NAUJIENOS

Daiva Beliokaitė: ne valstybė gelbsti kalbą, o kalba gelbsti valstybę

Kategorija:

Miestas:
Piešinių konkurso laureatai su Administracijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskiene (antra iš dešinės) ir renginio vedėja Daiva Beliokaite

Su Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiąja specialiste – kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaite kalbamės apie krašto lietuvybės puoselėtojus, jaunimo požiūrį į lietuvių kalbą, kalbai skirtą renginį.



Gerbiama Daiva, kalbos atžvilgiu Klaipėdos rajonas yra teritorijoje, kurios vienoje dalyje XIX amžiaus pabaigoje lietuvių kalba buvo draudžiama, kitoje dalyje – jai tiesė pagalbos ranką. Kokie žmonės ir kaip tais kalbos draudimo metais prisidėjo, kad lietuvių kalba šiandien ne tik kalbame, bet kad nepraėjus nė dešimčiai metų ji buvo įrašyta į Lietuvos konstituciją ir pripažinta valstybine kalba? 

Klaipėdos rajono teritorijoje Klaipėdos krašto pusėje gyveno ir kūrė, gaivino tautiškumą, kovojo už lietuvių kalbos išsaugojimą, laisvą spaudą, dėjo pamatus valstybei, savivaldai ir moderniai, laisvai ir bendruomeniškai visuomenei šviesūs, plačių pažiūrų kultūros žmonės: Johanas Ferdinandas Kelkis (pirmojo lietuviško reportažo, žurnalistikos Lietuvoje pradininkas, kartu jis – Dievo žodžio sakytojas ir kunigas), Vilius Gaigalaitis (filosofijos daktaras, apgynęs disertaciją apie Volfenbiutelio lietuvių postilės rankraštį, kartu jis – ryškus visuomenininkas, politikas, žymus pedagogas, spaudos bendradarbis, labdaringos veiklos organizatorius, knygynų ir bibliotekų steigėjas), Ernstas Vichertas (Priekulės teisėjas, kraštotyrininkas ir dramaturgas), Jonas Birškus (bibliofilas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis), Johanas Frydrichas Šrėderis, Jurgis Traušys (Priekulės spaustuvės, kurioje per 1865–1918 m. išspausdintos 257 knygos, leisti 9 laikraščiai, daug smulkių leidinių – beveik tiek pat, kiek visos 19 Klaipėdos spaustuvių išleido per šimtmetį, vadovai), dvarininkas Hugo Šojus, visuomenės veikėjas, Klaipėdos rajono Dovilų seniūnijos viršaitis ir Šilutės miesto mecenatas, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Pirmiausia jis dvarą įsigijo Lėbartuose, Klaipėdos rajono teritorijoje, ‒ šis dvaras yra neblogai išsilaikęs, iš meilės Lietuvai ir lietuvybei išdabintas lietuviškais ornamentais, tačiau nerestauruotas, tapęs daugiabučiu, Hugo Šojus ir ypač jo sūnus Erichas  ‒ žymiojo Adalberto Becenbergerio – vokiečių kalbininko, archeologo, etnografo artimi draugai ir bendradarbiai. Miniu tik dalį šviesių žmonių, tačiau aplankę mūsų rajono Kisinių (Dovilų seniūnijoje) ar Elniškės (Priekulės senninijoje) kapines, rastume daug kūrėjų, spaudos ir rašto žmonių kapų. Ir žinoma, ne tik šiose kapinėse, ir ne tik Lietuvoje...  

Buvusiame Klaipėdos krašte liuteroniška tradicija įtraukti į religiją vietos žmones per jų kalbą, romantinis požiūris į nykstančių tautų tradicijas, aukštas Prūsijos imperijos švietimo lygis, XX a. pradžioje suklestėjusi lietuviškų draugijų veikla lėmė, kad lietuvių kalba tapo tautinio identiteto svarbiausiu dėmeniu, be kurio neįmanomas tautos išlikimas ir nepriklausomos valstybės egzistavimas. Lietuvininkams taip pat teko pakovoti prieš vokietinimą nuo tada, kai 1871 m. įsikūrė Vokietijos imperija ir jos politika vietinėms kalboms tapo nebe tokia palanki.

