NAUJIENOS

Aurelija Lingienė: siekdami pakeisti vaiką, pirmiausia atsigręžkime į save

Kategorija:

Miestas:
Apie vaiko santykius su tėvais, mokykla, auklėjimo baimėmis pasekmes, pasipriešinimą pokyčiams  kalbamės su psichologe Aurelija Lingienė.
Gerbiama Aurelija, nepaisant,, kad gyvename didžiuliais tempais vienas kitą vejančiais pokyčiais, kiekvienu atveju į juos atsakoma pasipriešinimu. Kitas dalykas, pokyčiai  dažniausiai lydimi įvairių baimių. Vaikas ateina į mokyklą ir iškart jame sukyla baimė. Baimę junta ir šeima, išleidžianti vaiką į mokyklą. Šeimose, kuriose orientuojamasi į griežtą auklėjimą, vaikui atsiranda papildoma baimė, gavus prastesnį įvertinimą. Nors gyvename XXI amžiuje, bet mokymo procesas vis dar dažnai grindžiamas baime.
Išties, dažnai lankausi mokyklose, bendrauju su mokytojais ir ne taip retai išgirstu, kaip mokytojai su nostalgija kalba apie ugdymo sistemą, buvusią prieš kelis dešimtmečius, kai vaikai bijojo mokytojo.  Įsivaizduokite, kaip vaikas turi gyventi? Jis turi bijoti mamos. Bijoti mokytojo. Jis gyvena nuolatinėje baimėje ir kada jis gali parodyti savo gebėjimus? Turėdamas net labai didelius gabumus, jis neturi kur jų parodyti, nes juos užgožia baimė.
O dar kur giluminė vaiko baimė būti nemylimu...
Taip, vaikas bijo būti nemylimas ir atstumtas. Laimei, šių dienų mokykloje matau labai daug gerų pokyčių. Atsiranda demokratinės ir humanistinės mokyklos. Nors mokykla standartinė, bet didelė dalis mokytojų jau vadovaujasi kitomis nuostatomis. Tad negąsdinkime vaikų mokykla. Sakykime, kad tai yra galimybių vieta. Ir atėjusio vaiko nepradėkime auklėti draudimais: negalima vaikščioti, negalima dairytis pro langą, negalima bėgioti. Sakykime, čia yra tavo galimybių vieta. Tu pažiūrėk, kiek daug mokykloje galima. Deja, dažniausiai vaikai daugiau žino, ko mokykloje negalima.
Tačiau tas negalima dažnoje šeimoje, vaikų darželyje dar ankstyvoje vaikystėje suformuojamas?
Dabar turime naujas rekomendacijas, kurios žodžio negalima supratimą truputėlį kitaip formuoja. Pokalbio metu viena mama prasitarė, kad ji neįsivaizduoja, kas būtų buvę, jei jai augant namuose tėvai būtų radę kamuolį, nes juo galima išdaužti langą. Visai kitoks poveikis būtų buvęs, jei tėvai vietoj draudimo butų su vaiku susitarę, paaiškindami, kad kamuolys – puikus daiktas, kai su juo žaidžiama kieme. Ir tuo pačiu su vaiku aptarė, ką galime daryti kambaryje. Tačiau kai reikia rinktis greitai ar efektyviai, dažniausiai pasirenkame greitai. Ir paskui patys stebimės; kas čia su tuo mano vaiku, sakyk, nesakęs, vis tiek savo daro. Suaugęs žmogau, išgirsk, ką tu sakai. Kaip sakai ir kokią žinutę nori perduoti vaikui?
Labai dažnai mokyklos skundžiasi, kad tėvai nenori ateiti į mokyklą. Manau, turėtume pakeisti tėvų susirinkimo organizavimą. Nustokime į susirinkimą atėjusiems tėvams sakyti, kad vaikas kažko nepadarė, neparašė, nedalyvavo, nesistengė. Tegul bent kartą per ketvirtį mokytojas pasirengia pokalbiui draugiška tema ir kartu su tėvais ta tema praveda diskusiją, per kurią tėvai galėtų pasidalinti savo patyrimais. Taip susikurtų savipagalbos grupė. Tėvai labai vertina vienas kito patirtis. Jei vaikai eina į tą pačią klasę, vadinasi, ir problemos panašios. Tai būtų viena iš galimybių tėvams tobulėti. Jie žymiai drąsiau eitų į mokyklą, nei kada jie kviečiami dėl prasto vaiko elgesio.   Šiuo atveju jis būtų lygus tarp lygių.
