NAUJIENOS

Dmitrijus Zlotnikas: kuo sudėtingesnis spektaklis, tuo man įdomiau

Kategorija:

Miestas:

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigento asistentas, dirbantis čia trisdešimt metų, vienas iš Klaipėdos kamerinio orkestro įkūrėjų, lektorius, dirigentas daug dirbantis užsienyje Dmitrijus Zlotnikas pasakoja apie meilę muzikai įkvėpusius mokytojus, sutiktus didžius dirigentus, daug davusias ilgas diskusijas apie viską bei klausimo „kodėl“ svarbą. 



Kada jus paviliojo dirigavimas? 

Dirigavimu žavėjausi dar būdamas mažas. Stebėdavau koncertų įrašus per televiziją ir pamėgdžiodavau. Muzikos mokykloje per solfedžio pamokas diriguodavome. Klarnetas ir dirigavimas – susijungė S.Šimkaus konservatorijoje.  

Būti dirigentu ar ne: viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės, temperamento, charakterio. Mano tėvas – ukrainietis, o mama – lietuvė, tad temperamento netrūksta. 



Baigdamas S.Šimkaus konservatoriją aš jau svajojau apie dirigavimo studijas Kijeve, tačiau mane sulaikė solfedžio dėstytoja Nijolė Gricienė. Ji pasiūlė pradžioje pasikalbėti su ką tik iš Leningrado į Klaipėdą dėstytojauti atvykusiu maestro Algiu Lukoševičiumi. Nuėjau, padirigavau, o A.Lukoševičius liepė niekur nevažiuoti bei studijuoti dirigavimą pas jį LMTA Klaipėdos fakultete. Taip ir likau Klaipėdoje. 

Ar likti buvo verta? 

Nė trupučio nesigailiu, nes pas maestro A.Lukoševičių mokiausi keturis metus, paskui ten pat du metus stažavausi. Maestro ne veltui tituluojamas vienu labiausiai išsilavinusių dirigentų Lietuvoje. A.Lukoševičius man daug davė ne tik profesine, manualine, technine prasme. Man labai patikdavo su šiuo eruditu diskutuoti ir esu dėkingas už man skirtą laiką. Bendrauji, šnekiesi ir tai įsimena giliau nei vadovėlių tiesos. Labai įsiminė maestro frazė: „jei nori išsiaiškinti kažkokį reiškinį, pradžioje visada sau kelk klausimą – kodėl“. Tai tinka ne tik muzikai. Tačiau kūrinį lengviau suprasti, atlikti, kai sau esi atsakęs į klausimą kodėl kompozitorius parašė muziką taip, o ne kitaip. Reikia ne tiesmukiškai eiti lengviausi keliu, nepasikliauti kitų interpretacijomis, o suprasti pačiam. Tai man labai padeda gyvenime. 

Ir pritaikoma darbe? 

Orkestrantui  irgi turi paaiškinti kodėl turi būti taip, o ne kitaip.  

Papasakokite apie dėstytojo karjerą. 

Ne vienerius metus dirbau dėstytoju LMTA Klaipėdos fakultetuose. Man ši veikla labai patiko. Turėjau puikių studentų. Jų nebuvo daug, bet egzaminus jie išlaikydavo aukščiausiais balais. Labai jais didžiuojuosi. 

Jūsų karjeroje buvo toks svarbus etapas, kai 1992–1994 m. kartu su bendraminčiais įkūrėte ir vadovavote Klaipėdos kameriniam orkestrui. 

Nuo 1991 m. dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame orkestre ir man pritrūko veiklos. Buvo kažkokia žymi data ir mes: Natalija Simonova, aš ir Liuda Kuraite grojome trio klarnetui, altui ir fortepionui W.A.Mozarto kūrinį. Įsikalbėjome su altiste L. Kuraite ir aš pasiūliau kurti Kamerinį orkestrą. Ir mes pradėjome burti pažįstamus muzikantus į ansamblį. Subūrėme savanorius sutikusius dirbti be atlygio. Aš juos motyvavau, kad tik mūsų profesinis lygis leis Klaipėdos miesto vadovus įtikinti, kad toks kolektyvas miestui reikalingas. Mums labai talkino Ingrida Armonaitė. Aš turėjau daug organizacinių darbų, o ji padėjo tobulinti orkestro techniką. Kelias iki tapimo orkestru su atlyginimą gaunančiais muzikantais buvo sunkus: sukūrėme kokias 6 programas. Galiausiai pavyko. Džiaugiuosi, kad šiam kolektyvui puikiai sekasi.  