Tačiau šiuos ir kitus ne tik lietuvių tautybės lietuvybės ugdymui svarbius žmones atrandame, pažįstame ir pripažįstame tik maždaug per pastarąjį dvidešimtmetį. Pirmiausia jų vardais pradėtos vadinti gatvės, iš naujo atrasti ir patvarkyti kapai, pradėtos rengti konferencijos. Tačiau mokykliniam jaunimui jų turtingos ir įkvepiančios biografijos, jų veikla ir palikimas vis dar per mažai žinomi ir suvokiami, o, mano nuomone, istorijos mokymasis turėtų prasidėti nuo savojo krašto pažinimo. Mūsų rajono mokiniai keliaudami per savo krašto istorinį, kalbinį ir kultūrinį kraštovaizdį gali išmokti dviejų didžiųjų imperijų – Prūsijos (vėliau Vokietijos) ir Rusijos istoriją. Gilesnis suvokimas, kas, kaip ir kodėl vyko čia, labai padėtų platesnio pasaulio vyksmo analizei ir suvokti tas priežastis, kodėl Lietuva galiausiai tapo tokia – kad ir maža, bet kalbanti sava kalba valstybė, o ne kažkoks didelės imperijos Šiaurės vakarų užkampis. Manyčiau, tai didelė mūsų mokyklinių programų spraga, ‒ šiek tiek vilties teikia naujai rengiamos lietuvių literatūros programos, kur planuojama 30 proc. palikti patiems mokytojams rinktis turinį.

Lygiai taip iki galo nesame atradę žemaitiškosios Klaipėdos rajono pusės lietuvybės puoselėtojų, knygos ir rašto žmonių. Valstybės šimtmečio minėjimo proga Endriejavo valsčiaus 30 knygnešių įamžinta memorialinėje lentoje ant bažnyčios vartų. Žinome jų  vardus: Jonas Kniukšta, Kristupas Zėdelis, Jonas Mineikis, Antanas Stankus, Julijonas Kilingas, Bronislavas Bucevičius, Feliksas Petravičius... Tačiau norėtųsi, kad atgytų ir jų gyvenimo faktai, naujai suskambėtų jaunosios kartos dabartiniuose siekiuose toliau tvirtinti savo valstybę.

Arba – štai iš Gargždų kilęs kunigas Mykolas Vaitkus (1883‒1973) ‒ nuostabių atsiminimų autorius, poetas, dramaturgas ir rašytojas, artimai bičiuliavęsis su pačiais žymiausiais tarpukario menininkais, visuomenininkais ir veikėjais. Iš jo atsiminimų galima išmokti tarpukario istoriją. Turime jo vardu pavadintą gatvę, jis yra ir Gargždų miesto garbės pilietis, tačiau nėra plačiau visuomenėje žinomas. 2023-aisiais – jo jubiliejiniai metai – Savivaldybė ketina išleisti jam skirtą knygą, pastatyti paminklą su kūrybos įgarsinimu, surengti konferenciją.

2025-aisiais – iš Veiviržėnų krašto kilusio kalbininko žodynininko – tragiško likimo Juozo Laboko (1905‒1946) jubiliejiniai metai – tikiuosi surengti konferenciją, skirtą ne tik jam, bet ir jo artimam bičiuliui – Zenonui Useliui (Uoseliui) ir beveik visai užmirštam – Aleksandrui Lengvinui. Visi jie buvo kalbos darbininkai – žodynininkai. 

Istorija gyva, kai liudija, kai mes ją iš naujo įsisąmoniname ir naujai pažįstame, įprasminame. Tik taip gali tęstis mūsų tauta ir išlikti.

Kuo kalbai svarbus jos paskelbimas valstybine?

Tai svarbu pačiai valstybei. Ne valstybė gelbsti kalbą, o kalba gelbsti valstybę. Kodėl Rusija užpuolė Ukrainą? Pretekstas (tebūnie tik pretekstas, bet jis svarbus) – ji neva norėjo apginti rusakalbius Rytų Ukrainos gyventojus. Būtent – rusakalbius, ‒ o juk didelė dalis Rytų Ukrainos gyventojų save laiko rusakalbiais ukrainiečiais, ‒ jie mokėsi rusų mokyklose, šia kalba bendrauja ir šeimose, tačiau pagal mentalitetą jie ukrainiečiai. Šiemet Klaipėdos rajone Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos šventėje dalyvavusi jauna ukrainietė Jelena Ibrahimova paskaitė savo rusiškai-ukrainietišką eilėraštį, kuriame būtent ir išreiškia poziciją, jog įtvirtinti ukrainietišką tapatybę jai, nuo mažens kalbėjusiai rusiškai, yra būtent pagaliau pradėti kalbėti ukrainiečių kalba, nes „sava kalba, ‒ anot Jelenos, ‒ tai mūsų DNR“. https://klaipedos-r.lt/index.php?3983897955

Jelena Ibrahimova

Mums, lietuviams, tai labai pažįstama, ‒ juk savo tapatybę per kalbą turėjo atrasti netgi tokio masto kūrėjai, kuriuos dabar laikome reprezentuojančiais mūsų tautiškumo esmę, ‒ Vincas Kudirka, Antanas Baranauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti, iš kurių nemaža dalis tapo ir paties valstybingumo kūrėjais.
Taigi kalbos paskelbimas valstybine yra paties valstybingumo garantas.

