NAUJIENOS

Dainius Peseckas: pirmuosius spektaklius mačiau iš orkestro ložės kampučio

Kategorija:

Miestas:
Didžiausio šalies teatro simfoninio orkestro koncertmeisterio konkursą laimėjo 37-erių metų smuikininkas Dainius Peseckas, anksčiau grojęs Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre bei kameriniame orkestre „Kremerata Baltica.
 
Smuikininkų šeimoje užaugęs muzikantas yra baigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Briuselio Karališkojoje konservatorijoje.
Prieš LNOBT surengtą konkursą D. Peseckas prisipažįsta didelių lūkesčių nepuoselėjęs, nes nujautė, kad jame teks varžytis su aukščiausios klasės smuiko profesionalais. Beje, buvę konkurentai nuo šiol taps kolegomis, nes stipriausi konkurso smuikininkai taip pat dirbs LNOBT simfoniniame orkestre: Bernardas Petrauskas tapo pirmų smuikų grupės koncertmeisteriu, Algirdas Šochas – pirmų smuikų grupės koncertmeisterio pavaduotoju, Ingrida Rupaitė – pirmų smuikų grupės artiste, Linas Valickas – antrų smuikų grupės koncertmeisteriu, Dainius Puodžiukas – antrų smuikų grupės koncertmeisterio pavaduotoju.
 
Sveikiname tapus LNOBT orkestro koncertmeisteriu. Kas paskatino dalyvauti šiame konkurse?
 
Sutapo daug aplinkybių. Pirmoji iš jų – tai karantinas, suteikęs laisvo laiko, kurį galėjau skirti pasiruošimui. Kitas aspektas – konkursai į panašias pozicijas Lietuvoje vyksta labai retai. Taigi čia buvo mano šansas: arba dabar, arba niekada.

Labai džiaugiuosi pastarųjų metų LNOBT veiklos kryptimi. Teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, Operos meno vadovas Sesto Quatrini ir vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila ieško geriausių sprendimų. Orkestro kolektyvas yra draugiškas, perspektyvus ir kolegiškas.
 
Ar daug konkursų anksčiau būta jūsų karjeroje? Ko ši patirtis išmokė? Ar galėtumėte sakyti, kad varžytis jums patinka?
 
Kaip sakydavo mano ilgametė smuiko mokytoja Undinė Jagėlaitė, visi konkursai atneša brandos ir naudos muzikantui. Žinoma, laimėjimai – saldus apdovanojimas, bet pagrindinis privalumas yra asmeninis tobulėjimas, suteikiantis papildomo bagažo ateičiai. Mano kelyje būta įvairių konkursų – ir tarptautinių, ir respublikinių. Kartais pasisekdavo, kartais likdavau nusivylęs. Bet nepasakyčiau, kad jaučiu didelį malonumą varžydamasis. Konkursai reikalauja labai stipraus įdirbio ir sukelia be galo daug įtampos. Kelios dienos prieš lemtingus pasirodymus netgi apima panika…
 
Ir šįkart taip buvo? Ar su amžiumi iš tos panikos išaugama?
 
Jaudulys prieš žengiant į sceną jaučiamas visuomet, nepriklausomai nuo amžiaus ir patirties. Šis kartas ne išimtis. Patirtis padeda geriau numatyti, ko tikėtis, ir geriau psichologiškai pasiruošti tam, kas tavęs laukia. Bet nuo to lengviau nebūna. Kita vertus, gyvas pasirodymas tuo ir išskirtinis, kad vyksta šią akimirką. Tai sukuria unikalią atmosferą ir energiją.
 
Tiesioginę konkurso finalo transliaciją tikriausiai stebėjo visa jūsų šeima...
 
Taip, ir tai pridėjo papildomo „nervuko, nes žinojau, kad ne tik šeima, bet ir daugelis kolegų susidomėję stebi šią transliaciją. Bet iškart po pasirodymo sulaukiau daug palaikymo žinučių, ir tai labai maloniai nuteikė. 
 
Esate smuikininkų šeimos vaikas: abu jūsų tėvai groja Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, tėtis Algimantas Peseckas ilgus metus buvo šio orkestro koncertmeisteris. Smuiko norėjote pats ar... tiesiog nebuvo kur dingti?
 
Muziką nuolat girdėdavau, nes tėvai repetuodavo namuose. Ir, žinoma, jie turėjo idėją, kad aš būsiu muzikantas. Ar manęs klausė – nepamenu. Tik prisimenu, kad iš pradžių buvau nuvestas pas fleitos mokytoją, bet galiausiai tėvai parinko smuiką. Išlaikiau stojamuosius egzaminus į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir taip prasidėjo mano muzikinis gyvenimas.
 
