labai naudinga – ir asmeniškai, ir gal, nors maža dalelyte, Jam.

Kai žvelgiu į praeitį,  atrodo, kad Dievas ruošė mane tokiam gyvenimo keliui per žmones, kurie mane supo: kun. Jonas Bučelis, tikybos mokytojos Violeta Valantukevičienė ir Sofija Blažienė, kun. Remigijus Jurevičius – visi jie, jų pavyzdys, traukė ir žavėjo. Tikrumas juose man buvo pagrindinis rodiklis.


Mamos maldos ir vakarais kalbami poteriai bylojo apie kažko didesnio ir man dar nesuprasto, paslaptingo, anapusinio buvimą labai arti, bet tyliai, it po šydu, mistiško. Gal tai, kas dabar yra ir bus – visa mano gyvenimo knyga. O gal tik skyrius? Bet Autorius visada veikia savo būdu! Esu laimingas priklausydamas Jam, jausdamas Jo artumą ir žinodamas, kad Jis mane myli, klausosi mano nevykusių maldų, girgždančio balso, nepataikymo į natą, prašovimo pro šalį, bandant Jį suprasti, Jam patikti, apie Jį kalbėti...

Kiekvienas pašaukimas, net ir mėgiamiausias darbas įpareigoja bei atveria naujas galimybes. Kokias galimybes Jums atveria šios garbingos pareigos?

Būti kunigu – tai gyventi dėl kitų, vesti juos Dievo pažinimo keliu. Tačiau į kunigus įšventinamas toks pat pažeidžiamas, galintis suklupti žmogus. Jį kunigystės privilegija įpareigoja mokyti nesuklupti kitus. Tai didelė atsakomybė ir garbinga našta. Gyvenimas mėto ir vėto. Bet kurią dieną galiu būti paskirtas dirbti kitur – nesu savo tarnystės šeimininkas. Vyskupo rankose – mano likimas, bet tikiu, kad Vyskupas – Dievo rankose...

O kunigystė atveria galimybę pažinti žmonių kasdienybę: jų vargus ir džiaugsmus; prisiliesti prie jų gyvenimų – išklausyti aimanas netektyse, paguosti verkiančius ir džiaugtis su džiūgaujančiais; girdėti jaunavedžių meilės prisipažinimus, matyti tėvų laimę, kai jie ant savo rankų laiko pasaulio ateitį, girdėti krykštaujantį nekaltumą;

išklausant klausykloje, padėti, patarti, nukreipiant gyvenimo sprendimus, dalijant atleidimą Gailestingumo vardu. Kunigystė suteikia galią atnešti gydančio Dievo jėgą į ligonių agoniją, mokyti pažinti Kūrėją nuo vaikiško iki suaugėliško supratimo. Ant mano, kunigo, silpnų rankų duona ir vynas stebuklingą akimirką tampa Visagalio kūnu ir krauju.

Tiek visko daug... Viskas it iš kito pasaulio... kitos plotmės, bet tuo pačiu taip kasdieniška. Kartais kyla pagunda to nebepajausti, paversti tik pareigomis, užmirštant privilegiją – tai būtų skaudžiausia...
 
Esate gražios Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios vadovas. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti jos istoriją, kuo ši šventovė išsiskiria?

Šiuo metu esu Gruzdžių parapijos ganytojas, bet ryt galiu būti jau kitur, esu tik laikinas valdytojas, kad ir kaip atrodyčiau šeimininkas, bet šeimininkas čia tik Jėzus. Ir žinot, svarbiausia, kad mūsų bažnyčioje yra Jėzus, tai ją daro ypatingą, kaip ir bet kurią kitą, net didžiausio užkampio bažnyčią – pakrikštytųjų bendruomenę, susibūrusią aplink altoriaus stalą.



Svarbu ne bažnyčios pastatas, ne puošnumas ar stilius, svarbiau, kad būtų besimeldžiančių pakrikštytų Jėzaus sekėjų. Gruzdžių bažnyčios neogitikiniai, dangų remiantys bokštai, medinių altorių puošnumas ir jau šimto dešimt metų istorija, Šv. Roko kultas ir atlaidai – tai mūsų bažnyčia.

