Lietuvos žemės ūkis su nerimu pasitiko 2021-uosius – žemdirbiai privalės vykdyti perteklinius aplinkosauginius reikalavimus dėl kurių gali mažėti derlius ir augti produkcijos savikaina.  Išaugus vietinės produkcijos kainoms, Lietuvai gresia importinės produkcijos iš trečiųjų šalių banga.

Pernai dėl gero derliaus ir palankių supirkimo kainų Lietuvos žemės ūkis sėkmingai išgyveno pandemijos metus. Tačiau šiais metais Lietuvos ūkininkai optimizmu netrykšta – juos neramina mokestinių lengvatų panaikinimas, aplinkosaugos reikalavimai.

Vienas iš svarbiausių šių metų žemės ūkio sektoriaus iššūkių – Žaliasis kursas. Nors žemdirbiai ir pritaria ES iškeltiems aplinkosaugos tikslams, tačiau juos neramina, kaip Žaliojo kurso priemonės bus įgyvendintos praktiškai.

Žaliojo kurso padiktuoti reikalavimai ūkininkams kelia galvos skausmą, nes dalį plotų teks skirti pievoms, plėsti ekologinius ūkius, mažinti trąšų kiekį ir įgyvendinti kitus griežtus aplinkosauginius reikalavimus.

Dėl šių priežasčių žemdirbiams teks susitaikyti su mažesnėmis pajamomis. Skaičiuojama, kad daliai ūkių pajamos gali kristi drastiškai – net iki 25 proc. Vadinasi, sumažės galimybių investuoti į ūkių modernizavimą, našesnės technikos įsigijimą ir kitas konkurencingumą didinančias priemones.

Be to, mažėjančios ūkininkų pajamos bus priežastis produkcijos kainų kilimui, tad šaliai gresia importo augimas iš trečiųjų šalių. Jau dabar Lietuva įsiveža vis daugiau maisto produktų iš kitų valstybių – pavyzdžiui, didžioji dalis kiaulienos importuojama iš Lenkijos, pieno produktų gamintojai įsiveža žaliavos ieško aplinkinėse rinkose.

Kol kas nėra poveikio vertinimo, kaip Žaliojo kurso įgyvendinimas atsilieps Lietuvos žemės ūkiui. Toks poveikio vertinimas turėtų būti atliktas pasitelkus geriausius ekspertus, mokslo institucijas. Taip pat reikalinga strategija, kaip plėtoti žemės ūkį, kartu pasiekiant prisiimtus aplinkosauginius tikslus.  Gamybos žemės ūkyje mažinimas nėra – vienintelė galimybė pasiekti aplinkosauginius reikalavimus, juolab, kad ES neprašo pasiekti maksimalių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, kaimyninės šalys – Estija, Lenkija – net planuoja didinti žemės ūkio gamybą, o klimato kaitos poveikį mažinti kitomis priemonėmis.

Norinti išlikti konkurencingiems, reiktų didinti žemės ūkio intensyvumą, kuris Lietuvoje ir taip yra mažesnis nei aplinkinėse ES valstybėse. Tačiau intensyvumo didinimą sunku suderinti su ambicingais aplinkosaugos tikslais. Esant tokiai situacijai, gali būti, kad jau po dešimtmečio Lietuva negamins žemės ūkio produkcijos.

Svarbu suprasti, kad Lietuvos žemdirbiai pasisako už Žaliąjį kursą – esame už švarią aplinką ir tvarią žemdirbystę. Tačiau labai svarbu šio tikslo siekti ne aklai prisiimant įsipareigojimus, bet protingai subalansuojant aplinkosauginius ir žemės ūkio tikslus. Nes kas iš to, jei 2030 metais Žaliojo kurso tikslus pasieksim, tačiau dėl to  sunaikinsim žemės ūkį?

Neramina importas iš trečiųjų šalių

Žemdirbiai ragina kurti kuo daugiau pridėtinės vertės Lietuvoje, skatinant žemės ūkio ir vietos pramonės sinergiją, trumpinant logistines grandines nuo gamintojo iki vartotojo. Toks bendradarbiavimas turėtų ir didesnį teigiamą poveikį ekonomikai, ir vartotojams, kuriuos pasiektų kokybiška vietinė produkcija.

