Dalia Bielskytė: meilė gyvūnui – žmogaus širdies didumo ir gerumo matas

Literatūros mylėtojams klaipėdietė Dalia Bielskytė pažįstama kaip poetė. 2007 metais už geriausią metų debiutą jai buvo įteikta Zigmo Gėlės premija. Tačiau jos facebook paskyroje ne tiek daug rasime jos minčių apie poeziją ar kūrybą. Didžiausias Dalios dėmesys – jos mylimiems augintiniams.

Gerb. Dalia, mūsų pokalbis suksis apie mūsų mažuosius bičiulius. Kada ir kaip pas Jus atkeliavo pirmasis gyvūnas? Kas jis buvo?

Pirmieji gyvūnai į mano gyvenimą atėjo dar vaikystėje. Tai buvo mano vienmetė pekino veislės kalytė Čita. Ji pas mus gyveno 16 metų. Turbūt požiūrį į gyvūnus suformavo mano šeima. Visada joje buvo pabrėžiama, kad gyvūnus reikia globoti, reikia jais rūpintis. Ir, tikriausiai, kaip ir daugelis vaikų, į namus vis stengdavausi kokį gyvūną parsinešti. Kadangi gyvenome pakankamai ankštai ir nebuvo galimybių daugiau gyvūnų laikyti, tėveliams ištisai tekdavo rūpintis, kad jų per daug neprisineščiau. O aš vis rasdavau. Tai kačiuką, tai paukščiuką. Ir spintoje, ir po lovą parsineštus gyvūnėlius slėpdavau.  
Kai tik pradėjau gyveni atskirai, iškart įsigijau šunį. Tai buvo mitelšnaucerė kalytė, bet ji tragiškai žuvo. Ir taip pat turėjau kornišreksų veislės katę Cacą.  Gruodžio mėnesį jai bus jau dvidešimt metų. 
Paskui pamažu pamažu mano augintinių skaičius augo. Kas atkeliavo pats, ką dukra iš Italijos atvežė.
Man patinka gyvūnai ir džiaugiuosi, kad galiu juos turėti.

Ir kiek dabar turite gyvūnų?

Keturis šunis ir trylika kačių, bet jų skaičius keičiasi, nes mažyliai migruoja. Jie užauga ir iškeliauja į kitus namus.

O atsisveikinti su jai nebūna sunku?

Be abejo, kad sunku. Tačiau kartu tai yra tam tikros pamokos. Pamokos, kad neturi prisirišti, kad turi dalytis. Aš manau, kad užaugindamas ir išleisdamas katiną į kitus namus, tu padovanoji kažkam didelę laimę. Juk kai jis gimsta, kai toks trapus ir mažytis įslysta į tavo delną, prasideda nemigo naktys ir rūpesčių dienos. Tu girdi kiekvieną jų cyptelėjimą. Keliesi naktį ir eini jų žiūrėti.  Kaip su mažais vaikais. Augini tris-keturis mėnesius ir, be abejo, prie jų labai prisiriši. Džiugu tai, kad absoliučiai didžioji dauguma kačiukų nepasimeta. Palaikau ryšius su jų šeimininkais, žinau, kaip jie gyvena.
Ir, be abejo, labai atsakingai renkuosi žmones, kuriems parduodu kačiukus. Iš manęs kartais net pasišaipo, kad neaišku, ar aš noriu gyvūną parduoti ar žmogų nuo to sprendimo atkalbinėju. Visada pirmiausia pasakau, kokie gali būti sunkumai, kokia atsakomybė yra pasiimant augintinį.
Tikriausiai vis, auginantys gyvūnus, nemėgstame kalėdinio laikotarpio, kai žmonės gyvūną perka kaip dovaną. Gyvūnas yra ne dovana ir jį pasiimant reikia prisiimti atsakomybę. Neretai labai ilgai bendrauju su juos įsigyti norinčiais žmonėmis ir pasirenku tuos, kurie tikrai jį mylės, kurie supranta, kad gyvūnas gali ir sirgti, kad jį reikia gerai maitinti, kad jam reikalingas dėmesys, kad reikalauja papildomo darbo ir rūpesčių.

Sakoma, kad gyvūnai supanašėja su savo šeimininkais, tad ar galite pasakyti, kad Jūsų augintiniai yra Jūsų veidrodžiai?

Manau, taip galima pasakyti, kai yra vienas gyvūnas. O kai jų yra daug, jie visi yra asmenybės ir aš maksimaliai stengiuosi prie jų visų pomėgių prisitaikyti.
Žinoma, jie per tam tikrą laiką pripranta prie namų taisyklių ir visas tas būrys gan harmoningai gyvena. Žinoma, kartais ir apsipyksta.

Gal pastebite, kad kačių veislės turi išskirtinių bruožų?

Mano auginamos veislės gan panašios. Žinoma, to negaliu pasakyti apie tas, kurios į mano namus atėjo pačios. Tai jos mane, o ne aš jas pasirinkau. Tačiau kai renkuosi veislines kates, renkuosi tai, kas man yra labai artima. Pasirinkimas prasideda nuo estetinio pasitenkinimo, nes pirmiausia svarbu, kad gyvūnas džiugintų akį. Sfinksai ir orientalai man yra tiesiog gracijos ir elegancijos viršūnė. Kailio neturintys sfinksai yra tiesiog grafika, nes matai jų visas linijas.  Orientalai yra dar ir labai tapybiški. Jie turi labai daug spalvų, jos labai ryškios.
Kita priežastis, kodėl pasirinkau tas veisles, šios katės yra bendraujančios. Su jomis gali pasikalbėti, pakalbintos jos atsako.
Renkantis gyvūną, reikia atsižvelgti į jo charakterį. Tylą mėgstančiam žmogui nepatarčiau rinktis orientalą, nes šios veislės katės labai šnekios ir judrios. Jos visur lipa, visur bando užšokti. Jie labai aktyvūs, nori kad žmogus jiems skirtų labai daug laiko. Iš to smalsumo daug kas krenta, daug kas ir dužta,. Neapsižiūrėjęs gali jas ir spintoje uždaryti, nes jei yra bent mažiausias plyšelis, būtinai jos įlenda. Paskui ieškai po namus ir negali surasti, o ji tuo metu ramiausiai miega spintoje.
Yra katinai – pagalvėlės, tad žmogui reikėtų apsispręsti, aktyvaus ar pasyvaus draugo jam reikia. Galbūt žmogui reikalingas toks gyvūnas, kurį ryte paglostai, išėjai į darbą, o grįžęs radai toje pačioje vietoje, kurioje ir palikai.

Gal esate pastebėjusi ypatingą kurios nors katytės elgesį?

Dabar turiu taikdarę katytę. Jei kuri nors katytė sukniaukia, ji pribėga prie jos, apsikabina kaklą ir pradeda laižyti  jos ausytes. Jai visur reikia taikos ir ramybės. Ji visais rūpinasi, visus guodžia. Ji dar jaunutė. Tik vienerių metų, bet išsiskiria ypatingu švelnumu.

O tos kurios pačios ateina į namus, ar esate pastebėjusi kažkokias sąsajas su Jūsų gyvenimu, nes sakoma, kad į namus gyvūnas ateina neatsitiktinai?

Prieš dešimt metų priklydo maža katytė ir nuo to laiko kitos katės pas mane nebepriklysta.  Ji yra labai rimtas namų sargas. Labai kruopščiai saugo namų teritoriją ir tiesiog kitų kačių neįleidžia. Ir atėjo ji labai savitai. Lakstant šunims, mažas kačiukas drąsiai atėjo į kiemą ir manęs nesiklaususi parodė, kad jis čia gyvens. Ji labai savarankiška, peliaujanti, visada stropiai prižiūri kiemą ir namus.
O kita katė yra priglausta dukters. Ji atvažiavo iš Italijos su katę, o išvažiavo – be katės, palikusi ją man.
Kad katės stipriai veikia žmogų ir yra pozityvios energijos šaltinis – abejonių nekeliantis faktas. Ir tai labai jaučiu. Pagaliau tai matau ir iš žmonių poelgio. Jie labai nori ateiti pas mane, kaip į kažkokią egzotišką vietą.

Tačiau katės ne visus vienodai priima?

Kadangi mano katės yra labai bendraujančios, joms svečių atėjimas reiškia, kad atsiranda papildomas glostymas.
O tie, kurie nemėgsta kačių, pas mane tikriausiai ir neina. Atvirai pasakius, aš pati nemėgstu žmonių, kurie nemyli gyvūnų, ir pagal tai renkuosi draugus. Man nesuprantama, kai žmonės nemyli gyvūnų. Meilė gyvūnui būtina sielai. Meilė gyvūnui man atrodo kaip žmogaus širdies didumo ir gerumo matas. Ir nė karto tas kriterijus manęs nėra pavedęs. Mes esame tam, kad galėtume rūpintis savo mažaisiais broliais.
Žmonėms, kurie man pasako, kad nekenčia kačių ar šunų, aš nesakau, kad jų nekenčiu, bet nuo jų noriu būti toliau, ir tokio žmogaus nenorėčiau į savo namus įsileisti.

Dažnai dalyvaujate parodose, kaip jos papildo Jūsų veiklą ir pomėgį? Galbūt yra kelios ryškiai įsiminusios parodos?

Prieš kelias dienas ar tik ne facebooke perskaičiau, kad parodos yra darbas, o gyvūno auginimas yra menas. Juk idėja yra tobulinti veislę, siekti, kad vaikai būtų gražesni už mamą. Ir tam, kad tai įgyvendintumei, turi dalyvauti parodose. Tačiau kiekviena paroda yra sunkus darbas ir žmogui, ir katei. Ir fiziškai, ir emocionaliai. Žinoma, yra žmonių, kurie dalyvaudami parodose pajunta sportinį azartą. Aš tokio azarto nejaučiu. Parodose aš dirbu ir padarau tai, ko reikia, kad galėčiau pasidžiaugti rezultatais to, kas pas mane auga.
Tikrasis gyvenimas yra ne parodos, bet tas naminis gyvenimas. Rozetės ir taurės nedžiugina. Vienas dalyvavimo parodose geras dalykas, kad laimėję maisto juo galime pasidalyti su gyvūnų prieglaudomis.  

Ar gyvūnas jaučia, kad važiuoja į parodą?

Labai skirtingai. Yra azartiški žmonės, kurie gali kiekvieną savaitgalį važiuoti į parodą, yra ir gyvūnų, kuriems patinka dalyvauti parodose. Tačiau yra ir tokių, kurie tą parodą atkenčia. Mano katėms svarbiausia, kad šalia jų esu, ir nesvarbu, kad tai ne jų namai. O yra tokių, kurios yra baukštesnės ir sunkiai išgyvena parodos šurmulį ir buvimą ne namuose.
Taip pat yra katės žvaigždės, kurio tiesiog mėgaujasi dėmesiu, mėgaujasi, kai jas rodo ir jos pačios rodosi, mėgaujasi aplodismentais. Jos supranta, kad jomis žavisi ir yra tuo patenkintos.

Teigiama, kad laimingi tie žmonės, kurių veikla sutampa su pomėgiu. Tad ar galime sakyti, kad Jūs – laimingas žmogus?

Tai mano išsipildžiusi svajonė. Visada norėjau gyventi su gyvūnais ir aš su jais gyvenu.  Ir kad galiu daryti tai, ką noriu, kas man patinka, be abejo, esu laiminga. Kiekvienam linkėčiau turėti savo svajonę ir sulaukti jos išsipildymo.

Dėkoju už pokalbį.

Klabino Karolina Baltmiškė