Česlovas Radžiūnas: choristų nuotykiai ir išsipildžiusi svajonė atlikti „Turandot“

Vokietijos radijo stotis „Deutschlandfunk Kultur” neseniai transliavo Ramunės Kazlauskaitės parengtą laidą „100 Jahre Opernchor Vilnius: Ein Traum, „Turandot“ zu singen!”. LNOBT choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas joje išdėstė nūdienos teatro choristams keliamus reikalavimus ir papasakojo, kaip kolektyvas dirba pandemijos metu.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) choras – pirmasis profesionalus choras Lietuvoje. Jam lygiai 100 metų: kolektyvo debiutas įvyko 1920 m. gruodžio 31 d., kai Kaune buvo parodytas pirmasis operos spektaklis – Giuseppe‘s Verdi „Traviata“.

Jau tuomet pavyko suburti ne tik stiprus solistų ansamblį, bet ir pajėgų chorą. Kipras Petrauskas, prisimindamas pirmąją „Traviatą“, rašė: „Spektaklis, kad ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam ilgametį patyrimą turinčiam teatrui“.

Maždaug 40 žmonių kolektyvas, pasak muzikologo Jono Vytauto Bruverio, „buvo giriamas tiek spaudos, tiek teatro svečių ir prireikus dainuodavo dramos veikalų spektakliuose, dalyvaudavo atliekant oratorijas, kantatas ir panašius veikalus“.

Per 100 metų su šiuo choru dirbo žymiausi lietuvių chorvedžiai: Julius Štarka, Jonas Dautartas, Adolfas Krogertas, Anicetas Arminas. Po to kolektyvą perėmęs Česlovas Radžiūnas jam vadovauja iki šiol.
Sovietinės okupacijos laikais buvo sezonų, kai dėl finansų stygiaus teatro chore dainuodavo tik 18 žmonių. Į darbą priimdavo ir be aukštosios mokyklos diplomo, tad choristų muzikinis pasirengimas buvo kuklesnis. Tuomet būdavo atliekamos paprastesnės operos, be to, tik lietuvių ar rusų kalbomis, kurias dauguma dainininkų puikiai mokėjo. Choro vadovui tekdavo ieškoti naujų kolektyvo narių ir įkalbinėti juos ateiti dirbti į teatrą. Dabar norinčių dainuoti operos chore yra daugiau nei laisvų vietų. O ir reikalavimai jau visai kiti…

Koks LNOBT choras šiandien ir ko reikia siekiančiam tapti jo nariu? 

Šiuo metu kolektyve yra 85 žmonės, daugiausia – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) absolventai, baigę dainavimo ar choro dirigavimo studijas. Be diplomo, priimant naujoką būna tikrinamas jo balso stiprumas bei diapazonas, kuris turėtų apimti maždaug 2 oktavas. Iš choro artisto tikimasi, kad jis sugebės atmintinai išmokti didžiulį kiekį muzikinio teksto 7 kalbomis, tinkamai interpretuos skirtingos stilistikos kūrinius ir be klaidų dainuos judėdamas bei vaidindamas scenoje. Tik gabiausieji sugeba įsisavinti visą teatro repertuarą per dvejus metus. Išmokę savo partijas, choristai nuolat tobulinasi su vokalo pedagogais, kalbos ir šokio specialistais.

Jiems tenka prisitaikyti prie besikeičiančių dirigentų ir režisierių reikalavimų. Kartais šviesos spektaklyje akina taip, kad nesimato dirigento. Kartais per ankšti kostiumai choristams trukdo kvėpuoti. Kartais scenoje jie suskirstomi taip, kad beveik nebegirdi vienas kito… Iš kitos pusės, teatro vizualumas, vyksmas scenoje gali šiek tiek pridengti vieną kitą atlikimo netikslumą.

Kaip kito teatro, tuo pačiu – ir choro atliekamas repertuaras?

Teisingai parinktas repertuaras labai svarbu. Teatro repertuare – apie 90 operų ir operečių, maždaug pusė jų – italų, vokiečių, prancūzų romantiniai kūriniai, kita pusė – įvairios partitūros nuo baroko iki XXI amžiaus muzikos pavyzdžių. Pačia populiariausia opera iki šiol išlieka G. Verdi „Traviata”.

Jei choras dainuoja ne tik operas, operetes ar miuziklus, bet imasi ir kitų sudėtingų partitūrų, jo lygis palaipsniui kyla. Mes esame parengę 25 stambius vokalinio-simfoninio žanro kūrinius, jau atlikome beveik visus žymiausių kompozitorių parašytus Requiem. Kai kuriuos iš jų, pavyzdžiui, sudėtingą Antoníno Dvořáko Requiem – pirmą kartą Lietuvoje. Dainavome įvairiuose projektuose su visais Lietuvos orkestrais ir geriausiais dirigentais. Tokios papildomos programos labai naudingos choristų tobulėjimui, todėl aš jas ypatingai branginu. Atsimenu, kai prieš daugybę metų išgirdau Latvijos operos ir baleto teatro atliekamą Giacomo Puccini „Turandot“, pagalvojau: kaip man išauginti tokį chorą, kad jis irgi galėtų šią operą sudainuoti. Tai buvo svajonė, kuri pirmą kartą išsipildė 1999 m.

Nacionalinių veikalų dėl įvairiausių priežasčių rodoma nedaug. Ar lietuviška muzika turi savo ypatingą choro skambesį?

