NAUJIENOS

Artūras Visockas: „Grigeo“ pamokos – ar tikrai už teršėjus turi mokėti Šiaulių gyventojai?

Kategorija:

Miestas:

„Po visą šalį sukrėtusių skandalų, kai buvo išaiškinti grubūs vandens telkinių teršimo nevalytomis nuotekomis atvejai, Seime sugriežtinta atsakomybė už aplinkos teršimą. Tačiau pasirodo, kad principas „teršėjas moka“ ir vėl nesuveiks – numatyta, kad už pramonės įmonių išleidžiamus teršalus mokės gyventojai – vandens vartotojai“, – teigia Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

 

Gindamas vartotojų interesus meras raštu kreipėsi į Lietuvos savivaldybių asociaciją. Artūras Visockas tikisi, kad vartotojų pusėn stos ir Seimo Šiaulių krašto bičiulių parlamentinė grupė.

„Seimo nariai, galimai suklaidinti suinteresuotų grupių ar tiesiog kompetencijos šioje srityje stokojančių asmenų, pritarė mokesčio už aplinkos teršimą tarifų didinimui. Taip buvo siekiama iš esmės gerų tikslų, tačiau pasirinktas sprendimas, kuris taps našta paprastiems gyventojams – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams. O tikslinę pramonės teršėjų grupę šios priemonės paveiks nebent labai simboliškai. Manyčiau, kad Seimo nariai laiku ištaisys šią netyčinę klaidą, kol neįsigaliojo Mokesčio už aplinkos teršimą pakeitimo įstatymas. Kiekvienos savivaldybės meras, žinodamas šiuos grėsmingus savivaldybių vandentvarkos sektoriui sprendimus, tikrai netylės, taigi, viliuosi savivaldos institucijų palaikymo“, – 2020 m. sausio 28 d Seimo priimtus Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimus komentuoja Šiaulių miesto meras.

Lietuvos savivaldybių asociacijai ir Seimo Šiaulių krašto bičiulių parlamentinei grupei išsiųstuose raštuose Artūras Visockas atkreipiu dėmesį, kad minėtų mokestinių prievolių  didinimas labiausiai paveiks savivaldybių vandentvarkos sektorių, ko vargu ar galima pasakyti apie tikslinę pramonės teršėjų grupę, kurią būtent „Klaipėdos paketo“ pakeitimais buvo siekta labiausiai riboti ir kontroliuoti.

„Pažymiu, kad mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimai labiausiai paveiks vandentvarkos įmones, kurios į gamtinę aplinką išleisdamos išvalytas miestų nuotekas, kasmet moka Valstybės nustatyta tvarka apskaičiuotą ir taip nemenką mokestį. O nuo 2021 m. mokestinio laikotarpio pastarasis išaugs daugiau nei 2,5 karto. Šis mokestis mokamas nepriklausomai nuo to, kad nuotekos išvalytos tinkamai ir neviršija nustatytų leistinų normatyvų. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad šis mokestis nuguls ne ant didžiųjų teršėjų, išleidžiančių normatyvus neatitinkančias nuotekas į centralizuotus miestų nuotekų tinklus, bet ant vandentvarkos įmonių pečių. O vandentvarkos įmonės šias padidėjusias sąnaudas bus priverstos dengti iš pagrindinės veiklos pajamų, per paslaugų tarifą, taikomą eiliniams vartotojams ir ūkio buities nuotekas išleidžiantiems juridiniams asmenims. Dėl šios priežasties vieno kubinio metro nuotekų tvarkymo paslaugų kaina tikėtina didės mažiausiai 0,02 euro. Mokestinių prievolių didinimo iniciatyvą palaikę politikai teigia, kad neva už surinktą didesnį mokestį vandentvarkos įmonės galės modernizuoti valymo įrenginius ir taip dar labiau sumažinti į atvirus vandenis išleidžiamos taršos kiekius. Tačiau kartu politikai nutyli, kad mokestis bus renkamas į Valstybės biudžetą ir į vandentvarkos įmonių biudžetus, skirtus turto modernizavimui, dotacijų ar kitu pavidalu negrįš,  – pabrėžia Šiaulių miesto meras Artūras Visockas. – O tai reiškia, kad vandentvarkos įmonės, patirdamos didesnes veiklos sąnaudas ir nedidindamos paslaugų įkainių, negalės planuoti ir įgyvendinti projektų, susijusių su nuotekų valymo įrenginių tobulinimu ar nusidėvėjusio turto atnaujinimu. Konkretūs pavyzdžiai rodo, kad dauguma Lietuvos vandentvarkos įmonių sėkmingai susitvarko su nuotekų valymu, neviršydamos leistinų taršos normatyvų ir net dažnu atveju išleisdamos kelis ar net keturis kartus švaresnes nuotekas nei to reikalauja teisės aktai ir Europos Sąjungos keliami griežti reikalavimai. Todėl vargu ar ekonomiškai efektyvu išvalymo rodiklius atitinkančiose nuotekų valyklose investuoti į įrangos modernizavimą (kaip pavyzdžiui tretinio valymo technologijas), kai ši ir taip visiškai užtikrina išvalymo reikalavimus? Kita vertus, tokios miestų valyklos nuo 2021 m. neturėtų patirti papildomų mokesčio už aplinkos teršimą sąnaudų, jei išvalymo rodikliai tenkina visus aplinkosauginius normatyvus.“

