Atmink, kad gyveni… Mintys pasitinkant Vėlines

Memento mori – atmink, kad mirsi. Tai jam primindavo ir tie, kurie manė, kad jis per daug džiaugiasi gyvenimu, ir tie, kurie pavydėjo jo energijos, išradingumo visame kame matyti vien grožį ir gėrį. Memento mori – atmink, kad mirsi. „Vadinasi, dabar gyvenu. Dabar visa siela, visu protu jaučiu, kad gyvenu“, – savaip patikslino tą senąją išmintį. Atmink, kad gyveni. Atmink, kad gyveni, kad gali kurti, mylėti, laukti azarto, gyvo dangaus dovanų.

Atminties šviesa

Jis dabar jau neprisimena, kas paklausė, kur dingsta šviesa, kai užpučiama žvakė. Bandydamas atsakyti jis rasdavo vis skirtingus variantus, o jie gimdė vis naujus klausimus. Koks tas šviesos kelias? Kaip ją pasitinka tamsa? Ar tamsa visada buvo tamsa, ar, kaip prieš užpučiant žvakę, ji taip pat kažkada buvo šviesa? Ar ta buvusi šviesa prisimena tuos, kuriems tuomet švietė? O ar kažkas prisimena ją, kad jie gyveno jos apšviesti? Ar jie atrado kitą šviesą, ar likę tamsoje taip ir susigyveno su ja? Atsakymo laukia Atminties šviesa. Kol šviesu.

 Gyvenimo malda

Kada prasideda malda? Ar ji prasideda tik peržengus šventyklos slenkstį? Ar baigiasi kartu su žodžiu amen? Ar iš širdies tariami žodžiai myliu, laukiu, ateinu neturi maldos jausmo ir galios? Argi ne širdies malda padeda jai nenustoti plakus per visą gyvenimą, nepavargti, kai, rodos, prislėgti sunkumų, mes visai jau nebeturime jėgų?
O gal jos kiekvienas tvinksnis ir yra širdies atsidėkojimas už žmogaus nepabaigiamą Gyvenimo maldą. Argi be maldos žemė pasidabintų tokiais gyvybingais žaliais rūbais, saugotų gyvenimus ir tų, kurie jos pačios nesaugo? Ir žvaigždės – tos dangaus žvakutės – užgęsta kiekvienam nuo jo apsunkusio žvilgsnio, prilenkto prie kojų tako. Užgęsta kiekvienam, nebešviečiančiam savo vidine šviesa, bet nuo pirmo maldos žodžio žmogus vėl apdovanojamas visa dangaus grožybe bei didybe. Gyvenimo malda niekada negali nutrūkti. O jei ji kažkam baigiasi, prasideda negyvenimas – skundai dangui, priekaištai žemei, nemeilė sau ir visiems kitiems.
 Malda gyventi, malda mylėti, mylėti visa, kas telpa žodyje gyvenimas nenutrūksta, jei sieloje lieka bent vienas maldos žodžio aidas. Gyvenimo malda – ir dovana, ir pats gyvenimas.

Jeronimas Laucius