Papasakokite apie studijas Lvovo muzikos akademijoje, kur įgijote Operinio-simfoninio dirigavimo aspirantūros profesinės kvalifikacijos laipsnį. 

Studijuoti mane paragino tuo metu Klaipėdoje dirbęs dirigentas Ilmars Lapinš. Sako - turi ukrainietiško kraujo, tad važiuok į Lvovą. Ryžausi. Tris metus važinėjau tarp Lvovo ir Klaipėdos. Atrodė ilgai, bet jie prabėgo kaip viena minutė. 

Šios studijos pakeitė mano dirigavimo manierą, mąstymą, požiūrį, nes patekau pas labai gerą dėstytoją Ukrainos liaudies artistą, T.Ševčenkos premijos laureatą, Lvovo muzikos akademijos operinio, simfoninio ir chorinio dirigavimo katedros vedėją, profesorių Jurijų Lucevą.  

Kartą jis paklausė mano diriguojamo kūrinio interpretacijos bei tarė: „Dima, tu mane įtikinai, bet aš daryčiau kitaip“. Tai man buvo didžiulis įvertinimas. 

Kas yra geras dirigentas? Kokių savybių jam reikia? 

Svarbiausia – jis turi būti valingas. Man teko diriguoti Ivano Frankovske (Ukraina). Metus šiame mieste dirbau vyriausiu dirigentu. Kai trečią kartą Vinicoje 2019 m. dirigavau festivalyje, per pokalbį pertraukos metu, vienas orkestro muzikantas man pasakė: „Žinote, kuo jūs mus žavite? Tuo, kad nerėkiate“. Nebe tie laikai, kad kelti balsą. Rėkimu nieko nepasieksi. Profesionalumas - svarbus visur. Ir dirigentai Europoje neberėkia. Kartais gali kažką pasakyti pakeltu tonu, bet pastaba neturi išeiti iš atliekamos muzikos ribų ir  pereiti į asmeniškumus. Išgirdę asmeniškas pastabas muzikantai net gali atsisakyti su tokiu dirigentu dirbti ir niekas jo neišgelbės. Taip nutiko su vienu  iš mano asistentų Ivano Frankovske. 

Nuo ko prasidėjo veikla Muzikiniame teatre, trunkanti jau 30 metų? 

Į Muzikinį teatrą atėjau dar studijų stažuotės metu. Pradžioje gal dešimt metų grojau Muzikinio teatro orkestre klarnetu, nes trūko muzikantų.  

Kaip perėjote prie dirigento pulto? 

Kartą atėjau į eilinį spektaklį groti ir neatėjo dirigentas. Žmonių pilna salė. Orkestras sėdi. Negi praneši visiems, kad eitų namo. Spektaklio režisierė atbėga į orkestrinę, man paduoda dirigento batutą, partitūrą ir nieko neaiškinusi liepia pradėti. Ir aš pravedžiau spektaklį. 

Sekančią dieną mane išsikvietė tuometinis Muzikinio teatro vadovas maestro Stasys Domarkas. Jis man padėkojo ir mano etatą Muzikiniam teatre suskirstė į dvi dalis: pusė muzikanto, pusė dirigento etato. Taip viskas ir prasidėjo.  



Dirigentui nebūna svarbių ir mažiau svarbių spektaklių. Kiekvieno spektaklio imuosi su derama atsakomybe. Kuo sudėtingesnis spektaklis, tuo man įdomiau. Ypatingai gerai, kai suklysti (nors orkestras to ir nepastebi). Tada supyksti ant savęs, imi analizuoti. Dieną, kai turi diriguoti, sėdi su partitūra ir viską permąstai. Kolegos ar pažįstami iš manęs kartais juokiasi: sako sutikę mane mieste, bet aš praėjau net nesisveikinęs. Jei aš einu į spektaklį, nieko aplinkui nematau. 

Kita vertus, studijuodamas LMTA su opera ar operete, sceniniu žanru tu nesusiduri. Ten studijuoji simfonines poemas, stambias formas, o ko labai reikia Muzikinio teatro dirigento darbe – nežinai. Darbo pradžioje imdavau partitūrą, eidavau į maestro S.Domarko vedamas repeticijas, sėdėdavau kampe ištemptomis ausimis ir klausydavau: kaip daroma, ko iš vokalistų reikalaujama ir t.t. Ir dar analizuodavau grįžęs, ieškodavau papildomos medžiagos. Tada ateina teatro sceninės repeticijos. Visose sėdėdavau ir gaudydavau kiekvieną žodį, stengiausi įsiminti kas ten svarbu. Iš maestro S.Domarko aš mokiausi kaip reikia dirbti!  