Lietuvių choro dainavimo tradicija, sakyčiau, mažai kuo skiriasi nuo kitų kraštų. Vokalo mokyklos yra tos pačios, keičiasi nebent niuansai: kai kur skamba gerklinis garsas, kitur per daug šviesus ar per daug tamsus. Pavyzdžiui, rusų chorai dainuoja su labai daug vibrato, o vakariečiai, kaip ir mes – lygesniu garsu. Broniaus Kutavičiaus 2003 m. operoje „Ugnis ir tikėjimas“ buvo tik viena vieta, kurią reikėjo atlikti liaudiška maniera, atvirais balsais – tai buvo sumanyta tarsi papildoma spalva. Ypatingų pastangų pareikalavo Onutės Narbutaitės „Kornetas“ – sudėtinga partitūra su sonoristiniais aleatoriniais elementais.

Publikos mylimiausia lietuviška opera – 1956 m. Vytauto Klovos parašyti „Pilėnai“. Pažiūrėjus šios operos archyvinius įrašus apima nuostaba, kad choras dainuodamas galėdavo ramiai stovėti! Nepalyginsi su dinamiškais mūsų dienų spektakliais, kai choristams scenoje reikia šokti, bėgioti, laipioti ar fechtuotis…

Anksčiau pastatymai būdavo labai panašūs vienas į kitą. Atsimenate, jei rodoma scena, kurioje reikia melstis – visi ir meldžiasi rankas sudėję,  o jei dramatiška scena – choras turėdavo iškelti rankas į viršų… Dabar beveik kiekvieną premjerą rengia vis kiti iš užsienio atvykę menininkai. Nežiūrint įvairiausių sunkumų, choristai labai mėgsta savo darbą: tik čia jie gali būti ne tik dainininkais, bet ir aktoriais, kurie vaidina scenoje. Teatras apima visus menus, todėl jame niekada nebūna nuobodu. Man irgi tai yra pats mylimiausias ir įdomiausias darbas. Seniai būčiau pabėgęs, jei nepatiktų…

LNOBT chorui vadovaujate nuo 1989 m. Kas paskatino susidomėti chorine veikla? Gal esate kilęs iš muzikų šeimos?

Ne, bet nuo mažumės norėjau dainuoti ir septynerių metų pradėjau lankyti „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą. O kai vaikas su choru dainuoja Georgo Friedricho Händelio ir Johanno Sebastiano Bacho kūrinius filharmonijoje – jis blogais keliais nenueis. Tuose koncertuose mačiau visus garsiausius mūsų dirigentus. Kaip muziką mane suformavo Hermanas Perelšteinas, pas jį studijavau ir tuometinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Paskui operinio dirigavimo stažuotėje Maskvoje mano vadovu tapo Jonas Aleksa: kaip įdomiai jis dirbdavo, paliesdamas ir muzikinio mąstymo, ir interpretacijos klausimus. Tai buvo pedagogas, filosofas, eruditas. Na, o specifines žinias apie operos teatro chorą perėmiau iš tuometinio jo vadovo Adolfo Krogerto.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip atrodo choro artisto kasdiena?

Į šį klausimą sunku atsakyti. Pavyzdžiui, rudenį, ruošdami Gaetano Donizetti operą „Ana Bolena“, dirbome rytą vakarą ir labai daug. Tas metas, kol parengiamas naujas spektaklis, būna tikrai varginantis, kasdien tenka dainuoti ir po 7 valandas. O po premjerų, ramesniu laikotarpiu repetuojame maždaug 4 valandas, kaip ir visi profesionalūs chorai.

Kaip keitėsi choro darbo sąlygos pandemijos metu?

Norėdami išlaikyti būtinus atstumus, nebegalėjome rinktis savo studijoje, nebent teatro Raudonojoje fojė ar Kamerinėje salėje. Tačiau joje dažnai repetuodavo orkestras bei solistai. Todėl įvedus karantiną pirmą kartą organizavome darbą taip, kad choristai naujos operos partijas savarankiškai mokėsi namie. Jie gavo natas, įrašus ir puikiai tai atliko, o teatre mes susitikdavome retai, kad be reikalo nerizikuotume. Galvoju, jei ateity bus labai intensyvus sezonas – darysime taip pat. Tokį labiau individualų darbą išbandėme tik dabar, atėjus pandemijai, bet jis tikrai prasmingas.

Iki pandemijos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras kiekvieną sezoną parengdavo po keturias premjeras, bent keturis kartus iškeliaudavo gastrolių ir scenoje kasmet praleisdavo vidutiniškai po šimtą vakarų. Galima tik įsivaizduoti, kiek visokiausių nutikimų šis choras yra patyręs…

Prisimenu nuotykį lauke vykusiame Špejerio miesto festivalyje Vokietijoje. Prasideda mūsų „Aida“ ir prasideda audra. O pagal sutartį force majeure atveju mes turime atlikti bent pusę spektaklio. Pakilo toks vėjas, kad išlakstė viskas: rekvizitai, perukai, galiausiai nuskrido ir dirigento partitūra. Jis išeina ieškot natų, tuo tarpu orkestras toliau groja, choras ir solistai dainuoja… Kai pagaliau dirigentas radęs partitūrą grįžo, jam buvo belikę padiriguoti paskutinį taktą ir viską nuimti. Mūsų primadona Irena Milkevičiūtė po to labai pergyveno: „Kaip aš dabar surasiu savo blakstienas, man gi reikės su butaforais atsiskaityti…“
 
Renata Baltrušaitytė 
Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras