Donatas Katkus: „Turėti pasirinkimo laisvę – nepaprasta dovana“

Priešpaskutinę rugpjūčio dieną nuskambės Kristupo vasaros festivalio paskutinis koncertas. Žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbina šio festivalio sumanytoją, kultūros ir meno veikėja, dirigentą, pedagogą muzikologą, profesorių Donatą Katkų. Šalies kultūrai svarbūs jo gyvenimo faktai: 1965 m. jis įkūrė „Vilniaus kvartetą“, 1994 m. – Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, 1995 m. pradėjo rengti kasmetinį Šv. Kristoforo vasaros muzikos festivalį.
–Gerbiamas maestro, nebandysiu apsimetinėti muzikos žinove, uždavinėjanti protingus klausimus. Man muzika – tai emocija. Jos klausydama galiu verkti ar juoktis. Tai ir pakalbėkime apie ją – rimtą ir nerimtą.
–Ta muzika, kuri žymi žmogaus dvasinę patirtį ir ne vieną dieną, o įauga į kultūros atmintį, yra rimta muzika. Pagal žanrus ji gali būti labai įvairi. Pavyzdžiui, Rossini arba Mocarto operos. Jos turi kultūrinį pranešimą. Ir čia yra labai svarbus dalykas, kad kultūrinė aplinka padeda kurti žmogaus vidinį identitetą. Iš kitos pusės, ji atveria žmogui pasirinkimo laisvę. Jis pradeda orientuotis ne tik šiuolaikinėje muzikoje, bet ir toje, kuri yra sukurta žymiai anksčiau. O tai yra labai didelis dalykas. Turėti pasirinkimo laisvę – nepaprasta dovana.
Pop muzika ir yra populiari muzika. Tai muzika, kuri turi būti suprantama visų. O tai reiškia, kad ji turi būti kiek įmanoma paprastesnė.
Pavyzdžiui, džiazas – negrų muzika, tai irgi nesudėtingas dalykas, bet joje yra individualus varijavimas, priklausantis nuo žmogaus individualybės.
Apskritai mene svarbi yra ne tiek muzika, kiek atlikėjo individualybė. Būtent atlikėjo individualybė ir nulemia kūrinio gyvavimą.
–Rugpjūčio 30 dieną Kairėnuose – Vilniaus universiteto botanikos sode vyksta Kristupo vasaros festivalio uždarymo koncertas, rengiamas kartu su Lenkijos institutu ir Ispanijos Karalystės ambasada. Jame – Vivaldi flamenko ritmais. Atrodo, gana keistas derinys.
–Flamenko – tai Ispanijos čigonų muzika, Vivaldi – Italijos baroko kompozitorius ir šiuolaikiniai ritmai. Viskas apsijungia vieno žmogaus Carlos Pinanos individualybėje. Būtent jis savo individualybe išreiškia muziką. Tai išskirtinis atlikėjas. Lietuvoje jis koncertuoja nebe pirmą kartą ir turi savo gerbėjus.
–Maestro, kuo vadovaujantis sudaromos Kristupo vasaros festivalio programos?
–Sudarant Kristupo vasaros festivalio programą aš esu tik patarėjas, nes tai festivalio direktorės rūpestis. Patardamas esu liberalus ir pirmiausia leidžiu žmogui realizuoti savo idėjas. Festivalių programos po truputį keičiasi. Viename daugiau vyravo gitaros, kitame – akordeonas, šiemet – fortepijonas. Ir, sakyčiau, labai gera viešosios įstaigos „Kristupo festivaliai“ direktorės Jurgitos Murauskienės idėja 24 valandą rengti fortepijono rečitalius. Ten pasirodę yra aukščiausios klasės pianistai. Fortepijono rečitaliai iškėlė į dienos šviesą labai ryškius talentus, parodant, kokie mes turtingi talentingais pianistais. Fantastiškas vargonų festivalis ir, manyčiau, kad tai vienas rimčiausių vargonų festivalių Europoje. Jame dalyvavo labai daug gerų vargonininkų iš viso pasaulio. Kadangi vargonų festivalio koncertai buvo nemokami, jie turėjo tokį pasisekimą, tiek publikos sulaukė.
–Vis tik bilieto kaina turi įtakos?
–Šiandien mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai bilieto kaina turi labai didelę įtaką. Mes turime labai kukliai gyvenančią inteligentiją, o bilietai yra labai brangūs. Švento Kristoforo orkestras stengiamės išlaikyti labai nedideles bilietų kainas.
–Švento Kristoforo orkestras įkurtas 1994 metais.
–Taip, mes neseniai atšventėme 21-erius veiklos metus. Kitų metų vasario mėnesį mums sukaks 22 metai.
