Diemantė Aničienė: jei „užsikrėtei“ esperanto, susergi visam gyvenimui

Su esperanto kalba susipažinau 1975 metų rudenį. Draugės sesuo Nijolė buvo esperantininkė, tai ji mus paragino mokytis šios kalbos. Kaip tik buvo organizuojami esperanto kalbos kursai. Juos vedė puikus esperantininkas Vytautas Šilas. Taip mes 3 mėnesius vakarais mokėmės esperanto kalbos, išlaikėme egzaminus ir tapome esperantininkėmis.

Kalbos pagrindus per kursus įgijome, bet laisvai kalbėti buvo sudėtingiau – trūko praktikos ir žodžių. Taigi esperantiškai galėjau bendrauti minimaliai. Na, bet langelis į pasaulį jau buvo pravertas.

Esperantiskame žurnale radau adresą tuometinėje Vokietijos demokratinėje respublikoje gyvenančios merginos, ieškančios draugų, adresą. Parašiau ir gavau atsakymą. Susirašinėjome apie dvejus metus. Po to jinai pakvietė mane atvykti į jaunimo susitikimą prie Balatono ežero Vengrijoje. Deja, man nuvykti buvo neįmanoma, nes buvau politiškai nepatikima. Ir kažkaip keistai mudviejų susirašinėjimas nutrūko, daugiau laiškų iš jos nebegaudavau. Matyt, ir mano laiškai jos nebepasiekdavo.

Kai įstojau į Vilniaus universiteto Teises fakulteto dieninį skyrių dar kurį laiką lankiau esperantininkų renginius, dalyvavau antradieniniuose susitikimuose , o paskui mano ryšys su esperanto kalba nutrūko beveik dviem dešimtmečiams: šeima, vaikai, profesinė veikla…

Į esperantininkų gretas sugrįžau 1996 metais, kai Europos esperantininkų kongresas vyko Valensijoje (Ispanija). Sugrįžau paraginta tos pačios Nijolės, kuri mane ir atvedė į esperanto. Taip jau yra, jei „užsikrėtei“ esperanto, susergi visam gyvenimui …

Susipažinau su Lietuvos ir kitų šalių esperantininkais, susiradau daug draugų įvairiose pasaulio šalyse ir pradėjau kasmet dalyvauti įvairiuose esperantininkų renginiuose, pasauliniuose esperanto kongresuose (UEK), pradėjau skaityti esperanto kalba knygas, dalyvavau leidžiant esperanto kalba žurnaliuką, parašiau straipsnių teisiniais klausimais.

2004 metais dalyvavau su Lietuvos esperantininku grupe Pekine vykusiame pasauliniame kongrese. Kadangi kitais metais pasaulinis renginys turėjo vykti Vilniuje, šis kongresas buvo tam tikras pasiruošimo etapas.

2005 metais pasaulinis esperanto kongresas vyko Vilniuje. Jam teko skirti daug laiko, nes buvau organizacinio komiteto narė, atsakinga už ekskursijas. Renginys buvo puikus, sulaukėme gausaus dalyvių skaičiaus ir iš įvairių šalių – 2344 asmenys iš 65 pasaulio šalių.

Mane žavi šioje esperantiškoje bendruomenėje vyraujanti draugystė, palaikymas, šiltas bendravimas, kalbinė bendrystė, galimybe susipažinti su kitų šalių ir tautų kultūra, papročiais , elgesiu, kalbos ypatumais.

Esu laiminga, kad išmokau šią kalbą, kuri atvėrė daug įdomių dalykų ir skirtingus jų suvokimus, akys plačiai atsivėrė į pasaulį.
Man pati gražiausia frazė „Ghis la revido “. Tai reiškia „Iki pasimatymo“. Šioje frazėje užkoduotas atsisveikinimo jaudulys ir viltis vėl susitikti.

Diemantė Aničienė
Kipras