NAUJIENOS

Atsisveikinimas su Cipa

Kategorija:

Ant Cipos kapelio šiandien prasiskleidė smulkūs rausvi žiedeliai. Seniai jutau, kad ji veržiasi iš šio pasaulio, bet visada norėjau ją labai apsaugoti. Tai buvo viena bičiulių, padėjusių išgyventi daug sunkių ir skaudžių gyvenimo akimirkų. Vis atrodė, kad turiu ją išsaugoti. Ir kai pasirodė kažkokios ligos požymiai, užsispyrusiai ją gelbėjau. Vienas veterinarijos gydytojas vieną ligą nustatydavo, kitas – kitą, tačiau ji, atrodo, nenorėjo sveikti. Ne, ji buvo judri. Ėsdavo. Tačiau jos gražus trispalvis kailiukas vis nyko ir nyko. Jei pavykdavo vietomis atauginti trumpus plaukučius, jie labai greitai vėl iškrisdavo. Supratau, kad ji kažką man nori pasakyti. Galbūt, kad kaip galima greičiau paleisčiau ir praeities besitempiančias įtampas, kurios primindavo įtemptą grandinę, prie kurios esi pririštas. Atrodo, viskas čia pat ranka pasiekiama, bet... To lemiamo žingsnio žengti negali, nes neleidžia kieta grandinė. Dabartis – lyg miražas. Atrodo, tai tavo, o kartu ir ne tavo gyvenimas, lekiantis nepriklausomai nuo tavęs...Kai būdavo labai sunku, Cipa pribėgdavo, atsistodavo ant paskutinių letenyčių, o priekine letenėle švelniai patapšnodavo, žiūrėdama savo gintarinėmis akutėmis tiesiai į akis.

Keistai ji pas mane atėjo. Tokia mažutė, telpanti delne. Šviesesnių plaukų lopinėlis juosė vieną kutę, šone rusvų spalvų plotelis priminė netaisyklingą lopą. Ji bėginėjo po Vilniaus kiemą, vaikydamasi čia gyvenančias kates, lyg prašydama ir ją priimti į savo draugę. Aiškiai matėsi, kad kačiuką kažkas trumpai pasidžiaugęs išmetė į gatvę. „Aš ją iškėliau iš duobės“, - pasakė šuniuką vedžiojanti kaimynė. Tikėdama, kad pavyks surasti kačiukui šeimininkus, parsinešiau jį namo. Kadangi jos miauksėjimas priminė viščiuko cypsėjimą, jai labai greitai prilipo Cipos vardas.

Ir sykį Cipa dingo. Kelis vakarus jos ieškojau, su drauge ir viena vaikštinėdama Neries pakrantėje, aplinkiniuose kiemuose. Jos nebuvo. JI dingo tiesiog iš penkto aukšto. Suradau ją po trijų dienų. Smarkiai sumuštą, o gal tiesiog stipriai susitrenkusią, kai skriejo iš penkto aukšto, o gal ir nuo stogo... Kai paėmiau ją į rankas, atrodo, kad visas kūnelis po jos kailiuku čežėjo. Tada Cipa dar norėjo gyventi. Galbūt matė, kad ji man labai reikalinga. Tad staigiai jos sveikata pradėjo gerėti. Taip ir gyvenome...

Kai atsikraustėme į sodybą, Cipa vis taikydavosi išnerti pro duris į kiemą. „Ko veržiesi, negalima, dar kas tave užmuš, manydamas, kad kokį užkratą nešioji“,- sakydavau, nors tada jau aiškiai suvokiau, kad ji man kažką nori pasakyti.

Sykį man dirbant kompiuteriu, Cipa įsibėgėjusi stryktelėjo tiesiog ant klaviatūros. Pyktelėjusi subariau, kad taip daryti negalima. Tačiau po kelių minučių ji vėl liuoktelėjo tiesiai ant kompiuterio klaviatūros. „Baik šokinėjusi, - pyktelėjau ir pagrasinau. – Jei taip elgsiesi, išmesiu tave į kiemą.“

Prasidėjo šuolių ant kompiuterio serija. Pykdavomės ir vėl taikydavomės, bet ji užsispyrusiai šokinėjo ant kompiuterio, stengdamasi išvesti mane iš pusiausvyros. Neretai aplankydavo mintis, kad ji provokuoja mane pažadui ištesėti: išmesti ją į kiemą.

O prieš porą savaičių Cipa dingo. Tiesiog atidarė duris į vonios kambarį, kurio langas buvo atviras, išėjo su kitais mano augintiniais. Kiti sugrįžo, o jos vis nebuvo. Diena, kita, trečia – Cipa negrįžo. Supratau, kad ji išėjo pasitikti  mirties, nes tik ji viena žinojo, ko ji nori, kad mano norai nebesutampa su jos norais. Prabėgus savaitei aplankė mintis: nė palaidoti Cipos negalėjau...

Tądien, kai „sugrįžo“ Cipa sulaukiau kaimynės skambučio: jūsų didysis šuo yra pasileidęs ir laksto po kaimą. Kai grįžau ir kai bandėme pagauti bėglį, kaimynė prasitarė: ar ne jūsų katytė užmušta?

Tai buvo Cipos kūnelis. Atrodė kiek keista, kad gatve, kuria pravažiuojančias mašinas galima ant  pirštų suskaičiuoti, galėjo žūti katė. O gal paprasčiausiai kažkas ją tyčia užmušė. Juk kiekvienas žmogus ateina su savomis pamokomis. Galbūt kažkieno pamokos eina per gyvūnų žudymą ir tik jam vienam suprasti, ką turi jis išmokti iš to, kad svetimi augintiniai sukelia jam pyktį ir agresiją. Tačiau tai jo pamokos...

Prieš savaitę ant Cipos kapelio pasodintos gėlės prasiskleidė rausvais žiedeliais – meilės ir gyvenimo žiedeliais, siųsdami žinią, kad ji pasitraukė iš gyvenimo besąlygiškai mylėdama mane, kaip moka mus mylėti mūsų keturkojai bičiuliai, ateinantys pas mus tam, kad suvoktume dar vieną savo gyvenimo pamoką.

Genovaitė Paulikaitė


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama