NAUJIENOS

Dalia Teišerskytė: nieko nenoriu keisti – viskas yra mano

Kategorija:

Miestas:
Šįvakar akimirka 00:00 taps naujo gyvenimo atskaitos tašku. Tarsi kino juostoje prabėgs įvykiai, sutikti žmonės, palikę mūsų gyvenime pėdsaką, nes niekas be reikalo neatsitinka, nieko atsitiktinai nesutinkame. Tai pamokos, o gal ir išties prisiimti įsipareigojimai ateinant į šią žemę. Yra praeities džiaugsmai, suteikiantys sparnus skrydžiui į ateitį, ir randai, kartais labai gilūs, žeidžiantys iki pat širdies gilumos ir išspaudžiantis ašaras. Nors išties – tai tik neišsiskleidę sparnai skrydžiui, dar nesuprasta pamoka.
Apie išgyventus įvykius ir jų įtaką mintimis dalijasi poetė  Dalia Teišerskytė.

Gerbiama Dalia, Kalėdos ir Naujieji metai kiekvienam yra mūsų gyvenimo naujo etapo pradžia. Jums šis etapas – tarsi dvigubas, nes vos prieš mėnesį atšventėte savo gimtadienį. Tad kokie ryškiausi  ar Jums reikšmingiausi besibaigiančių metų įvykiai?

Nėra karalių ir nėra elgetų...
Yra mažytės skruzdėlytės.
Ir yra trumpas  – 
Kaip centimetras – Gyvenimas...
Taip kažkada rašiau...
Bet ir jaučiuosi taip – tarsi skruzdėlytė, ropojanti per gyvenimą...
Kai tik bandydavau susireikšminti, gaudavau nuo likimo per kuprą taip, kad raitydavausi iš nevilties ir skausmo... Bet rodyti šito buvo nevalia, nes taip mokė ir Babytė, ir Mama, kurių gyvenimams, kaip daugeliui anuometinių lietuvių buvo paskirta nežmoniškų praradimų ir skausmo dalia...
Taip, šis mano gyvenimo tarpsnis man nebuvo nei gražus, nei linksmas, nei kūrybingas... Bet – atsitiko jubiliejus, kuris man nelabai svarbus, netgi liūdnas, ir aš neplanavau net vakarienės su penkiais cepelinais, bet mano mylima draugė, buvusi mano leisto žurnalo „Gabija“ redaktorė Lolita Sipavičienė prispyrė mane pasiruošti, ir surengė labai šiltą, gausų, netikėtų siurprizų sklidiną vakarą Maironio namuose...
Esu dėkinga ir laiminga...
O Facebook draugai ir visi kiti pažįstami ir nepažįstami geri žmonės atsiuntė apie tūkstantį sveikinimų...
Tai labai džiugina ir įpareigoja nenuvilti jų bent iki kito jubiliejaus...
Kokie įvykiai?
Nenoriu prisiminti visokių bjaurasčių ir nusivylimų, nes paleidau ir atleidau...
Kol vyksta mano naujo būsto remontas, gyvenu pas sūnų. Baisiai dėkinga likimui ir dar kai kam, kad netekau namų ir atsirado nuostabi galimybė suartėti su sūnaus šeima, kur jaučiuosi tiesiog puikiai. Žaviuosi jų tarpusavio santykiais, savo nuostabiais, talentingais ir jautriais vaikaičiais, dukteriška marčios meile...
Bet – laukiu remonto pabaigos ir savo naujo balto būsto su dideliu kiemu, senu sodu ir draugiškais kaimynais...
 
Skaitant Jūsų biografiją, akivaizdūs momentai, Jūsų gyvenimui turėję vienokį ar kitokį poveikį. 1946 metais areštuotas tėvas, 1948 metais į Sibirą ištremta mama. Vaikystė – be pačių artimiausių žmonių. Kaip visa tai paveikė Jūsų gyvenimą? Kokią įtaką turėjo Jūsų asmenybės formavimuisi?

Visą gyvenimą ilgėjausi Tėvo.
Tai atsiliepė mano visoms patirtims, visuose ieškojau to tobulo vyro, koks buvo mano Tėvas...
Kai jį areštavo, man buvo 1,5 metų.
Kai išvežė Mamą su dviem vyresniaisiais broliai, man buvo 3,5...
Mus, likusius Lietuvoje, pasiėmė teta ir dėdė. Išsivežė į Kretingą. Ten su jais gyvenome šešerius metus. 
O paskui išvežė ir mus – Babytę ir tris mažius...
Teta buvo katastrofiškai tvarkinga. Ačiū jai už tai, o dėdė labai geras, širdiškas ir linksmas.
Jų seniai nebėra...
Nėra Tėvo, nėra Mamos, nėra trijų brolių ir nėra sesers.
Likau viena. Stengiuos gyventi ,prisimindama juos ir besistengdama, kad jiems dėl manęs nebūtų gėda...
 
1953 metais į Sibirą kartu su Lietuvoje dar likusiais broliais buvote ir pati ištremta. Kokie tų įvykių atgarsiai iki šiol išliko Jūsų atmintyje, o svarbiausia – širdyje?

Na, apie Sibirą jau visi viską žino. 
Apie savo patirtis parašiau knygoje „Ir aš ten buvau“.
Grįžau 18-kos metų pas tą patį dėdę. Tik jau į Mosėdį, kur tuomet gyveno du stebuklai – daktaras Vaclovas Intas ir rašytojas Romualdas Granauskas.
Buvo kuo žavėtis ir ką mylėti.
Apie Sibirą prisimenu dvejopai. Taip, buvo beprotiškai sunku, bet tai buvo ir neapsakomai didelė patirtis, suteikusi stiprybės visam likusiam gyvenimui. Sibirą prisimenu kaip tvirtumo kalvę, gyvenimo universitetą, nebūtinai su gerai išlaikytais egzaminais.
  
Apskritai, kokie vaizdiniai sudaro Jūsų gyvenimo mozaiką nuo gimimo iki sugrįžimo iš Sibiro į Lietuvą?

Liko žmonės, liko geltonų lelijų laukai, laukiniai serbentai ir žemuogių raudonynai, grybų tiltai, laukinės žiemos, milijardai uodų ir mašalų, sniego deimantų karūnos ant kedrų šakų...
Liko širdyje dešimt gyvenimo metų. Kitokių.
 
Apie praeitį vyrauja dvi nuomonės. Vieni teigia, kad praeitis nepriima korektūrų, kiti – kad tam tikrus savo gyvenimo momentus galime perrašyti. Kokius momentus iš šio laikotarpio norėtumėte Jūs perrašyti ir jei būtų klostęsi pagal perrašytą scenarijų, kaip tai būtų pakeitę Jūsų gyvenimą?

Galima prisiminti spektaklį „Biografija vaidinimas“, kur herojams buvo leista pakeisti likimus... Na, ir kas iš to išėjo?
Nieko nenoriu keisti. Viskas yra mano – kančia ir meilė, draugai ir išdavikai, praradimai ir atradimai, skausmas ir džiaugsmas, mano ir svetimos knygos, mano vaikai ir vaikaičiai... Kitų nenoriu. Nes – geresnių nebūna.
 
Dėkoju už pokalbį. Gražių Jums ir Jūsų artimiesiems ateinančių metų.
Kalbino
Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-teiserskyte-lankydamasi-renginiuose-paisau-uzduoto-drabuziu-kodo

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Reklama