Jūsų bažnyčia labai gražiai puošiama įvairiomis progomis. Tai Jūsų idėjos? Kas padeda jas įgyvendinti?

Ačiū už žodį „gražiai“. Nežinau, ar galiu kuo nors prisidėti prie sakralios vietos grožio, bet stengiuosi. Dauguma idėjų yra mano, bet vienam būtų neįmanoma jų įgyvendinti. Tam man padeda ne vienas žmogus – ir net mūsų mielosios močiutės (parapijietės). Būtent, jų gėlynuose užauga puošmenos, kurias man tereikia tinkamai suderinti ir paversti puokštėmis.

Turiu neapsakomo gerumo padėjėją Viliją, kuri nei laiko, nei jėgų neskaičiuoja bažnyčios priežiūrai, o dažnai, pasikvietusi savo mamytę ir mūsų močiutes, rūpinasi švara ir tvarka. Mes visi esame komanda!

Kartais man duoda mintį kuri nors iš moteriškių, pasigirdama, kokių gėlių auga jos darže ar pas kaimynę. Paradoksalu, bet dažniausiai prie altoriaus žydi retai atveriančiųjų bažnyčios duris žmonių gėlės. Esu drąsus. Tad nueinu pas juos ir paprašau gėlių. Nesu niekada išgirdęs „ne". Į bažnyčią neateina..., bet gėlių negaili nė vienas! Gal kiek keista žmonėms, kad pats klebonas skina gėles ir nešasi. Kartais suvilioti smalsumo, kas bus iš šių gėlių, ateina į bažnyčią pasižiūrėti ar net nusifotografuoja. Tikiu, kad tuo pačiu ir pasimeldžia. Juk Dievui užtenka gėlės žiedelio, kad jame pasislėptų.
 
Iš parapijiečių atsiliepimų, komentarų Facebook paskyroje matome labai daug gražios Jūsų, kaip klebono, veiklos – pasiaukojamos, nuoširdžios tarnystės žmonėms. Kaip pelnote tokią parapijiečių ir, ne tik parapijiečių, meilę ir pasitikėjimą?

Neduok Dieve, to Facebook'o ir jo komentarų. Visko ten būna, visokių komentarų... Dabar visi raštingi ir drąsūs anapus duomenų srauto. Miela būna, kai parašo, kad kažkam gražu, padėkoja ir pagiria. Ačiū už pozityvumą.



Grožis yra universali kalba. Muzikoje esu absoliutus nevykėlis, negaliu šia kalba kalbėti, tik jos klausytis. Ačiū kūrėjui, jei galiu kurti bent kažkokį grožį. Tikiu, kad profesionalai floristai, dizaineriai nebūtų tokie pozityvūs, bet svarbiausia, kad šios gėlės ir grožis skirti Visagaliui (ir dažniausiai su nulinėmis išlaidomis). Stengiamės nepirkti gėlių, jos gi nėra pigios. Sukamės iš savo turimų ar žmonių paaukotų žiedų.

Būna labai miela, kai po jubiliejų ar gimtadienių atveža visą glėbį gėlių į bažnyčią ir padovanoja. Net laidotuvininkai dažnai atneša gėlių į mišias, nes čia jos žydės ilgiau nei ant kapo. Glosto širdį, kai atėję sekmadienį ar kitą dieną atranda savo mylimo žmogaus atminimą gėlėse prie altoriaus.

Tokiam supratimui ne visi esame užaugę: juk galima dalytis, nebūtina po asmeninių švenčių ar jubiliejų nukrauti visų palangių ir kambarių gėlėmis; ir mirusiajam meilę parodytume, padėdami puokštę gėlių prie altoriaus, kur jos ilgiau primins jo šviesų atminimą ir džiugins Kūrėją, puoš Jo namus. Nepamirškim, kad pasidalintas grožis ir džiaugsmas tampa didesnis, o skausmas – mažesnis... Tad nežinau, ar pelnau kažkieno pasitikėjimą ir prielankumą, tiesiog darau, kas man patinka, ir taip, kaip moku.

