NAUJIENOS

Dirigentas Martynas Staškus: Vaikams svarbiausia – muzikos emocija

Kategorija:

Miestas:
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nuskambėjo Davido Sebbos operos „Alisa stebuklų šalyje“ premjera. Pastatymo muzikos vadovas Martynas Staškus pasakoja apie šiame kūrinyje užšifruotas politines užuominas bei aiškina, kodėl neverta bijoti modernios muzikos vaikams.

Ar pavadinimas „Alisa stebuklų šalyje“ iš vaikystės jums kelia kokių nors prisiminimų?

Pirmąkart „Alisą stebuklų šalyje“ mėginau skaityti ankstyvoje paauglystėje. Prisimenu, kad knyga tada man pasirodė nuobodoka. Rašytojas Lewisas Carrollas (1832–1898) joje pridėjo nemažai tik angliškam mentalitetui suvokiamos simbolikos, kuri sovietiniais mano vaikystės laikais mums buvo sunkiai įkandama.

Šiandien jau žinau, pavyzdžiui, kad galvas kapojanti Širdžių karalienė  – tai anuometinės Anglijos monarchijos literatūrinis atspindys. Lietuvoje šis personažas gali tapti užuomina ne tik į griežtas mokyklos pedagoges, bet ir į šalies Prezidentę ar kitas valstybę valdančias moteris.



Bet ir šiandien „Alisą stebuklų šalyje“ vaikams savarankiškai perprasti gali būti nelengva. Todėl būtų gerai, kad į teatrą jie ateitų kartu su suaugusiais, galinčiais prieš spektaklį ar po jo nesuprantamus vaikams dalykus paaiškinti. Norint viską jame suvokti, vienos peržiūros neužtenka. Kviesčiau tėvelius su vaikais spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“ pamatyti bent keletą kartų.

Antra vertus, siužeto nuoseklumo ir priežastinio ryšio stoka kūrinyje kaip tik gali būti patraukli mažiesiems žiūrovams, kuriems sunku susikaupus stebėti visus scenoje rodomus įvykius. Į tokį spektaklį, dėmesiui nuklydus kitur, bet kuriuo momentu galima lengvai sugrįžti...

Taip! Čia svarbiausia spalva, emocija, judesys. Jeigu ši estetinė banga tave pagauna, gali kada panorėjęs panirti į ją ir vėl išnirti. Dekoracijos, butaforija šiame spektaklyje man pačiam primena vaikystės laikus. Beje, viliuosi, kad „Alisa stebuklų šalyje“ bus rodoma ne vien LNOBT scenoje: kompaktiškesnį šios operos variantą galbūt pavyks išvežti į kitus Lietuvos miestus.
 
Ar jums teko išklausyti Izraelio operoje statytos „Alisos stebuklų šalyje“ įrašą?

Taip. Tik ten orkestro nebuvo – grojo vien fortepijonas. Mūsų pastatymas visai kitoks – žymiai dinamiškesnis, impulsyvesnis. Ir tai man labai patinka. Deja, pats kompozitorius D. Sebba į Lietuvą dėl pandemijos neatvyko, nors turėjo tokių ketinimų. Bet jaučiame, kad Vilniuje esantis operos režisierius Gadas Schechteris su juo glaudžiai bendradarbiauja. Kartais jis drąsiai įveda tokius pakeitimus, kad aš tyliai primenu: „O kompozitorius to neparašė...“ Tada režisierius mane nuramina: „Aš žinau, viskas gerai“.



Daug vargote, kol hebrajišką operos libretą pavertėte lietuvišku. Ar buvo vietų, kuriose leidote sau pridėti keletą skiemenų?

Taip, buvo tokių vietų, kur leidome sau pridėti keletą natų, nekeisdami jų aukščio, bet truputėlį keisdami ritmą. Beieškodami žodžių atitikmenų, tapome kone poetais, nes juk visa tai dar reikėjo ir surimuoti... Prie šiuolaikinės muzikos pritaikyti lietuvišką tekstą nėra paprasta. Hebrajų kalboje daug vienskiemenių ir dviskiemenių žodžių, o ir kalbos intonacija gerokai skiriasi.  Operos libretas buvo tvarkingai išverstas ir netgi surimuotas, bet jis visiškai neatitiko muzikos ritmo ir prasmės. Su vertėja Kristina Gudelyte-Lasman kartu dirbome du mėnesius, kol jį tvarkingai „suguldėme“ ant partitūros.

Vardų operos personažams, teatro „Facebook“ paskyroje paprašyti, ieškojo ir vaikai...

Taip, tai buvo fantastiška idėja! Tiek L. Carrollo knygoje „Alisa stebuklų šalyje“, tiek ir operos librete yra du nuolat vienas kitam prieštaraujantys, tačiau vienas be kito neapsieinantys personažai. Kompozitorius D. Sebba, kuris kartu yra operos libreto autorius, juos hebrajiškai vadino Smil ir Jamon – Kairiu ir Dešiniu, tuo pačiu įvesdamas politines potekstes apie kairiuosius ir dešiniuosius, mat Izraelyje nevengiama vaikų nuo mažens įtraukti į politinį šalies gyvenimą. Mes Lietuvoje atvirkščiai – vaikus saugome nuo politikos, todėl pagalvojome, kad mums tokia versija netinka.
Vaikai mums pasiūlė daugiau kaip šimtą skirtingų vienskiemenių-dviskiemenių vardų porų – originalių, keistų, kartais ir aktualių (pavyzdžiui, Ko ir Vidas). Bet mes pasirinkome Dar ir Gana: ši pora iškart įstrigo, nes vaikai dažnai šaukia: „Dar! Dar! Dar!“, o tėvai juos stabdo: „Gana! Gana!“ Įdomiausia, kad sudėjus šiuos vardus kartu, išeina gražus lietuviškas žodis Dargana. Alisa, paklaikusi nuo dviejų kvailokų būtybių draugijos, operoje sako: „Man galvoje nuo jūsų dargana!” Taip viskas gražiai ir susivedė.



Papasakokite plačiau apie operos muziką: kaip apibūdintumėte jos žanrą, kokiam laikmečiui ji atstovauja?

Galima svarstyti dėl šio kūrinio žanro: ar tai miuziklas, ar tik muzika dramai. Aš linkęs sakyti, kad tai opera vaikams. Savo forma ir struktūra ji panaši į Wolfgango A. Mozarto laikų zingšpylį. Tuo labiau, kad muzikoje, kaip ir knygoje, yra labai daug simbolikos. Bet ją geriau „perskaitys“ ne vaikai, o suaugusieji.

Pati muzikos kalba yra moderni. Čia nėra įsimintinų melodijų, vyrauji trumpi, gerai įsimenantys keleto garsaeilių motyvai. Kiekvienas personažas turi savo emocinę būseną, sau būdingą nuotaiką, harmoniją ir dinamiką.

Išgirdę, kad operos vaikams muzika yra moderni – nemažai tėvelių to išsigąsta...

Pasakysiu tokį pavyzdį. Lietuvoje visi puikiai prisimena Jurgio Gaižausko operą „Buratinas“, kurią žiūrėdamos mūsų teatre užaugo kelios žiūrovų kartos. Senajame teatre Basanavičiaus gatvėje ši opera buvo pastatyta tais pačiais metais, kai aš gimiau. Puikiai pamenu, kaip tėvai mane mažą nuvedė į „Buratino“ spektaklį, kaip teatro bufete būdavo geriamas limonadas „Buratinas“... Vėliau, kai jau tapau dirigentu, netikėtai teko tos operos partitūrą išmokti per vieną naktį. Sutikau įsivaizduodamas, kad joje vien polkos ir valsai, bet iš tikrųjų tai buvo labai moderni tiems laikams opera vaikams. Tik jaunieji žiūrovai, stebėdami spektaklį, muzikos sudėtingumo visai nepastebi. Nes jiems svarbiausia – muzikos emocija. O parašyti pagavų muzikos veikalą, kuris būtų įdomus ir atlikėjams, ir suaugusiems, ir vaikams – nesvarbu, ar tai opera, ar baletas, ar miuziklas – nėra taip lengva. Ir nebūtinai jame turi skambėti dainelės iš „Trijų gaidelių“... Tai tinka kalbant ir apie D. Sebbos operą. „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Buratinas“, mano manymu, turi labai daug muzikinės kalbos panašumų.
 