Platesnį operinį pasaulį man atvėrė režisierius Nerijus Petrokas. 1999 m. talkinau jam statant Otto Nicolai komišką operą „Vindzoro šmaikštuolės“ (S. Domarkas, N. Petrokas, F. Klein (Austrija), G. K. Rameikaitė), o 2002 m. - Emmerich Kálmán operetę „Grafaitė Marica“ (S. Domarkas, N. Petrokas, F. Klein (Austrija), V. Leonavičiūtė - Insodienė). Po repeticijos N.Petroką klausimais vargindavau dar dvi ar tris valandas, o jis man atsakinėdavo. Ypač įdomiai man N.Petrokas pasakojo apie rečitatyvus, rekomendavo kokią literatūrą skaityti. Jei nepakakdavo, lydėdavau jį iki uošvių namų bei dar klausinėdavau.  

Esate Muzikiniame teatre pastatytos kompozitoriaus Antano Kučinsko operų trilogijos vaikams – „Bulvinė pasaka“ (2007 m., apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), „Makaronų opera“ (2014 m.) ir „Žvaigždžių opera“ (2018 m.)  dirigentas. Kuo jums jos ypatingos? 

Pažįstu šias operas nuo pirmos natos. A.Kučinskas man sakė – gali daryti ką nori su muzikine medžiaga. Darėm korekcijų natose ir autorius pretenzijų tikrai neturėjo. Smagu, kad mums pavyko ir visos trys operos vaikams sulaukė tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų pripažinimo. 

Ilgą laiką buvote „Jaunųjų talentų šventės“ koncertų, kuriuose Klaipėdos muzikos mokyklų auklėtiniai grodavo drauge su teatro orkestru, dirigentas ir globėjas. 

Tai buvo Muzikiniam teatrui vadovaujant maestro S.Domarkui. Dėkingas, kad man tai buvo patikėta. Koncertuose dažniau pradžioje dalyvaudavo tik instrumentalistai, paskui aš pasiūliau, kad reikia pakviesti ir jaunuosius talentus – vokalistus. S.Domarkas neprieštaravo – įtraukėme. Ir jų atsirado, o galiausiai yra buvę metų, kai dirbdavome dviem etapais: atskirai vokalistai, atskirai – muzikantai. Gaila, kad mūsų surasti talentingiausieji dažniausiai Klaipėdoje groti ar dainuoti nelieka, išvyksta į užsienius, bet keletas dirba mūsų teatre ir mes labai džiaugiamės. Dar vienas pastebėjimas: vienais metais būdavo daug talentingų vaikų, o kitais metais – visai mažai. Talentai irgi banguoja kaip jūra (juokiasi). 

2020 m. tapote Muzikinio teatro dviejų vienaveiksmių operų „Vivat kava!“ muzikos vadovu ir dirigentu.  Kelintą kartą statėte J. S. Bacho „Kavos kantatą“ ir G. B. Pergolesi  „Tarnaitė ponia“? 

Trečią ar ketvirtą. Mano veikloje ne daug kas keičiasi – muzika juk ta pati. Keičiasi režisieriai ir jų vizijos, atlikėjai. Beje, G. B. Pergolesi  „Tarnaitė ponia“ – komiška opera, intermedija, kurią kompozitorius parašė ir rodydavo, kad žmonės nenuobodžiautų ilgos operos pertraukos metu. „Tarnaitė ponia“ – tapo pati populiariausia iš linksmųjų, trumpųjų kompozitoriaus operų. 

Ar galėjo taip nutikti jūsų gyvenime, kad būtumėte pasirinkęs kitą, ne muziko kelią? 

Galėjo, nes būdamas moksleivis labai žavėjausi istorija. Turėjau nuostabią istorijos mokytą, kuri taip mokėjo sudominti...  

Kuo domitės laisvalaikiu? 

Klausau muzikos, skaitau filosofines knygos. Stengiuosi vadovautis taisykle: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum“. Žmoniškumas – svarbiausia! 

Žaneta Skersytė 


Reklama