NAUJIENOS

Be tarpusavio sutarimo nieko nesukursi

Kategorija:

Miestas:

Kai apsilankiau skuodiškių Renatos ir Andriaus Vinogradovų sodyboje, mane pasitiko jų sūnelis Linas. Ir paaiškino, kad mama su mažuoju broliuku Gintu užsiėmusi. Dar spėjome išsiaiškinti Lino pavardės kilmę, kuo, atrodo, vyrukas liko labai patenkintas. Gal dar būtume diskutavę, jei ne tėtis. Nuo darbų pasitraukęs atėjo pasikalbėti, tad Linas oriai nuėjo į vidų: ko gero jis ten mamai labai reikalingas. Ne juokas būti vyriausiu sūnumi. Ir visai nesvarbu, kiek tau metų – penkeri, penkiolika, penkiasdešimt...

Renatos ir Andriaus sodyba vadinasi „Gandrinė“. „Ko gero gandrai dėl to pavadinimo kalti, – nusijuokia Andrius. – Mes juk ir gandralizdį turime... Kažkaip ekspromtu tas pavadinimas atėjo. Kaip ir sumanymas seną pastatą pritaikyti verslui. Pradėjome pastatą remontuoti, tvarkyti senoviškas sienas ir tada kilo mintis: o gal ką reikia padaryti?.. Taip ir gimėa sumanymas įrengti pobūvių salę. Po trupučiuką pradėjome daryti, ir kažką padarėme.“

Tvarkyti sodybą Andrius pradėjo prieš dešimt metų. Jau porą metų sodyba atvira pobūviams. Čia šurmuliuoja krikštynos, vestuvės, jubiliejai. „Daugiausia pas mus pobūvius rengia sugrįžę iš užsienio. Ko gero vietiniams žmonėms per brangu“, – svarsto Andrius.

Ir pats Andrius yra vienas iš tų, kurie gyvenimo pagrindą dirbdami užsienyje susikūrė. Staliaus amatas Skandinavijoje paklausus. Norvegijoje užsakymais nesiskundė, bet...  „Lietuva traukė sugrįžti“, – į pajuokavimą, ar Renata nebeleido darbuotis užsienyje, atsako Andrius ir priduria, kad tada, kai apsisprendė grįžti, Renatos jo gyvenime dar nebuvo. Žinoma, Lietuva pasitiko ne su pyragais. Skaudžiai įsirėžė gimtojoje šalyje esantis požiūris į žmogų. Pasak Andriaus, Norvegijoje didžiausias lepšis gyvena geriau už mūsų žmogų, dirbantį nuo ryto iki vakaro. „Lietuvoje žmogus nevertinamas. Kad ir tie pašalpininkai, kurie šluoja gatves, žiemą nuo šaligatvių plytelių ledą kapoja. Pirmiausia, nuo tokio darbo kai šie žmonės susirgs, kiek kainuos jų gydymas? O antra, kam žmogų kankinti?.. Jei jam priklauso pašalpa, tegul jis ją ir gauna be jokių atidirbimų... Mat tie viešieji darbai – tik pasišaipymas iš žmogaus, vos ne konclagerio stovykla. Gal reikėtų peržiūrėti pašalpų skyrimo tvarką, kad jas gautų tik tie, kam jos būtinos“, – svarsto Andrius Vinogradovas, „Gandrinės“ šeimininkas.

Jam susikurti verslą Lietuvoje leido Norvegijoje uždirbti pinigai. Pobūvių rengimas atrodė patrauklus ir leidžiantis šeimai išgyventi verslas. Juo labiau, kad jau pradėjus tvarkytis, tai vienas, tai kitas užsukdavo pasiteirauti, kas čia bus, gal bus galima rengti pobūvius. Tad ir pirmuosius klientus, pasak Andriaus, nebuvo sunku surasti. Dabar paklausa nesiskundžia. Vasarą nėra savaitgalio, kad nevyktų pobūvis. Žiemą kiek ramiau. „Nepajutome, kad būtų kokia krizė pereinant nuo darbo užsienyje prie savo verslo. Didelių pelnų nesivaikome. Pavalgyti turime, darbo taip pat, taip žingsnelis po žingsnelio ir einame į priekį. Žinoma, jei kažkas galvoja tokį verslą kurti iš skolintų pinigų, nepatarčiau. Jei nori būti patrauklus klientams, turi visą laiką atsinaujinti. Turime įsirengę vieną didelę ir vieną mažą pobūvių salę. Dabar planuojame įrengti pirtį. Iš ko atsinaujinsi, jei reikės paskolą grąžinti“, – patirtimi dalijasi Andrius ir pasidžiaugia, kad šį verslą abu su žmona pasitardami kuria, kad per šešerius bendro gyvenimo metus nekilo jokių konfliktų. Abu turi savo užsiėmimus, savo darbus ir dirba vienas su kitu pasitardami, vienas kitą palaikydami ir padrąsindami. Rengiant banketus reikia ir pagalbininkų pasitelkti. Pasak Andriaus, dažniausiai ylakiškius pasitelkia, mat Renata yra kilusi iš Ylakių. Jis pats – skuodiškis nuo gimimo.

„Jei nėra tarpusavio sutarimo, nei šeimos, nei verslo nesukursi“, – gyvenimiška tiesa dalijasi Andrius.

O paklaustas, ar per tą porą metų buvo bent vienas pobūvis be alkoholio, Andrius nusijuokia: „Žinoma, kad ne. Alkoholis – savita Lietuvos vizitinė kortelė. Nors kai buvau Norvegijoje, iš pradžių stebindavo tai, kad ant stalo nėra degtinės, o visi bendrauja, visiems linksma. Mūsų žmonės nemoka linksmintis be alkoholio. Jei yra butelis ant stalo, jis turi būti iki dugno išgertas. Kadangi aš esu negeriantis, man sunkiai suvokiama tokia „filosofija“, bet... O kai žmogus pasigeria, visą kultūrą praranda. Manau, alkoholio vartojimas sumažėtų, jei sunkiau jo būtų galima įsigyti. Norvegijoje mieste, kuris savo dydžiu prilygsta Mažeikiams, tik viena alkoholinių gėrimų parduotuvė. O kiek tokių parduotuvių turime Skuode? Norvegijoje po 18 valandos alaus nebenusipirksi.“

Į pamąstymą, kad suvaržius prekybą alkoholi, atsiras „bobučių“, Andrius nedvejodamas atsako, kad tai – policijos reikalas. Jei policija norės įveikti tą blogybę, o nebus tų „bobučių“ stogas, tokių prekybos alkoholiu taškų kaip mat sumažės. Tiesiog reikalingi ryžtingesni sprendimai.

Genovaitė Paulikaitė

 


Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė







Reklama