Deja, pastaruoju metu žemdirbius neramina priešingos tendencijos, kai įsigali pigios produkcijos importas iš trečiųjų šalių, o vietos gamintojai ir perdirbėjai išstumiami iš rinkos.

Konkretus pavyzdys – ypač neraminanti situacija Lietuvos biodegalų sektoriuje, kai naftos produktų monopolininkė „Orlen Lietuva“ Lietuvoje pagamintus biodegalus iš rapsų metilo esterio (RME), pakeitė importiniu biopriedu, kurio gamybai naudojamos alyvpalmės iš Malaizijos ir Indonezijos.

Kadangi „Orlen Lietuva“ dominuoja Lietuvos degalų rinkoje, dauguma Lietuvos degalinių tinklų pradėjo prekiauti dyzelinu, kurioje sudėtyje yra alyvpalmių produktų. Iš vietos biodegalų gamyklų produkcija nesuperkama, o tai ypač neramina rapsų augintojus, kuriems biodegalų gamintojai buvo vieni iš pagrindinių užsakovų.

Šis pavyzdys iliustruoja, kaip vienas monopolininko sprendimas gali neigiamai paveikti visą sektorių. Lietuvoje išplėtota stipri biodegalų vertės grandinė – nuo tūkstančių rapsų augintojų, modernių biodegalų gamyklų ir eilės mažesnių rapso spaudyklų iki galutinio vartotojo, kuris degaluose naudoja vietinius bio priedus. Dabar ši grandinė trūkinėja ir kyla grėsmė tiek rapsų augintojams, tiek gamintojams, o vartotojai turi naudoti iš kito pasaulio krašto atvežtą žaliavą, kuri yra ir brangesnė, ir dar kenksminga aplinkai.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos skaičiavimais, jei šaltuoju metų laiku (nuo lapkričio mėn. vidurio iki kovo mėn. vidurio) „Orlen Lietuva“ nepirks lietuviškų RRME biodegalų, per šį laikotarpį iš ūkininkų nebus nupirkta 120 tūkst. tonų rapsų, kurių rinkos vertė siekia daugiau nei 48 mln. eurų (esant 400 eurų/t kainai).

Kol kas neaišku, ar „Orlen Lietuva“ pirks lietuviškus biodegalus ir pasibaigus žiemai.  Jei naftos perdirbimo gamykla nuspręstų nepirkti RRME biodegalų nepirkti visus metus, tai negautos ūkininkų pajamos siektų daugiau nei 144 mln. eurų.

Valstybė turi apsispręsti

Rapsų auginimas biodegalų gamybai iki šiol ūkininkams buvo pelninga veikla, tačiau matome situaciją, kad lietuviška produkcija tampa nereikalinga ir degalų rinkos dalyviai biodegalams importuoja atvežtinę produkciją. Valstybė turi apsispręsti, kas yra svarbiau – ar užsienio kapitalo įmonių pelnai ar Lietuvoje sukuriama ekonominė vertė – pajamos žemdirbiams, darbo vietos ir mokesčiui biudžetui.

Lietuva turėtų imti pavyzdį iš pažangių Europos valstybių, kurios skatindamos vietinę ekonomiką ir siekdamos aplinkosauginių tikslų, kuria barjerus palmių aliejaus importui. Šiuo keliu jau nuėjo Prancūzija, o ribojimus palmių aliejui svarsto daugiau šalių – Austrija, Danija, Vokietija, Italija.

Pernai buvo įregistruota Alternatyvių degalų įstatymo pataisa, numatanti degalų iš palmių aliejaus biodegalų statuso panaikinimą, tačiau Seimas dideliam žemdirbių ir aplinkosaugos organizacijų nusivylimui, nors ir nedidele balsų persvara, bet šią pataisą atmetė.

Žaliuoju kursu besivadovaudamos Lietuvos valdžios institucijos  Lietuvos žemdirbius verčia tapti maksimaliai „žaliais“, tačiau biodegalams leidžia naudoti palmių aliejų ir jo šalutinį produktą PFAD (palm fatty acid distilate) ir deklaruoti didelius CO2 sutaupymus.

Aušrys Macijauskas,
Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas