Laikino atokvėpio galimybės užtikrinimas ir asmeninio asistento paslauga, „vieno langelio principu“ veikiantis pagalbos mechanizmas šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, naujas negalios nustatymo modelis, kuris atlieptų individualius žmogaus poreikius, optimizuota techninės pagalbos priemonių sistema. Tai tik nedidelė dalis klausimų ir rūpesčių, kurie aptarti nuotolinėje diskusijoje su neįgaliųjų atstovais, kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministre Monika Navickiene bei viceministre Justina Jakštiene. Tai tęstinė ministerijos susitikimų su įvairiomis organizacijomis iniciatyva „Ministerija girdi“. Šį kartą su neįgaliųjų organizacijomis aptartos ne tik šiuo metu aktualiausios temos, bet ir netolimos ateities lūkesčiai. 

„Sieksime užtikrinti, kad visuomenėje būtų sudarytos tinkamos sąlygos žmonėms su negalia visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime: dirbti, mokytis, auginti vaikus, dalyvauti kultūriniame gyvenime, gauti pagalbą, kai jos reikia. Deja, kol kas žmonės su negalia vis dar susiduria su kliūtimis, kurios neleidžia gyventi savarankiškai. Visi kartu turime dėti pastangas, kad kiekvienas visuomenės narys be jokių apribojimų ir suvaržymų galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime, laisvai naudotis žmogaus laisvėmis ir teisėmis“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Pasak ministrės M. Navickienės, svarbu ne tik išgirsti vieniems kitus, pasidalinti gerąja patirtimi ir veiksmingais problemų sprendimais, bet ir įtraukti neįgaliųjų bendruomenę į sprendimų priėmimą: „Mums be galo svarbus neįgaliuosius atstovaujančių organizacijų balsas, jų patirtis. Džiaugiamės, kad organizacijos nelieka nuošalyje, aktyviai įsijungia į diskusijas, proceso priežiūrą, teikia siūlymus, išsako nuomonę. Matydami, o ne maskuodami, sistemines bėdas, žingsnis po žingsnio bandysime pasiekti nuoseklų gyvenimo kokybės gėrėjimą ir geresnę integraciją“.

Neįgaliųjų reikalus kuruojanti socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė akcentavo žmonių su negalia dalyvavimą darbo rinkoje: „Turėdami darbą žmonės gali realizuoti save, gyventi savarankiškai, oriai, bei jaustis finansiškai laisvi. Statistiškai pagrįsta, kad jeigu darbdavys įdarbina vieną žmogų su negalia, net 67 proc. padidėja tikimybė, kad tas pats darbdavys įdarbins ir daugiau žmonių su negalia. Tai reiškia, kad žmonės su negalia – puikūs darbuotojai, tik turime jiems padėti, o darbdaviai nebijotų suteikti šansą“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė. 

Viceministrė J. Jakštienė apžvelgė svarbiausius būsimų ketverių metų darbus, išskirdama laikino atokvėpio galimybės užtikrinimą asmenims, kurie prižiūri sunkią negalią turintį šeimos narį, asmeninio asistento paslaugos teikimą. Siekiant atliepti šeimų, auginančių neįgalius vaikus, poreikius ir kompleksinį požiūrį, bus sukurtas „vieno langelio principu“ veikiantis pagalbos mechanizmas: atvejo vadyba, kompleksinės paslaugos ir pagalba.

Pasak viceministrės, ketinama parengti naują negalios nustatymo modelį, kuris atlieptų individualius žmogaus poreikius, ir siekti, kad žmonės gautų savalaikę pagalbą negaliai kompensuoti. Tai spręsti padės optimizuota techninės pagalbos priemonių sistema, sukuriant mobilias komandas, kurios  nuvykusios pas žmogų net tik padės parinkti tinkamas priemones ir apmokys jomis naudotis, bet ir įvertins kitos pagalbos žmogui būtinybę, bei apie tai informuos atitinkamas institucijas. 

Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas Kęstutis Vaišnora pažymėjo, kad norėtųsi, jog socialinių paslaugų finansavimas būtų skiriamas ne per savivaldybes, o per neįgaliųjų draugijas – tai padėtų pasiekti daugiau žmonių su negalia. 

Lietuvos paraplegikų asociacijos prezidentas Juozas Bernatavičius pastebėjo, kad jų bendruomenei itin aktualus klausimas dėl aplinkos pritaikymo liečia ne tik žmones su negalia, bet ir senyvo amžiaus žmones ar mamas, auginančias mažus vaikus, kuriuos tenka vežioti vežimėliuose. 

Asociacijos „Savarankiško gyvenimo“ atstovas Martynas Vitkus sakė, kad jų asociacijos prioritetas – statinių, viešojo transporto ir asmeninio asistento paslaugos prieinamumas: „Mes visi siekiame žmonių, turinčių individualius poreikius, kasdienio gyvenimo gerinimo. Norime, kad ratifikuota konvencija būtų kuo greičiau perkelta į Lietuvos įstatyminę bazę“.

Dirbančių neįgaliųjų organizacijos atstovė Simona Kunigonytė pasiūlė, kad reikėtų nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotų skaičių viešajame sektoriuje. „Deja, Lietuvoje valstybės įstaigos dar nesiėmė tokios srities lyderystės. Visuomenės gyvenime dalyvauti lygiomis teisėmis negalime, jeigu, visų pirma, neprieinama fizinė ar virtuali aplinka“. 

Aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas pabrėžė, kad jų bendruomenei svarbiausia švietimo prieinamumas: „Vienas konkretus darbas – vadovėlių, ypač elektroninių, prieinamumas. Antras dalykas – atvira darbo rinka. Savo bendruomenėje skatiname eiti dirbti į atvirą darbo rinkoje“. 

Bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė Dana Migaliova apgailestavo, kad sutrikusio intelekto žmonėms informacinės technologijos yra sunkiai prieinamos. Kita problema – vaikų, paauglių su negalia užimtumas atostogų metu. Trečia, lengvai skaitomos kalbos dažnesnis naudojimas praverstų ne tik žmonėms su intelekto negalia, bet ir  pagyvenusiems ar menkiau išsilavinusiems, užsieniečiams ir kitoms grupėms.

Asociacijos „Gyvastis“ atstovė Aušra Degutytė kaip rimtą problemą išskyrė kompensavimo mechanizmą žmonėms, kurių negalia ar liga yra nematoma: „Pavyzdžiui, žmogus kelis kartus per savaitę metus turi važiuoti į Dializės įstaigą. Tai yra brangu. Jeigu žmogui to nekompensuojame, medicininės paslaugos tampa neprieinamos. Šiuos klausimus dabar sprendžia savivaldybės, o tokiu atveju vienos savivaldybės rūpinasi labiau, o kitos – žmogų praktiškai palieka likimo valiai. Pasitaiko, kad žmogus dėl savo skurdo neturi galimybės gauti medicinines paslaugas“.

SADM inf