NAUJIENOS

Dalia Tarailienė: mintys Ligonių dienai

Kategorija:

Miestas:
Metuose yra 365 dienos. Vienos yra labai ypatingos, triukšmingai švenčiamos, kitos ramios, sakyčiau, net pilkos savo nereikšmingumu. Bet, ko gero, kiekvienam žmogui bet kuri diena yra išskirtinai svarbi – tai gimimo ar pirmą kartą išvystos jūros, pirmo bučinio ar skaudžios netekties, įsigyto būsto ar atrastos draugystės diena…

O ši diena įvardinta kaip Ligonių diena. Ar tai tik įrašas kalendoriaus lapelyje, ar dar kažkas daugiau?...
Tą dieną meldžiamasi už ligonius ir slaugytojus, prašant jiems sveikatos ir kantrybės, stiprybės ir vilties. Jau daug metų ir man Ligonių diena yra ne tik pavadinimas…


Vaikystėje ne viena savo žaidimuose įsijausdavom į daktarės personažą, gydėm lėlytes, meškučius, kiškučius. O kartais ir į mūsų žaidimus įsitraukusius artimuosius. Taip ugdėsi prigimtinis gailestingumo, atjautos, pareigos pagelbėti jausmas. Daugumai žaidimas virto realybe. Aš gi netapau gydytoja, bet likau „namų daktaryte“, slaugančia, globojančia ne tik šeimos narius, patekusius į ligos bėdas, bet ir kitus artimuosius bei draugus. Didžiausią malonumą jaučiau galėdama ištisomis dienomis slaugyti išoperuotus, traumuotus, sunkiai sergančius. Nežinau, iš kur radosi žinių ir suvokimo, kaip elgtis , kai kada ir labai kritiškose situacijose.

Jei yra liaudies menininkai, liaudies rašytojai, liaudies medicina, tai aš tapau “liaudies slaugytoja“.
O nuo ko prasidėjo mano ligonių piligrimystė?

2000-ieji Jubiliejiniai metai! Intensyviai ruošiamės Lietuvos dienoms Romoje. Prie visų, iš Lietuvos vykstančių , prisijungiu ir aš su beveik šimtu piligrimų, mano suorganizuotų vykti dviem autobusais.

Kas nors kartą vadovavo ekskursijoms, puikiai žino ką tai reiškia! Atsakomybė, įtampa, nemiegotos naktys. O čia dar ne šiaip kelionė, piligriminė, jubiliejinė. Tai ne tik pasakojimai apie aplankytus miestus, jų istoriją ir įžymybes. Tai dvasinė kelionė, tai tarsi laiptai, kuriais mes kasdien kylame į savo dvasingą tikslą!

Taip susiklostė, kad autobuse, kuriuo aš važiavau, keliavo daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Kelionė, aišku, buvo ne iš lengvųjų. Bet piligrimų noras dalyvauti visuose renginiuose kartais viršydavo jų fizines jėgas. Tada išgirdau iš savo keliauninkų tokį pasakymą, kad ir su lazdele, kad ir sėdėdami vežimėlyje, norėtų vykti į šventas vietas! Tai aš išgirdau ne tik ausimis, bet ir širdimi.

Neužilgo, grįžusi namo, pradėjau organizuoti kelionę į Lurdą. Ir ne šiaip, o ligoniams ir neįgaliesiems. Kviečiau vykti vyresnio amžiaus, sveikatos problemų turinčius žmones. Tuos, lyg ir “nurašytus”…

Su kiekvienu būsimuoju piligrimu bendravau asmeniškai. Nuoširdžių pokalbių metu išklausydavau ne tik visas kelionės priežastis ir troškimus, bet taip pat įvertindavau ir fizinę jų būklę. Tad jau žinojau, kam bus reikalingas vežimėlis, kaip papildoma pagalba, kas savo jaunyste ir paslaugumu galės patalkinti savanoriaudami. Žinojau, kad kartu vykstantis kunigas bus dvasinis švyturys mūsų visų gyvenimo negandų jūroje…

Nors ir darganota pasitaikė diena, kai atvykome į Lurdą, bet visi, nežiūrint nuovargio, patraukėme į Grotą.
Tokių kaip mes, vežančių vežimėlius ir juose sėdinčių, čia buvo tūkstančiai. Besišypsantys, o akyse kažkokia nenusakoma vilties ir meilės šviesa! Širdyje toks gerumo jausmas, kad norisi apkabinti kiekvieną, priglausti, paguosti, pagelbėti…

O susitikimas su Marija Masabielės grotoje buvo pats didžiausias jausmų protrūkis. Meldėmės ir verkėme, tylomis stovėjome, o paskui dar ilgai sėdėjome. Tyloje. Minios tyloje. O prieš mus plaukė nesibaigianti žmonių upė, su savo skausmais ir negandomis - vežamų, vedamų, nešamų. Į Viltį ir į Amžinąją Meilę! Juk čia 1858 metų vasario 11 dieną Marija atėjo pas vargšę Bernadetą, kad atneštų Vilties žinią pasauliui!

Po to išgirdau daug dėkingumo žodžių. Supratau, kad būtent, tokiems, neįgaliems, nepajėgiantiems ir ligoniams turim padėti, suteikti, kad ir mažą, bet trokštamą viltį.
Taip atsirado mūsų Ligonių piligrimystė.

Mažoji – tai sava bažnytėlė, svarbiausios šventės joje, Šiluvos atlaidų Ligonių diena, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų Ligonių diena su Rožinio procesija.
Ir didžioji – kelionė į Lurdą ir Devintinės Romoje.

Tai čia, ligoniai ir neįgalieji, juos globojantys slaugytojai ir artimieji įgyja naujų jėgų!
Šią, vasario 11-ąją mintimis stoviu Lurdo grotoje prieš šv.Mergelę Mariją, o lūpos šnabžda daug kartų tartus žodžius – Marija, ligonių sveikata, melskis už mus!

Dalia Tarailienė
Ligonių piligrimystės fondo vadovė

Menas ir internete – menas

Menas ir internete – menas

Jo kūrybinis procesas reikalauja pastangų, idėjų, meninės kokybės ir daugelio kitų komponentų. Jis vertas apdovanojimų, bilieto, žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Tai inovatyvi šio laiko meninė raiška, bet ne gyvo meno pakaitalas ir...


Reklama