Borisas Belchevas: į Šilutės kraštą atviliojo svajonė gyventi arčiau paukščių rojaus

Ornitologų teigimu, Nemuno delta – labai svarbi kaip tarptautinės ir nacionalinės reikšmės teritorija. „Parko pelkių ekosistema, Kuršių marios, Nemunas su visomis jo šakomis ir žiogais, tvenkiniai, Krokų Lankos ežeras, nulėmė didelę perinčių bei migruojančių vandens, pelkių bei drėgnų vietų paukščių koncentraciją. Nemažą įtaką parko ornitofaunai turi Kaliningrado srityje esanti Nemuno deltos dalis. Per Nemuno deltos regioninį parką eina Arktikos–Europos–Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias. Pro čia taip pat migruoja įvairios šikšnosparnių bei drugių rūšys. Parko teritorijoje aptikta 294 paukščių rūšių (90% Lietuvos ornitofaunos). Deltos biotopų įvairovė, maisto gausa, migracijos kelias nulėmė ir tai, kad iš 325 Lietuvoje aptiktų paukščių rūšių 20 stebėtos tik Nemuno deltoje. Šis sąrašas kiekvienais metais pasipildo 1–2 naujomis rūšimis“, – taip Nemuno deltos išskirtinumą apibūdina Nemuno deltos regioninis parkas. Apie tai, kuo sužavėjo Nemuno delta, kalbamės su šio krašto gidu Borisu Belchevu.
 
Borisai, jei teisingai prisimenu, esate bulgaras ir apie dešimtmetį gyvenate Lietuvoje. Kas atviliojo į Šilutės kraštą?

Nors jau beveik galiu save vadinti Lietuvos piliečiu, bet pagal tautybę esu ir visada būsiu bulgaras. Jau šįmet spalio mėnesį 13 dieną sukaks 13 metų, kai gyvenu Lietuvoje. O į Šilutės kraštą atvedė mano aistra, pomėgis ir svajonė būti gamtos gidu, fotografu ir gyventi arčiau tos stebuklingos – Paukščių rojumi vadinamos – Nemuno deltos.   

Papasakokite, kuo užsiimate, gyvendamas Šilutės rajone.

Nuo pat atvykimo pradžios turėjau vieną tikslą – į šį nuostabų gamtos kampelį pritraukti kuo daugiau turistų, bet tų, kurie myli gamtą, paukščius. Labiausiai norėjau į šį kraštą pritraukti pasaulinio garso fotografus,  nes Lietuvos gamtos fotografams tai atrodė nereikšminga arba nepasiekiama užduotis.  Aš esu gan užsispyręs žmogus. Tad savo svajones stengiuosi įgyvendinti iki galo. 2015 metais pabaigiau gidų kursus ir pradėjau vesti ekskursijas po gamtą, rengti paukščių atpažinimo kursus ir kurti infrastruktūrą gamtos fotografams. Be abejo, tai reikalavo investicijų. Tam reikalingų lėšų neturėjau. Labai džiaugiuosi susipažinęs su Monika Dobrovolskyte. Kartu su ja pradėjome ieškoti galimybių gauti finansavimą iš ES fondų. Parengėme ir pateikėme projektą. Kol laukėme atsakymo dairiausi tinkamos vietos paukščių fotografavimo slėptuvei įrengti, kad atvykę fotografai galėtų mėgautis kuo didesne paukščių įvairove. Pats esu aistringas gamtos ir ypač paukščių fotografas
Taip pat dirbu Šilutės turizmo informacijos centre – įgyvendiname e-rinkodaros projektą  „Pažink Pamario kraštą keliaudamas paukščių keliu“. Man, gyvenant Šilutės krašte, veiklos tikrai netrūksta.

Kada pirmą kartą sužinojote apie Lietuvą ir kokius įspūdžius tai sukėlė?

Prisipažinsiu, apie Lietuvą iš anksto nieko nežinojau. Kai 2007 metais čia atvykau, ištiko dvi savaites trukęs kultūrinis šokas. Tačiau po truputį apsipratau ir jau 2008 metais pradėjau mokytis lietuvių kalbos. 2009 metais įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Ekologijos ir aplinkotyros‘ bakalauro studijų programą.   