Esate vienintelis Ugniagesių Kapelionas Lietuvoje. Ar tai yra Jūsų geros valios įsipareigojimas? Kokie keliai Jus suvedė su ugniagesiais? Ką reiškia būti sielovadybininku?

Jau nebesu vienintelis toks. Kapelionų jau yra Kaune ir Vilkaviškio vyskupijoje, o pagal naująjį statutą, turėtų būti kiekvienoje PGT valdyboje. Draugystė su ugnies tramdytojais ir žmonių bei turto gelbėtojais prasidėjo nuo beržų ant Gruzdžių bažnyčios bokštų. Augančių beržiukų šaknys grasinosi ardyti bokštų sienas. Iškviesti ugniagesiai padėjo juos nuimti, kad nesužeistų žmonių. Mano noras padėkoti už jų pagalbą virto poros metų savanoryste ir dabar jau net 0,2 etatu bei garbingomis pareigomis. Nesijaučiu lygus tiems, kurie gelbėja kitus, bet vadinu juos kolegomis, meldžiuosi už juos ir jų šeimas.

Mano tarnystė – tai buvimo kartu ir neteisimo, nemoralizavimo, bet draugystės ir pasitikėjimo tarnystė. Sielovada ir pastoracija yra sunkus ir atsakingas darbas. Net ne viena disciplina seminarijoje skirta šiam darbui, bet svarbiau už viską – mylėti Jėzų ir tą parodyti kitiems.

Norisi kalbėti tik apie gerus dalykus, tačiau gyvenimas labai margas, ir nuoširdžiausiam, šviesiausiam žmogui kasdienybėje tenka susidurti su sunkumais. Kaip pavyksta su jais susidoroti, kokios didesnės pagalbos norėtųsi sulaukti iš kitų? Kokie momentai kelia liūdesį?

Pirmyn – atgal, aukštyn – žemyn... Taip ir banguoja lyg jūra, lyg linksmieji (o gal kartais liūdnieji) kalneliai... Tas gyvenimas panašus ir į margą margiausią genį. Visoks jis yra. Visko jame daug. Būna ir liūdnų dienų, kartais noro slėptis ar bejėgiškumo, bet čia malda sudėlioja viską į savo vietas. Tai, ko negaliu aš, tą gali Dievas. Ko nemoku aš, tą moka Dievas. Tai, ko aš negaliu išspręsti, tam Jis jau turi sprendimą. Pamenu vyskupo J. Kaunecko žodžius: ,,Dieve, visą dieną dirbau aš, dabar einu miegoti, toliau dirbk Tu". Vis dar mokausi nebūti kontrolierius ir nejuokinti Dangaus savo planais. Juk žinote, kada Dangus juokiasi? Ogi, kai mes planuojame...

Sunkumai yra ir dvasiniai: baimė, kad tarnystė netaptų amatu, baimė, kad ilgainiui netaptum fariziejišku, neuzurpuotum pažinimo, nepapiktintum mažutėlių; kad nekalbėtum apie Dievą, nebesikalbėdamas su Dievu.
Kaip institucijos vadovas, dažnai jaučiu patirties stoką ūkio ar finansų reikaluose.

Nesmagu, kai matau ,,netikinčius" pakrikštytuosius, nominalius katalikus; kai girdžiu, sakant, kad sekmadieniais reikia dirbti ir nėra ko eiti į bažnyčią, kad norisi pailsėti, pasilepinti, pamiegoti ilgiau sekmadienio rytą. Liūdna, kad neretai dėl ,,tradicijos" sudaroma santuoka ar priimami kiti sakramentai; kai atlaidai suprantami kaip pasivaikščiojimas po šventorių, kermošiaus nusipirkimas ar šokiai gegužinėje.

Gėda ir skaudu, kai Šv. Roko, mūsų svarbiausio parapijos globėjo, diena yra be jokio ,,švento" – sugadinama garsiu „šventimu“ (iki nugriuvimo ar muštynių). Slegia vis tuštėjantys ir senėjantys kaimai, girtaujantys žmonės, abejingi svetimo skausmui, nutolę nuo tikėjimo.

Neramu, matant ,,hiper laisvus" jaunuolius, tarnaujančius tik savo ,,ego“, niekuo nebetikinčius, bet save suvokiančius, kaip labai madingus, šiuolaikiškus. Gaila sovietmečio sužalotų vyresniųjų.
Piktina ir glumina valdžios vyrų ir moterų, užimančių svarbias pareigas, šaltumas parapijos rūpesčiams, tinginystė, nenoras daryti gera žmonių labui.

Daug kas liūdina, neduoda ramybės, bet žinau, kad yra Dievas, o Jis už mane gali daug daugiau, myli daug stipriau, atleidžia daug daugiau.

Gal galėčiau vienu akies krašteliu žvilgterėti į kunigų ,,darbo dirbtuves‘‘? Kokia Jūsų dienotvarkė, kada spėjate pasiruošti pamaldoms, atlikti įvairiausias kunigiškas pareigas parapijoje ir dar organizuoti šventes? Ar lieka Jums laiko sau – laisvalaikiui, pomėgiams?

Tokio klausimo turėtumėte paklausti Popiežiaus ar bent Vyskupo, ar didelės parapijos klebono. Aš tai mažo miesteliuko  bažnyčios klebonėlis. Čia viskas daug ramiau, visko daug mažiau, nors čia beveik viskas ant paties klebono pečių. Vasaros savaitgaliai užimti labiau, bet darbo dienos nėra labai perkrautos. Mano darbo diena prasideda mišiomis ryte 9 val. Pusvalandį prieš pamaldas skambinu varpu, kviesdamas į pamaldas. Tada – mišios. Po jų dienos darbai: žolės pjovimas šventoriuje, klebonijos tvarkymas, kiemo priežiūra, maisto ruoša; žiemą dar ir sniego kasimas bei kalėdojimas. Na, ir visi kiti kunigiški patarnavimai. Džiaugiuosi, jei esu reikalingas.

Esu matęs ir patyręs kitokį kunigo gyvenimą – dirbau trejus metus Jungtinėje Karalystėje lietuvių kapelionu Vidurio, Šiaurės Anglijai ir Škotijai. Ten buities darbų daug mažiau. Kunigas reikalingas sakraliems veiksmams, o tai, ką gali padaryti „nešventintos“ rankos, tą daro patys parapijiečiai.

O čia aš pats pjaunu žolę. Kartais galvoju, ar nėra kam padėti, bet samdytas visada liks samdytu. O savanorių neatsiranda. Mažai kada kas ,,iš idėjos“ padėti pasisiūlo.

Pamenu kuriozinę situaciją – užpraeitas Kūčias, kai prieš bernelių Mišias smarkiai snigo. Pirmosios Mišios 20 val. Šiupyliuose, o 22 val. – Gruzdžiuose. Grįžtu į Gruzdžius iš Šiupylių 21:20 ir pirmiausia griebiu kastuvą, nes takas, kurį atkasiau prieš tai, užpustytas. Vaikšto žmonės, renkasi į bažnyčią, o klebonas 21:45 dar pluša... Neatgavęs kvapo, bėgu į klausyklą... Dabar jau juokas ima prisiminus, o tada buvo striokas.

Laisvalaikiu aš mėgstu keliauti. Šiais metais maža tokių galimybių. Labai pigiais variantais skraidau po Europą, apsistoju už kelis eurus hosteliuose ar kokiuose airbnb, kad tik kažką naujo aplankyčiau ir pamatyčiau. Bėda, kad laisvadienis tik pirmadienis, ir dažnai net jo nebelieka. Priešu tampa telefonas ir neplanuoti darbai. Fiksuotų atostogų kunigas neturi, o dar labiau – apmokamų. Jei kur nori išvykti keletui dienų, tenka derintis su kolegomis, kad kas pakeistų.