Neretai teigiate, kad vaiką norint vesti, reikia žinoti, kur jį vedi. Daugelis tėvų manosi tai labai gerai darantys. Nusprendžia, kad vaikas bus gydytojas, teisininkas ir nieko daugiau nei girdėti, nei žinoti nenori, Užsispyręs stumiu vaiką ten, kur sumanyta, net nepagalvodamas, kad taip laužo vaiko gyvenimą.
Ir taip atsiranda terminas: stumiu vaiką. Tačiau yra vaikų, kurie sutinka būti vedami, kurių net stumti nereikia, nes jis net nedrįsta pagalvoti, kad galėtų nenorėti būti teisininku ar gydytoju, o norėtų dainuoti arba piešti.
Tačiau ar tai nėra vėl ta pati baimė, apie kurią anksčiau kalbėjome? Vaikas bijo prarasti tėvų meilę.
Ir nuvilti tėvus jis bijo. Gal net tėvai jam ir pasakė: koks tu nedėkingas, kiek mes į tave dedame pastangų, o tu kuo užsiimi. Ir to rezultatas – po pirmo-antro kurso vaikas išeina iš universiteto ir kurį laiką bijo apie tai tėvams net pasakyti. Tempia laiką, kol tėvai sužino iš kažkokio kito šaltinio. Labai didelė tikimybė, kad tuo laiku jaunas žmogus gali įklimpti į alkoholį, narkotikus. Labai didelė problema – lošimai. Manau, tėvai su  vaikais turėtų vystyti partneriškus santykius. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ atliko labai puikų tyrimą „Išgirskime vaiko balsą“. Šio visame pasaulyje atliekamo tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kiek vaikas yra girdimas. Ir pirmiausia vaiką reikia išgirsti šeimoje. Išgirskime, ko nori vaiko širdelė.  Tai nereiškia, kad reikia vaikui pataikauti, vykdyti jo kaprizus. Reikia išsiaiškinti vaiko polinkius, gebėjimus, pastebėti, kas vaikui sekasi ir kas jam pavyksta.
Kai kalbuosi su tėvais, labai dažnai išgirstu jų teiginį, kad jie su vaiku kalbasi. Tada klausiu, ar jūs priimate vaiko nuomonę? Ar vaikas ją gali išsakyti? Įstrigo vienos mamos pasakojimas. Ji tvirtino, kad vaikas gali išsakyti savo nuomonę. Tačiau kalbantis labai greitai paaiškėjo, kad mama išsakė savo poziciją, bet kai savo poziciją bandė išsakyti vaikas, mama pasakė: kai čia padėsi šimtą litų, tada buvo litai, va tada savo nuomonę ir išsakysi. Tuo ir pasibaigė šeimos demokratija. Tai nereiškia, kad mama, derindamasi su vaiku, vietoj skalbyklės ar viryklės turi pirkti naują kompiuterį. Tačiau tas pokalbis, jei vaikas turi polinkį kompiuteriui, – puiki galimybė aptarti, kada ir ką geriausia pirkti.
Važinėdama po mokyklas, susitikdama ir bendraudama su tėvais, ar pastebite, kad vaikas būtų ruošiamas gyvenimui?
Yra puiki Maslovo piramidė. Jos apačioje yra žmogaus fiziologiniai poreikiai. Didžiosios dalies mūsų žmonių šie poreikiai patenkinami: ir pavalgę, ir apsirengę. Lyg ir viskas gerai. Aukščiau prasideda saugumo poreikis. Vaikas aiškinasi, kiek jis yra saugus, ar jis savo artimiesiems gali pasakyti apie savo nesėkmes, ar bus suprastas. Dar aukščiau atsiranda meilės ir priklausomybės poreikis. Ir tas poreikis yra labai reikšmingas: aš priklausau šitai mamai, šitam tėčiui, šitai sesei, šitam broliui, šitai močiutei, šitai šeimai, klasei, miestui, valstybei ir t.t. Tas identitetas prasideda