Kalba – gyvas organizmas. Ji, kaip ir mūsų gyvenimas, keičiasi, tobulėja, kokie Klaipėdos rajono žmonės prie to prisidėjo ir prisideda per tą šimtmetį, kai lietuvių kalba tapo valstybine?

Kadangi nemažai jų paminėjau atsakydama į pirmą klausimą, tai tik noriu dar kartą pabrėžti, kad prisidėjo ne vien lietuviai, ‒ gal tikrai ta lietuvių kalba kažkuo stebuklinga, kad per amžius būdama lyg podukra išliko seniausiomis ir gražiausiomis savo formomis, sužavėjusi ir kitataučius, kurie ją atrado kaip nuostabiai gražią, tyrė ir užrašinėjo. Tautosakos kūriniai – ne vien literatų, bet ir kalbininkų tyrimų laukas. Remiantis tautosakos kūriniais – taigi gyvosios kalbos tyriausiu šaltiniu juk nustatyta ir daug mūsų kalbos gramatikos normų. Taigi – lietuvių kalbos taisykles turime mokėti ne todėl, kad „taip nustatė kalbininkai, kažkokia nereikalinga Valstybinės lietuvių kalbos komisija“ (cituoju liberaliosios krypties kalbininkų nuolat peršamą mintį), o todėl, kad jos tokios susiklostė per amžius mūsų tautos lūpose.

Norėčiau dar paminėti žodžio meistrus – grožinės literatūros kūrėjus, ‒ jie juk svarbiausi kalbos sergėtojai ir puoselėtojai po tautosakos kūrėjų, išsūpavusių lietuviško žodžio skambesį. Jau sakiau, kokį įspūdį man padarė Mykolas Vaitkus, ‒ jis ir estetizmo krypties pradininkas lietuvių poezijoje. Ieva Simonaitytė, ‒ kaip teisinga ir džiugu, kad Mažosios Lietuvos metraštininkė pelnytai sugrįžo į mokyklinius vadovėlius. Kviečiu užsukti ir į prieš keletą metų atnaujintą jos muziejų Priekulėje. Dabartinė mūsų krašto metraštininkė Edita Barauskienė šiemet išleido knygą „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“.  

Mano svajonėse – ir kad būtų iš naujo išleisti Johano Ferdinando Kelkio kūriniai: satyra „Viernas Kretingos žmogus“ , istorinė poema „Lietuvininkai“, daug lietuvybės ugdymui nusipelniusios Mačkų šeimos metraštis ir daugybės mūsų krašto istoriją kūrusių žmonių laiškai ir prisiminimai, kurių dalį reiktų išversti iš vokiečių kalbos, nes lietuviškai niekad net ir nebuvo išleisti.

Norisi tęsti ir tęsti mintį, kad kalba valstybine gali tapti ir tokia išlikti, kai mes gerai pažįstame savo istoriją, kai ją įvertiname ir nuolat tvirtiname savo valstybingumą. Kalba ir istorija lemia viena kitą ir kartu ‒ tautos likimą.

Minint Spaudos atgavimo dieną surengėte gražų kalbai skirtą renginį, leidusį kiek labiau pajusti jaunimo požiūrį į kalbą. Papasakokite plačiau apie šį sumanymą ir ką renginys ir pasirengimas jam parodė. Rajono jaunimui rūpi ar ne kalbos reikalai?

Šiemet pirmą kartą pakvietėme mokinius ne rašyti apie kalbą, bet ją piešti. Sulaukėme labai įdomių darbų, atliktų įvairiomis technikomis. Vieni atskleidė savo santykį su literatūros kūriniais ir jų kūrėjais (šiemet, žinoma, populiari I. Simonaitytė, nes Seimas yra paskelbęs jos metus), kiti stengėsi išreikšti lietuvių kalbos grožį, skambesį per spalvą ir formą. Viena mokinė ryžosi sukurti paveikslą, skirtą minėto kunigo ir kūrėjo Mykolo Vaitkaus kūrybai, ‒ ir jai puikiai pavyko. Išsiskyrė ir Plikių Ievos Labutytės pagrindinės mokyklos mokinių darbai savo branda ir gebėjimu kūrybiškai sekti mūsų krašto didžia menininke Ieva Labutyte (save vadino tik Eva, pabrėždama savo kaip lietuvininkės tapatybę).