Žiemą mėgstu slidinėti, vasarą vairuoju motociklą. Dažnokai laisvą dieną praleidžiu pas ligotus tėvelius arba tiesiog lieku klebonijoje ir pradrybsau lovoje visą dieną.

Per metus pakrikštiju daugiau kaip 100 vaikų, sutuokiu 50 porų, palaidoju apie 60 žmonių, paaukoju apie 400 mišių.

Neturiu šeimininkės, buhalterės ar sekretorės, tad bažnyčios knygų pildymas, pažymėjimų išrašymas, archyvavimas, finansiniai dokumentai ir ataskaitos, mokesčių administravimas, vienas kitas projektėlis, koks nors suorganizuotas renginys ar šventė yra gyvenimo dalis. Tada dar kapeliono darbas PGT. Kartais dėstau trečiojo amžiaus universitete, savanoriauju vyskupijos Šeimos centre. Kartais pavaduoju tikybos mokytoją mūsų gimnazijoje. Benediktinai sako: ,,Ora et labora – melskis ir dirbk!"

Ir aš taip darau. Tiesa, norėtųsi šiek tiek kažko dar. Gal mažiau buities ir daugiau akademinio darbo. Labai norėčiau dėstyti jaunimui kolegijoje ar universitete. Turiu Bioteisės magistro laipsnį, būtų smagu dalytis žiniomis ir dar geriau jas įsisavinti, mokant kitus.

Artėja Žolinė. Apie Jūsų bažnyčioje puoselėjamas gražias tradicijas, organizuojamus renginius plačiai sklinda kalbos. Ypatingai garsūs Gruzdžiuose Šv. Roko atlaidai. Kuo šiemet nustebinsite savo parapijiečius ir svečius?

Marijos Ėmimo į Dangų diena – svajonių diena, Dangaus, į kurį kviečia Tėvas ir mus, diena. Geroji mūsų tarpininkė Marija pas Dievą, ne tik pati į Dangų nuėjo, bet ir kitus veda. Taip daro ir Šv. Rokas.

Mes šiais metais atlaidus švęsime jau nuo rugpjūčio 14 d., 20 valandos. Mūsų bažnyčioje skambės Panevėžio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertas: „Pakylėk mane iki dangaus“. Solistė Laima Česlauskaitė (sopranas). Meno vadovas Vidmantas Kapučinskas. Žolinės dieną šventinsime žolynus, aukodami Mišias 12 val. Vakare linksminsimės gegužinėje su mūsų žvaigždėmis, svečiais ir saviškiais.

Laukiame ypatingo svečio – kunigo Ričardo Doveikos. Na, pristatyti jau šio dvasios milžino, drąsiai sakau, išminties perlo, ko gero, nereikia – retas Lietuvos žmogus jo nepažįsta. Tikimės, kad svarbiausią atlaidų dieną, sekmadienį 12 val., šv. Mišias aukos gerbiamas svečias kun. Ričardas Doveika.

Ko palinkėtumėt savo parapijos ir visos Lietuvos žmonėms? Koks Jūsų gyvenimo CREDO?



Neišsižadėti Dievo, mylėti Jį darbais, o ne tik žodžiais, nes su meile Dievui koja kojon eina meilė žmogui, pagarba jam. Tereikia tiek nedaug – mylėti ir daryti, ką nori, ką gali, kaip sakė Šv. Augustinas.
Juk tikra meilė niekada neįskaudins to, kurį myli, aukosis dėl jo, išsižadės savęs, viską darys, kad tik šalia esantis žmogus būtų laimingas, o per jį ir Dievas džiaugtųsi. Trokštu to tikrumo ir tik gerais visų mūsų darbais mylimo Dievo, Tėvynės ir artimo!

Tapdamas kunigu išsirinkau savo credo-moto iš Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės dienoraščio: ,,Bažnyčios, mano Motinos, širdy aš būsiu meilė!"

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Vitalija Biliūnaitė Jakubauskienė
 
 

Reklama