–Orkestro kūrimo idėja – barokinės muzikos atlikimas. Kaip pavyksta bėgant laikui išlaikyti šią idėją?
–Pirmiausia Švento Kristoforo orkestras tapo žinomu. Skirtingai nuo kitų barokinių orkestrų, mes grojame šiuolaikiniais instrumentais. Mes negrojame barokiniais smuikais. Manome, kad tai nėra esminis dalykas, atliekant baroko laikų muziką. Svarbiu yra muzikos pertekimas: tempai, skambesys.
Galima pasakyti, kad per tuos metus išauginau tam tikrą muzikantų grupę. Jau susiformavusi šios muzikos grojimo tradicija.
Be to, dabar labai pasikeitę muzikantai. Ir lygis, ir požiūris į muziką yra labai pakitęs. Jie daug daugiau žino, dalyvauja įvairiuose seminaruose, pagal Erasmus programą važiuoja tobulintis į kitas šalis. Įgauna labai profesionalios patirties. Ir, be jokių abejonių, galima sakyti, kad muzikantų kartelė labai stipriai kyla.
–Kada ir kaip gali prasidėti muzikinis auklėjimas? Kalbantis su žmonėmis, neretai galima išgirsti: per vėlu man klasikinę muziką suprasti.
–Be abejo, muzikinis auklėjimas pirmiausia prasideda mokykloje. Ir, be jokios abejonės, labai didelės įtakos žmogui turi aplinka.
Problema kyla, susivokiant, kas mes tokie esame. Kultūros žmonės labai aiškiai matome, kaip silpnėja tautinis identitetas. Jo kūrimas Lietuvoje išėjo iš mados. Šiandieninės žvaigždės neprisideda prie mūsų tautos identiteto kūrimo. Neprisideda, kad mūsų žmogus būtų aukštos kultūros. Atrodo, televizija turėtų būti pasišventusi kultūrai, o ką ji daro? Ji vis daugiau ir daugiau leidžia popsinę muziką. Ir mes šioje vietoje išgyvename dramatiškus dalykus. Greitai Lietuvoje nebeliks gyventojų, nes nebeliks, kas juos riša. Galvojate, kad pinigai? Kultūra ir savimonė riša. Būtent kultūrinis ir dvasinis identitetas. Kas bus, jei mes jo neturėsime? Kur dabar mūsų Bronius Kutavičius? Juk tai žmogus, kuris sukūrė mūsų muzikines formas. O kas dabar? Viskas – marginalinė kultūra. Viską naikina komercija. Ir toks, atsiprašant, idiotiškas dalykas, reitingas, nors niekas nežino, kas tai yra. O juk tai – tik suinteresuotų žmonių žaidimai. Komercinės televizijos jokios lietuviškos kultūros nepropaguoja ir neprisideda prie jos kūrimo.
Ką daro muilo operos, kurios vis dar populiarios? Jos atskleidžia pasaulį? Ne. Įdeda žmogui tokias klišes, kad jis paskui rimto meno gali ir nebesuprasti. Pasakykite, kiek daug žmonių Lietuvoje žiūri Šarūną Bartą? Kas jį laiko svarbiu mūsų kultūros patirties asmeniu? O tai vienas talentingiausių ir genialiausių mūsų kino kūrėjų. Būtent jo dvasia, stilius, pasaulio matymas mums yra itin aktualus. Tai ne balaganas. Tai nėra paviršutiniškumas ar greitai bėgančių paveiksliukų eilė, kur nereikia įsigilinti. Tačiau orientacija yra į „Gimines“. Ir tokiai išdaužytai, išdurnintai tautai nėra dėl ko čia gyventi. Ir važiuoja žmonės į Londoną būti pastumdėliais.
Popsas kultūros nekuria. Tai tik dainelės…. Kai Marijus Mikutavičius dainuoja „Trys milijonai“, visiems atrodo, kad tai labai patriotiška, nors išties ta dainelė su tauta nesusijusi, tik su sportu: už kokią komandą tu sergi. Juk tie, kurie serga už „Žalgirį“ nėra visa tauta. Taip jau yra pasaulyje, kad vieni pergyvena dėl vienos, kiti – dėl kitos komandos. Tai nekuria smegenų ir dvasingumo. Nekuria ir ryšio su tauta. Manau, dabartinė kultūra yra viena iš emigracijos priežasčių. Ir dar mūsų sovietinio mentaliteto liekanos: užsienyje gerai, o pas mus – ne. Groti užsienio orkestre neretam atrodo didžiausias pasiekimas.
–O ką daryti? Kad ir su televizijos laidomis?
–Vienintelis kultūrą palaikantis kanalas yra Lietuvos televizija. Kokia ji prasta bebūtų, bet ji kuria ir labai reikalingas laidas. Vien tik Zitos Kelmickaitės laidos kiek žmonėms duoda. Jos kuria mūsų įvaizdį. Ir filmų, ir spektaklių parodo. Komercinėse televizijose daro viską, kad kuo daugiau žmogus būtų durninamas. Mes turėtume kuo mažiau žiūrėti tokias televizijas. Jie turi subankrutuoti. Tokias laidas kuriantys žmonės yra tolygūs nusikaltėliams. Važinėdamas po Lietuvą, matau, kad mūsų žmonės yra išsiilgę klasikinės muzikos. Pilnos salės kur bevažiuotume. Visuose klasikinės muzikos lygiuose yra pilna žmonių. Žmonių kultūrinis lygis yra nepaprastai pakilęs. Tik klasikinės muzikos kūrėjai neturime refleksijos, nes mūsų patekimas į spaudą ar televiziją yra uždraustas. Niekas nerašo recenzijų, mes nebeturime kritikos. Tai yra sąmokslas: nutylėti. Apie viską gali parašyti, bet tik ne apie klasikinę muziką. Šiandien muzika yra popsas, o mes esame uždaryti. Kai pasakai žmogui, kad esi muzikantas, jis klausia, kokioje grupėje groji. Tą sąmoningai padarė popso televizijos, „darančios“ žvaigždes. Ateina žmogus iš gatvės, pasikraipo, sudainuoja dainelę pagal karaokė ir jau žvaigždė. Išmokti vieną dainelę ir visiškai negabus žmogus gali. Kai man pasako, kad tai žvaigždė, žinau, kad tikrai labai blogai.
–Maestro, o jums, ar teko persirgti žvaigždžių liga?
–Klausykite, aš ne beprotis esu. Žvaigždė, atsiprašant… Matote, kada vyksta natūralūs procesai, kai yra laisvė daryti, yra vienas dalykas, bet kitas dalykas, kai dešimt žmonių dėl savo biznio durnina beveik tris milijonus. Tai jau yra didžiulė problema. Visiškai sumaišomos vertybės. Kiek žmonių televizijoje? Dešimt? Negi tiek Lietuvoje dainininkų? Televizijoje milžiniška konkurencija. Nieko neįsileidžia. Neprasimuši. O talentingų žmonių, dainininkų Lietuvoje labai daug. Lietuvoje negalėdami prasimušti, išvažiuoja į Vokietiją ar kitą šalį, ten tikros žvaigždės tampa. Tik mes jų nežinome. Kokie talentai dalyvavo mūsų fortepijono rečitaliuose! Aukščiausio lygio pianistai! Ir manote, jie buvo įdomūs mūsų televizijoms?
Jei jau žiūrovams ir skaitytojams taip reikalingi pletkai, kodėl pletkų nerašo apie Urmaną, kitą dainininką? Nėra pletkų?.. Kažkokia Kardašian kiekvieną dieną kažką padarė… tai koją, tai dar ką nors parodė. Ir Lietuvoje tai kone svarbiausias kultūros įvykis. Kokia popsininkė laukiasi kūdikio – vėl pilna spauda, pilnas internetas. Kodėl nerašo, kad kūdikio laukiasi rimti muzikantai ir dainininkai? Jeigu Merūnas nebūtų popsininkas, Lietuva ir nebūtų sužinojusi, kad naujagimio susilaukė. Ir taip iškreipiamas žmonių pasaulis. O Lietuvoje turime fantastiškų žmonių. Tai didžiulis kultūros atgimimas. Tačiau, kai pateikiama tik tai, kas susiję su primityvumu, yra blogai.
–Koks Kultūros ministerijos indėlis kuriant tautinį identitetą?
–Tai pati menkiausia ministerija šalies Vyriausybės kabinete. Nieko negamina, nieko nevagia, nieko nepapirkinėja, nes neturi pinigų. Ji gali tik vieną dalyką – su nuimta kepure paprašyti išmaldos.
Kultūra – mūsų valstybės identiteto pagrindas. Visi kalba, kad tai prioritetas. Pasakykite, kokiomis priemonėmis tas prioritetas reiškiasi? Tai tik plepalai, nes plepantis politikas už nieką nėra atsakingas. Kur Seimo sprendimai, kurie stiprina kultūrą?
–Ir paskutinis klausimas. Mačiau vieną „klipą“, kuriame Jūs vaikštote po Vilnių ir visur girdite muziką. Tai Jūs vaikštote su muzika, ar muzika su Jumis?
–Kai dirbu prie kurio nors kūrinio, muzika su manimi visą laiką. Ji ištisai man skamba.