nuo vaiko santykių su suaugusiuoju. Ir kai vaikas pasitiki suaugusiuoju, mes turime brandžią asmenybę. Vaikui lengvai galima daryti įtaką, o suaugusieji vaikui atrodo pakankamai draugiški. Ir tada pereiname į dar aukštesnę Maslovo piramidės pakopą: vaikas turi atitinkamą savivertę ir gali sakyti: ne, aš su jumis to nedarysiu, ne, aš to alkoholio nevartosiu ir pan. Ir pačiame piramidės smaigalyje yra saviaktualizacija. Tai yra žmogaus planai, žinojimas, kaip juos pasiekti, o jų nežinantis gali tai sužinoti iš artimų žmonių. Jis gali paprašyti pagalbos, pasitarti. Tačiau tai yra pačiame smaigalyje. Ir kad vaikas jį pasiektų, mums viską, kas žemiau, reikia duoti. Reikia duoti, kad būtų pasiektas smaigalyje esantis rezultatas.
Deja, didžioji visuomenės dalis visiškai nenori duoti, bet noris labai greitai gauti: aš tau nupirkau kompiuteri, tai kodėl tu neišmokai istorijos?
Yra toks senas anekdotas. Mokytojas tėvą pasikviečia į mokyklą ir rekomenduoja įvairiems dalykams samdyti korepetitorius, nes vaikas pratai moka  ir istoriją, ir chemiją, ir fiziką,  ir kalbas, ir kitus dalykus. Tada tėvas klausia, ar yra dalykas, kurį vaikas gerai mokėtų. Mokytojas sako: jis gerai moka matematiką. Tad ir nusamdysiu matematikos korepetitorių, - pareiškia tėvas.
Šiame anekdote gili tiesa – stiprinti vaiko galias ir ugdyti jo gabumus. Mes visada esame linkę matyti žmogaus rizikos veiksnius, kas jam nesiseka. Visą šį pavasarį kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ važinėjau po Lietuvą, lankiausi darželiuose ir aiškinomės, kaip padėti vaikui valdyti pyktį, kaip formuoti dalykus, kurie padėtų bręsti vaiko asmenybei. Ir pastebėjau, kad jau darželiuose visi nori labai greito rezultato.  Atėjusiam tėčiui ar mamai skuba pasakyti: jūsų vaikas šiandien spardėsi, neklausė. Tačiau jei vaikas spardėsi, tu, kaip specialistas, padėk jam, kad jis nesispardytų, o tėvo paklausk, kaip vaikas namuose valdo pyktį. Padėkime vaikui išmokti valdyti pyktį.
Mes, suaugusieji, pirmiausia norime vaiką pakeisti. Tačiau mes patys turime žinoti, kur vaiką vedame, patys ten turime būti buvę, imti vesti vaiką nuo tos vietos, kurioje jis yra, ir pirmiausia savyje padaryti pokyčius.
Kalbate apie vaiko ir tėvų partnerystę, bet ne taip retoje šeimoje tos partnerystės nėra tarp mamos ir tėčio. Yra tik buvimas kartu. Kaip tai atsiliepia vaikui? Gal tada mokykla turėtų atkreipti dėmesį į tokį vaiką?
Kada mokykla atkreipia dėmesį į vaiką? Tada, kai vaikas blogai elgiasi. Kai spardosi, kai neruošia pamokų, kai neateina į mokyklą, kai valkatauja. Mokykla orientuota į akademinius pasiekimus. Juk retas mokyklos direktorius sugeba pasidžiaugti mokytoju, kuris, pamatęs liūdną vaiką, identifikuoja, kas vyksta to vaiko šeimoje. 
Gal tapdami vis labiau pilietiški, sugebėsime matyti ir nelaimingus vaikus? Visada, kai mokykla kreipiasi į mane dėl vaiko problemų, pasiteirauju, ar pirma man galima susitikti su to vaiko tėvais. Nėra blogų vaikų, yra tik netikusios aplinkybės, kurias mes sukuriame savo vaikams ir į kurias įmetame savo vaiką. O vaikas net nežino tų algoritmų, kaip tose aplinkybėse jam elgtis. Ir tada jie elgiasi netinkamai.

Kalbėjosi Genovaitė Paulikaitė
 
 

Reklama