Didžiausia kada nors fiksuota ozono skylė virš Arkties jau užsitraukė

Mokslininkai skelbia, kad precedento neturinti Šiaurinio pusrutulio ozono sluoksnio skylė, aptikta virš Arkties, po beveik mėnesio jau užsivėrė.
Neįprastoji ozono skylė (ir jos užsivėrimas), menkai susijusi su žmonių vykdoma veikla ar net dėl Covid-19 karantino sumažėjusiais taršos lygiais, nes to priežastys slypėjo ypatingai stipriame poliariniame sūkuryje virš Šiaurinio poliaračio.

NASA Ozone Watch | Ozono sluoksnis virš Arkties balandžio 26d. kairėje ir ozono sluoksnis kovo 18d. dešinėje 
Mokslininkai iš Copernicus atmosferos stebėjimo tarnybos (CAMS), pasinaudojo duomenimis iš daugybės ozono stebėjimo palydovų ir patvirtino, kad „precedento neturinti 2020 metų šiaurinio pusrutulio ozono skylė pasiekė savo galą,“  – skelbiama tarnybos „Twitter“ žinutėje.
„Nors, panašu, kad poliarinis sūkurys dar nepasiekė savo pabaigos ir per kelias artimiausias dienas reformuosis, tačiau ozono reikšmės negrįš į labai žemus lygius, kurie buvo fiksuoti anksčiau balandžio mėnesį,“ – teigė tarnyba.
Ozono sluoksnis yra stratosferos regionas, 15–30 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, kuriame yra susikaupusi didelė, palyginus su kitomis atmosferos vietomis, ozono dujų koncentracija.
Šis sluoksnis veikia kaip mūsų planetos skydas, absorbuojantis didelę dalį žalingų ultravioletinių Saulės spindulių.
Kuomet išgirstate apie ozono sluoksnio skylę, ko gero, iš karto pagalvojate apie ozono skylę virš Antarktidos, Pietinio Žemės polio. Pirmą kartą skylę mokslininkai dokumentavo 1985 metais ir netrukus ji tapo tiesiogiai asocijuojama su tam tikromis, žmonių sukurtomis cheminėmis medžiagomis, ypatingai su pagamintais šaldymo skysčiais ir tirpikliais, kuriems patekus į stratosferą jie gali veikti kaip ozoną ardančios medžiagos.
Dėka milžiniškų globalaus masto pastangų, vadinamojo „Monrealio protokolo“, skylė ozono sluoksnyje virš Antarktidos yra mažiausia, kokia ji buvo per ištisus dešimtmečius.

Tačiau neseniai virš Šiaurinio poliaračio susiklosčiusi situacija buvo visai kitokia. Nors besikeičiant metų laikams ozono sluoksnyje galima tikėtis išvysti natūralius jo svyravimus, tačiau 2020 metų kovą reiškiniai buvo kur kas ekstremalesni nei įprastai.
Anot CAMS, ozono skylė pirmą kartą virš Arkties atsivėrė kovo mėnesio viduryje, po neįprastai stipraus poliarinio sūkurio – žemo slėgio zonos, lėmusios platų besisukančio šalto oro regioną.
Tai ypatingai šaltus orus, net kelioms savaitėms iš eilės, sulaikė Šiauriniame polyje ir lėmė poliarinių stratosferinių debesų formavimąsi. Tai didelio aukščio debesys, kurie gali padidinti chemines reakcijas, į kurias įsitraukia žmonių sukurti chemikalai, lemiantys ozono mažėjimą kai saulė grįžta į regioną. Taigi, dėl visų šių faktorių stratosferoje ozono lygiai ėmė dramatiškai kristi ir tai tapo didžiausia ozono skyle, kuri kada nors buvo fiksuota virš Arkties.
„Mano požiūriu, tai pirmas kartas istorijoje, kuomet galima kalbėti apie tikrą ozono skylę Arktyje,“ – vėlyvą kovo mėnesį „Nature“ pasakojo Martin Dameris, atmosferos mokslininkas iš Vokietijos aviacijos ir kosmoso centro.
Dabar, panašu, kad poliarinis sūkurys ima byrėti ir leidžia ozono pritrūkusiam orui maišytis su ozonu persotintu oru, atkeliavusiu iš žemesniųjų platumų.
Nuo balandžio 20 d. „NASA's Ozone Watch“ ozono sluoksnio stebėjimo sistemos duomenys demonstravo žymių ozono lygių sugrįžimą virš Arkties, o stratosfera ima atrodyti, kaip jai įprasta balandžio mėnesį.

Gismeteo.lt