Meras atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokesčio už aplinkos teršimą didinimas nesprendžia kitų daug svarbesnių ydingo teisinio reglamentavimo trūkumų, kurie neleidžia vandentvarkos įmonėms tinkamai vykdyti gamybinių įmonių į miestų centralizuotas nuotekų surinkimo sistemas išleidžiamų nuotekų laboratorinės kontrolės, o nustačius sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo atvejus, taikyti netesybas, proporcingas abonentų savo veiksmais ar neveikimu vandentvarkos įmonėms padarytai žalai.

„Pažymiu, kad vandentvarkos įmonės iki šiol neturi jokių efektyvių teisinių priemonių, padedančių pažaboti gamybinę veiklą vykdančių abonentų savivalę išleidžiamos taršos atžvilgiu ir siekti visiems bendro tikslo – švaresnės aplinkos sau ir ateinančioms kartoms, nors dažnu atveju būtent jos verčiamos prisiimti atsakomybę už tokių įmonių sukeltus padarinius. Apmaudu, kad tokio teisinio reglamentavimo trūkumus atskleidžia tik tokie skandalai kaip „Grigeo“ ar „Biofuture“. Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 67 punktas reglamentuoja sutartinius santykius apskaičiuojant netesybas, kuriuos vandentvarkos įmonė privalo taikyti viešojoje sutartyje, kai abonentas nesilaiko įsipareigojimų dėl leidžiamų išleisti teršiančiųjų medžiagų koncentracijų. Vadovaujantis šiuo punktu, netesybų taikymas tapatus tiek biogeninių, tiek sunkiųjų metalų, tiek ir prioritetinių pavojingų medžiagų atžvilgiu ir siekia vos 10 % mokėtinos sumos už nuotekų tvarkymo paslaugas. Analizuojant praktinį pavyzdį, kai abonentas už vieno kubinio metrų nuotekų sutvarkymą mokėdamas bazinę nuotekų tvarkymo paslaugų kainą 1,12 euro (be PVM) ir išleisdamas, pavyzdžiui, 3 kartus DLK į nuotekų surinkimo sistemą viršijančią bendrojo chromo koncentraciją, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, už kiekvieną viršijimo laikotarpiu išleistą kubinį metrą nuotekų moka netesybas, siekiančias vos 0,11 euro, tampa akivaizdu, kad jos savo drausminančios funkcijos neatlieka. Be to, tokio dydžio netesybos nepadengia net būtinųjų laboratorinės kontrolės ar netesybų sąskaitos administravimo sąnaudų. Pažymėtina tai, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos netesybos, atsižvelgiant į išleidžiamų medžiagų kenksmingumą, nėra diferencijuotos, ekonominės sankcijos aspektu yra per mažos ir iš esmės nereikšmingos ūkio subjektui. Esamas Vyriausybės nutarimas ir jame apibrėžtas netesybų dydis yra neproporcingas žalai, kurią abonentas daro išleisdamas viršijančią sutartimi sulygtą taršą ir, kaip jau minėta, net nepadengia būtinųjų laboratorinės kontrolės sąnaudų. Dar daugiau, teršėjas tokiu mažu netesybų dydžiu nemotyvuojamas deklaruoti realios taršos: t. y., kuo mažesnė sutartinė kaina ir mažesnis sutartyje deklaruotas taršos kiekis, tuo mažesnės netesybos apskaičiuojamos taršos viršijimo ar nedeklaruotų medžiagų išleidimo atveju. Tai akivaizdžiai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms vandens politikos srityje, nes Lietuva, būdama valstybe nare, neužtikrina principo „teršėjas moka“ tinkamo įgyvendinimo“, – teigia Artūras Visockas.