O ką dabar manote apie Lietuvą?

Nors, palyginti, dar neseniai čia gyvenu, galiu pasakyti, kad jaučiuosi lyg būčiau čia gimęs ir augęs – Lietuva mano namai, aš čia jaučiuosi saugiai, randu daug draugų ir ramybę. Beveik kasmet sugrįžtu į Bulgariją, bet to pajusti, ką jaučiu gyvendamas čia, darosi vis sunkiau.

Jūsų manymu, ar Lietuva pakankamai išnaudoja turimus gamtos ir kitus resursus?

Tikrai nepakankamai ir, manyčiau, netinkamai išnaudoja. Nors Lietuvos politikoje kalbama apie darnų vystymą, bet, mano manymu, ES paramos panaudojimo strategija labai kontraversiška. Nelabai suprantama, kodėl finansuojami tokie projektai, kaip mūsų, kur skatinamas bioįvairovės išsaugojimas, o tuo pačiu finansuojama ūkininkų veikla, naikinanti natūralias paukščių buveines, ES lėšos skiriamos vėjo jėgainių parkų statybai ant pagrindinių paukščių migracijos kelių.  Susidaro įspūdis, kad vieni saugo, o kitiems mokama, kad naikintų tai, ką dar turime ir kad vėliau būtų galima investuoti į atkūrimą  to, ką galėjome išsaugoti. Atkūrimas visada labai brangiai kainuoja.

Kiek suprantu, gana daug važinėjate po pasaulį, esate sukaupęs nemažai patirties ir žinių, tad ką reikėtų daryti, kad pasaulis surastų Lietuvą, o joje – Šilutės kraštą?

Oi, mes tikrai pasaulyje esame labai mažai žinomi, nes Lietuvą ilgą laiką buvo Sovietų sąjungos respublika, tad dabar net mūsų kaimynai – švedai nežino, koks rojus yra kitame Baltijos jūros krante. Jau antrus metus dalyvauju Falsterbo Bird Show (Falsterbo paukščių paroda) ir reklamuoju Lietuvos gamtą, Šilutės kraštą švedų paukščių stebėtojams. Po truputį daugėją jų užklausų ir jau planuojame jų keliones į Lietuvą 2020 metais.   
Manau, reikia parodyti, kokia nuostabi Lietuvos gamta, parodyti, kad Lietuvoje yra saugu, ramu, kad šalis lengvai pasiekiama, kad turime vis dar pakankamai natūralią gamtą ir gražius, draugiškus žmones. Tiesiog trūksta reklamos. Ir tiek. Dauguma užsieniečių atvyksta dėl miestų ir kurortų, kuo nelabai galime nustebinti, bet mes per mažai per mažai parodome tikrą Lietuvos grožį.

Fotografuojate paukščius. Gera paukščio nuotrauka fotografo meistriškumas, kantrybė ar sėkmingas momentas?

Viskas viename. Aš jau daugiau kaip 13 metų užsiimu gamtos fotografija ir  esu įsitikinęs, kad meistriškumas, kantrybė ir sėkmingas momentas yra labai svarbūs elementai gerai paukščių fotografijai, bet to neužtenka. Reikia gerai pažinti savo fotografuojamą objektą, paaukoti daug laiko. Puikią nuotrauką dažniausiai lemia tai, kas yra už fotoaparato.  

Kokia savo nuotrauka labiausiai didžiuojatės ir kodėl?

Turiu daugiau kaip 100 tūkstančių kadrų ir kiekvienas jų man daug reiškia. Kiekvieną pagautą akimirką turi savo istoriją ir sentimentą. Labai sunku buvo atrinkti net 30 darbų savo asmeninei parodai. Dar sudėtingiau išrinkti vieną kadrą. Esu labai laimingas pernai žiemą nufotografavęs retai į Lietuvą užklystanti paukštį – Raibąją pelėdą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino
Karolina Baltmiškė