Tiesiog neišvardysi visų gerų darbų. Tikiuosi, kitąmet kartosime konkursą, nes... mokiniams rūpi kalba. Žinoma, daugiausia apie mokinių požiūrį į kalbą galėtų pasakyti mokytojai, ‒ gal nuskambėtų ir nusivylimo gaidelių, bet, manau, reikia ne nusivilti, o ieškoti naujų formų vaikus įtraukti ir sudominti. Šiemet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos renginyje buvo pristatytas pirmasis lietuviškai kalbantis robotas „Ąžuolas“, ‒ taigi, kalba keliauja į moderniausių technologijų protus greičiau nei mes galime įsivaizduoti.

Vis dažniau pasigirsta minčių, kad jaunimas labiau linkęs aktyviau mokytis anglų kalbą, nes tai sieja su didesnėmis savo gyvenimo perspektyvomis. Jūsų manymu, koks kalbos ir valstybės ekonominės, socialinės padėties santykis? Kiek jis grėsmingas lietuvių kalbos, kaip valstybinės išlikimui?

Kiek aš sugebu suprasti, jaunoji Lietuvos karta eina teisingu keliu: praėjo laikai, kai nuolat buvo kalama(si) į galvą, kad tik puikus anglų kalbos mokėjimas atvers visus vartus į pasaulį ir gerą gyvenimą, o lietuvių kalba savaime nunyks. Jaunimas puikiai išmoksta anglų kalbą mokykloje, bet lietuvių kalbą jie dabar vertina kaip mažos tautos, taigi ir savo ypatingumo ženklą. Pasigirsta ir jaunimo atstovų, pasisakančių, kad jie jaučia atsakomybę išsaugoti lietuvių kalbą, nes ja kalba mažai pasaulio gyventojų. Taigi, ir vėl panašiai viskas kartojasi – atėjo laikas suprasti, kad be kalbos kaži ar būsiu lietuviu, o jei juo nebūsiu, tai gal nebebus ir manęs, ir mūsų.

Kolektyvinė mūsų tautos atmintis nuo Spaudos draudimo, o ir senesnių kalbai nesaldžių laikų nuolat atgyja, ‒ bet turime būti budrūs ir vieni kitiems priminti, kas yra svarbiausia. 

Kai kalbėjome prieš metus, puoselėjote mintį visuomenei labiau pristatyti krašto žmones, puoselėjusius lietuvių kalbą. Suprantama, tai ne kelių dienų projektas, tad gal keliaujantiems po Lietuvą jau galite patarti kokias kalbai svarbias vietas verta aplankyti?

Man patinka naujai atsiradęs terminas kultūrinis (ir kalbinis) kraštovaizdis – dar net jo nebuvau girdėjusi, kai pradėjau dėlioti Kalbos kelio maršrutą. Pagal pirminį sumanymą tai turėjo būti žymių iš Klaipėdos krašto kilusių kalbininkų svarbiausių gyvenimo ir darbo, kitos veiklos vietų taškai žemėlapyje. Paskui supratau, kad mūsų krašte kalbos kelyje ne vien kalbininkai ir rašytojai, bet ir kunigai ir sakytojai, spaustuvininkai ir knygnešiai, dvarininkai ir būrai, ‒ ir visi, nusipelnę kalbai ir kultūrai. Klaipėdos rajono kalbos kelio pirmąjį maršrutą, apimantį Agluonėnų ir Dovilų apylinkes, ‒ galite rasti čia:  http://www.krastogidas.lt/marsrutai/78-kalbos-kelias-agluonenu-ir-dovilu-apylinkes .
Platesni mano pasakojimai apie šį kalbos kelią – Klaipėdos rajono J. Lankučio viešosios bibliotekos jutubo kanale ir čia (https://klaipedos-r.lt/index.php?3983897955). Taip pat kviečiu pasiklausyti ir kitų tinklalaidžių, kuriose su pašnekovais bandžiau gvildenti, iš kur lietuviams buvo tiek jėgų ir drąsos kovoti už savo kalbą.

Mokinių piešinių konkurso laureatų darbai:


Milita Barinovaitė, Plikių Ievos labutytės pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė. „Lietuvių kalbos kelias“

Kamilė Jašinskaitė, Plikių Ievos labutytės pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė. „Protėvių palikimas“

Andželika Keraitytė, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos 4g klasės mokinė. „Apie suėmimą Jono...“

Gintarė Lukaitė. Endriejavo pagrindinės mokyklos 4 klasės mokinė. „Ieva“ (kurčiųjų kalba)

Džeivyda Palinauskaitė. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIIb klasės mokinė. Pagal Mykolą Vaitkų „Išnyks kaip viskas“.


Ineta Stalmokaitė. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos II g klasės mokinė. Pagal Just. Marcinkevičių „Gimtųjų žodžių apkabintas aš gyvas kalboje“

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

Reklama