Operoje groja LMTA studijuojančių jaunųjų muzikantų ansamblis, daugumą vaidmenų atlieka studentai vokalistai. Kaip juos atsirinkote?

Kai pavasarį man buvo pavesta sudaryti būsimo pastatymo atlikėjų sudėtį, daugelis mums reikalingų artistų tuo metu buvo užimti kitame – „Rožės kavalieriaus“ pastatyme. Todėl vietoj jų pasiūliau teatro vadovybei pasitelkti studentus, kuriems dėstau LMTA Operos studijoje. Pavasarį pirmąjį magistrantūros kursą jie užbaigė pirmąkart Lietuvoje parengtu W. A. Mozarto „Netikros sodininkės“ pastatymu. Tada pagalvojau: labai gabūs studentai... Taip sutapo, kad šiame kurse buvo visi „Alisai stebuklų šalyje“ atlikti reikalingi balsai. Patiems studentams teatro pastatymas tapo avansu parengtu diplominiu darbu, kurį jie visą sezoną galės rodyti teatre. Tam, kad gautų išsvajotą galimybę, jiems nereikėjo įveikti daugybės perklausų, dažnai užkertančių kelią į sceną. Be to, spektaklyje šalia jaunųjų dainuoja žinoma teatro solistė Jovita Vaškevičiūtė. Jiems tai puiki mokykla.
Panašiai buvo su muzikantais. Dešimtį studentų atrinkti operoje grojančiam ansambliui man padėjo LMTA katedrų vedėjai.



Šalia jūsų pastatyme dirbo ir jaunas dirigentas Adomas Jankovič. Kokie keliai jus suvedė, ar buvote pažįstami anksčiau?

Visada siekiau, kad teatro dirigentai turėtų savo asistentus, kurie galėtų dalyvauti visose repeticijose. Aš pats, jaunystėje atėjęs dirbti į LNOBT, buvau dirigento Jono Aleksos asistentu ir ilgai vaikščiodavau jam iš paskos. Teatrui reikia ugdyti jaunus žmones. Adomo anksčiau nepažinojau, tik žinojau, kad jis šiuo metu studijuoja pas prof. Juozą Domarką. LMTA Dirigavimo katedra A. Jankovič man rekomendavo kaip gabų studentą. Ir tikrai – esu labai patenkintas jo darbu. Rekomenduosiu, kad jis dirbtų asistentu ir kituose pastatymuose. Pasaulio teatruose įprasta tokia pareigybė – dirigento asistentas.
 
 
Renata Baltrušaitytė |
Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Daugeliui Ramutė Skučaitė (g. 1931 m.) – vaikų ir vaikystės poetė, vaikų literatūros klasikė. Ji – tradicinės poezijos atstovė. Eiliavimo, rimavimo meistrė. Žodžio skaidrumas – šios poetės siekiamybė. Jos poezija –...

Pasaulis užsimerkus

Pasaulis užsimerkus

Lentvario miesto bibliotekos duris puošia išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Skirtingos elementų spalvos ir jų susijungimas rodo gebėjimą priimti vieniems kitus, nepaisant mūsų skirtumų ir...

Pasaka apie NE

Pasaka apie NE

Ar kada susimąstei apie mus supančius žodžius? Kiek jų daug ir kokie visi skirtingi. Vieni žodžiai yra linksmi, kiti – liūdni. Vieni skanūs, kiti – nelabai. O ar kada pagalvojai, kaip sunku žodžiui NE? Su juo nelengva susidraugauti,...


Reklama