Pradžia, kaip ir daugeliui vaikų, buvo sunki, nes styginiai instrumentai reikalauja labai didelio pradinio įdirbio. Prireikia keleto metų, kol pavyksta suformuoti daugmaž padoresnį garsą. Kai techninės galimybės leidžia, pradedi atlikti vis sudėtingesnius kūrinius ir galiausiai atrandi didžiulį gražų muzikos pasaulį, kuris, klausantis įrašų ir koncertų, vis labiau įtraukia.
 
Ko išmokė Gidonas Kremeris ir 15 metų, praleistų su „Kremerata Baltica? Kokias akimirkas labiausiai įsiminėte?
 
Šio orkestro gyvenime pradėjau dalyvauti būdamas trečio kurso studentas. Tik atėjęs daug naudingų žinių ir patarimų gavau iš vyresniųjų kolegų. Tačiau, be jokios abejonės, didžiausią įtaką darė pats G. Kremeris: jo fenomenalus atsidavimas muzikai, darbui ir repeticijoms. Pamenu, negalėjau patikėti savo laime, pirmą kartą spausdamas ranką Jam – legendiniam žmogui, kurio įrašų klausiausi mokykloje net nesvajodamas, kad vėliau teks bendradarbiauti.
 
Kiekvienas koncertas su „Kremerata Baltica“ orkestru atnešdavo vis naujų patirčių ir emocijų. Teko koncertuoti visuose kontinentuose ir bendradarbiauti su žymiausiais solistais. Atskiro paminėjimo verti pasirodymai su pianistais Martha Argerich ar Evgeny Kissinu, kurie paliko tiesiog neišdildomą įspūdį.
 
Kitos asmenybės, įspaudę pėdas jūsų muzikos suvokime: kas jos?
 
Dar pradinėse klasėse Nacionalinės filharmonijos salėje klausiausi Mstislavo Rostropovičiaus, Jurijaus Bašmeto koncertų. Vėliau atradau mokyklos fonoteką, į kurią pasiklausyti Davido Oistracho, Gidono Kremerio ir kitų legendinių muzikantų įrašų po pamokų užsukdavau vis dažniau. Bėgant laikui puikių atlikėjų, kurie gebėdavo sužavėti, ratas tiktai plėtėsi.
 
Ir, žinoma, esu dėkingas savo mokytojams už jų neišsenkančią kantrybę. Pirmasis, Algirdas Pocius, supažindino mane su smuiku, U. Jagėlaitė suformavo esminius solinio atlikimo pagrindus, o kamerinę muziką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė profesoriai Rimantas Armonas ir Augustinas Vasiliauskas.
 
Ankstesnės patirtys su teatro menu ir operų bei baletų muzika: kas jus žavi šiame repertuare?
 
Mano pirmosios pažintys su teatru buvo vos ketverių penkerių metukų. Kai tėtis grodavo LNOBT orkestre, į spektaklius pasiimdavo ir mane. Sėdėdavau ant kontraboso kėdės pačiame orkestro ložės kamputyje ir iš ten susidomėjęs žiūrėdavau vaikiškus spektaklius. Šiandien, kai turiu du savo vaikus, pačiam keista, kaip būdamas tokio amžiaus sugebėdavau nuo pradžios iki galo viską išklausyti netriukšmaudamas ir nebėgiodamas. Turbūt būdavau prigrasintas spektaklio metu neišleisti nė garso...
 
Vėliau jau su klasės draugais pradėjom vaikščioti į spektaklius, repertuaro akiratis plėtėsi. Bet didžiausią įspūdį paliko Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ gastrolės kartu su M. Rostropovičiumi ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriame tuo metu grojau. Pati M. Rostropovičiaus asmenybė paliko be galo didelį įspūdį, o faktas, kad jie su S. Prokofjevu buvo draugais, projektą pakylėjo į dar aukštesnį lygį.
 
Ar savo vaikus jau supažindinote su LNOBT spektakliais?
 
Taip, su dukra Liepa, kuriai devyneri, ir septynerių metų sūnumi Linu lankėmės baleto spektakliuose „Pelenė, „Snieguolė ir septyni nykštukai,  o „Spragtuką“, kurį dievina ir vaikai, ir jų tėvai, matėme net kelis kartus. Į operas kol kas neskubėjome, nes vaikams tai sunkiau suvokiamas žanras. Bet dabar jie nekantrauja, kada galės gyvai pamatyti visus teatro spektaklius.
 
Jūsų žmona – irgi muzikantė?
 
Taip, žmona Lina irgi grojo smuiku, bet vėliau gyvenimas ją atitolino nuo scenos. Dabar ji veda muzikinius užsiėmimus mažiems vaikams. Konkurso metu iš jos sulaukiau labai daug palaikymo. Kai užpuldavo stresas ir pradėdavo atrodyti, kad nieko nebeišeina, ji atrasdavo žodžių išsklaidyti nerimui ir paskatindavo mane žengti tolyn… Laukiu, kada teatras vėl galės rodyti spektaklius ir kartu su kolegomis atsiduosime bendram kūrybiniam darbui.
 
 
Renata Baltrušaitytė
Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras


 

Reklama