Jo teigimu, vertinant pastarąjį teisinį reglamentavimą tampa aišku, kad reali ir tiesioginė atsakomybė už medžiagas, kurios neigiamai veikia nuotekų tvarkymo procesus ir susidarančio dumblo kokybinius rodiklius bei riboja jo tolimesnio naudojimo galimybes, tenka išskirtinai tik vandentvarkos įmonei ir perkeliama ant eilinių vartotojų ir kitų ūkio buities nuotekas išleidžiančių abonentų pečių. „Be to, minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintų Sutarties standartinių sąlygų 65.13 punktas nurodo, kad abonentas geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui privalo sudaryti sąlygas paimti išleidžiamų nuotekų mėginius tik abonento darbo metu ir tik sutartyje suderintoje mėginių paėmimo vietoje. Toks teisinis reglamentavimas akivaizdžiai leidžia abonentui piktnaudžiauti. Tai yra, praktika rodo, kad taršias nuotekas generuojantys abonentai dažnu atveju turi nuotekų kaupimo įrenginius, todėl nuotekų išleidimus į miesto centralizuotą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą vykdo ne darbo metu. Dar daugiau, geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, nustačius neteisėtus nuotekų išvadus ar kitus įrenginius, kuriais abonento nuotekos patenka į geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo infrastruktūrą, jo galimybės imti nuotekų mėginius iš vietų, nesuderintų sutartyje, pastaruoju teisiniu reglamentavimu yra apribojamos, – tęsia Šiaulių miesto meras. – Tokie teisinio reglamentavimo trūkumai akivaizdžiai pažeidžia kitų vartotojų teisėtus interesus, todėl minėtos ydingos Vyriausybės nuostatos turėtų būti keičiamos nedelsiant. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ Nr. D1-236 1 priedas reglamentuoja prioritetinių pavojingų medžiagų (PPM) išleidimo į gamtinę aplinką ar nuotekų surinkimo sistemą ribojimą ir nutraukimą.“

Kaip teigia pašnekovas, praktika rodo, kad pastarasis ribojimas realiai taikomas tik į gamtinę aplinką išleidžiamų nuotekų ir tik geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, tačiau ne abonentų, atžvilgiu. Visų pirma, Reglamento 1 priede nurodytų tam tikrų PPM (pavyzdžiui 2-di(2- etilheksil)ftalato) išleidimo palaipsnis nutraukimas neįsivaizduojamas ir net teoriškai neįmanomas. Šiuo metu tobulėjant cheminių medžiagų ir junginių aptikimo technologijoms ir mažėjant metodų nustatymo riboms, laboratorinių tyrimų metu aptinkamos net ir mažiausios PPM koncentracijos.

„Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento nuostatomis 1 priedo PPM medžiagų negali būti daugiau nei matavimo metodo nustatymo riba kartu, manytina, ji prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės bei iš jo kylantiems teisinio tikrumo ir stabilumo principams. Pažymėtina tai, kad vandentvarkos įmonėms atsakomybė, teisės ir pareigos dėl PPM medžiagų išleidimo kyla ne nuo teisės akte nustatytos konkrečios parametro vertės, o nuo matavimo metodo nustatymo ribos, kuri skirtingose laboratorijose gali skirtis ir priklauso nuo taikomo matavimo metodo. Vandentvarkos įmonės tokių medžiagų patekimo dažnu atveju negali kontroliuoti ar įtakoti jokiomis objektyviomis jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis, kompetencija ar įgaliojimais. Šiuo metu valstybinės kontrolės institucijų dalyje miestų pradėtos taikyti neproporcingos administracinės atsakomybės priemonės ar net žalos atlyginimo klausimas PPM atžvilgiu kelia rimtą susirūpinimą ir vandentvarkos įmones stumia į utopinę padėtį, kuri užprogramuoja vienašališkai nešti atsakomybę už rinkoje importuojamų ir naudojamų medžiagų bei gaminių sudėtį ar ūkio subjektų vykdomus gamybos procesus. Vandentvarkos įmonės neturi galimybių pačios vykdyti tokių medžiagų laboratorinės kontrolės, todėl šioms tenka kreiptis į kitus šių paslaugų teikėjus. Pavyzdžiui vien di(2- etilheksil)ftalato laboratorinė vienoje nuotekų valykloje vandentvarkos įmonei gali kainuoti per 7 tūkst. eurų, mažiausiai antra dar tiek jai kainuotų taršos šaltinių paieška tarp pramonės subjektų, – Seimo priimtą įstatymų paketą toliau komentuoja Artūras Visockas. – Pažymėtina ir tai, kad šios išlaidos pagal galiojančią kainodaros politiką nebūtų susigražinamos iš nustatyto taršos šaltinio, o būtų apskaitomos pagrindinės veiklos sąnaudose ir didžia dalimi gultų ant eilinių vartotojų pečių. Europos Sąjungos direktyvos vandens politikos srityje, reguliuojančios pavojingų ir prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimus, valstybėms narėms akcentuoja pareigą įgyvendinti principą „teršėjas moka“. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu reali ir tiesioginė atsakomybė už tokių medžiagų patekimo į nuotakyną ribojimą tenka išskirtinai tik vandentvarkos įmonei. O ši neturėdama nei laboratorinės kontrolės pajėgumų, nei galimybės taikyti ekonominių prievartos priemonių realiai neturi efektyvių svertų valdant tokių medžiagų patekimą.“

Todėl, mero nuomone, teisėkūros subjektai turėtų numatyti teisinio reglamentavimo pokyčius, realiai skatinančius pramonės sektorių mažinti PPM išleidimus ir proporcingai perleidžiančius atsakomybę teršėjui, bet ne vandentvarkos sektoriui.

„Vadovaujantis valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimo „Dėl nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. O3-217 7 punktu, geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai nuotekų valymo kainą abonentams už savitosios taršos nuotekų tvarkymą turi skaičiuoti taikydami Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytus tarifus ir tvarką, – teigia Šiaulių miesto meras. – Atkreiptinas dėmesys, kad pastaroji kainodara neužtikriną tinkamo sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo ir jam prieštarauja. Daugeliu atveju savitosios taršos elementai, įskaitant ir PPM medžiagų kategorijai priskiriamus junginius, ribotai valomi arba apskritai nevalomi vandentvarkos įmonių eksploatuojamose komunalinių nuotekų valymo įrenginiuose, todėl jie su valytomis nuotekomis patenka į gamtinę aplinką arba sedimentuojasi dumble (kaip pavyzdžiui sunkieji metalai). Tokiu atveju abonentas iš dalies atlygina geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiriamas mokesčio už aplinkos teršimą sąnaudas, tačiau vykdomos laboratorinės kontrolės ar dėl to atsirandančios papildomos dumblo galutinio sutvarkymo išlaidos tenka geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, o galop ir vėl pagal šiame rašte minėtą ydingą praktiką perkeliamos ant eilinių vartotojų pečių. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, noriu, atkreipti dėmesį, kad vandentvarkos įmonės nėra „teršėjos“ kaip jos dažnu atveju tapatinamos jų veiklą kontroliuojančių institucijų ar vykdomosios valdžios atstovų, priešingai – urbanizuotų teritorijų „taršos likvidatorės“. O dėl savo profesinės veiklos ir indėlio į švaresnę aplinką vandentvarkos sektorius, vertas didesnio Valstybės valdžios institucijų dėmesio ir palaikymo. Todėl Lietuvos savivaldybių asociaciją skatinčiau vienytis prašant įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios principinės iniciatyvos mažinant mokestinę naštą vandentvarkos įmonėms bei suteikiant joms realius teisinio reglamentavimo įrankius, leidžiančius pažaboti pramonės subjektų piktnaudžiavimą. O aktyvių Seimo narių, priklausančių Šiaulių krašto bičiulių parlamentinei grupei, norėčiau paprašyti aktyviai ginti eilinių vartotojų interesus, atstovauti savo rinkėją ir palaikyti Lietuvos savivaldybių ir vandentvarkos įmonių iniciatyvą mažinti mokestinę naštą vandentvarkos sektoriui ir pažaboti ydingą lobistinį tikrąjį teršėją ginantį teisinį reglamentavimą.“

 

Parengta pagal Šiaulių miesto savivaldybės inf.


Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė





12-a leciono (pamoka)



Reklama