Sunkiai ir besuskaičiuojami mitai sklando apie tas vadinamas neutralias šalis. Vieni sako, kad jos yra ciniškos ir savanaudės, neskiria, kur blogis kur gėris ir rūpinasi tik savimi. Galiausiai neutralių šalių niekas nemyli ir, jei ką, to neutraliteto nepaiso. Kiti mano, kad neutralitetas, paremtas puikia savigyna yra pats geriausias politikos pasirinkimas – pasitikėk savimi ir būk visada pasiruošęs, tada visi tave gerbs... Ir taip toliau.

Švediją reiktų priskirti šalims, kuri investuoja į neutralitetą paremtą gera gynyba. Šalis nedalyvauja karuose nuo to laiko, kai 1814 metais ginklu sutramdė norvegų nepriklausomybės siekius, tačiau visada buvo pasiruošusi ir ginti savo teritoriją bei gyventojus ir drąsiai pasakyti, kas yra jos politiniai sąjungininkai.

Neseniai paskelbta Švedijos gynybos strategija 2021-2025 metams. Dokumentas buvo ilgai lauktas dėl daugelio priežasčių, o viena jų yra ta kad dar 2013 metais tuometinis ginkluotųjų pajėgų vadas Sverker Goeranson sukėlė savotišką skandalą, „nutekinęs“ žinią, kad realiai šalis yra pajėgi ginti bent jau dalį savo teritorijos ne ilgiau kaip savaitę. Piliečių tarpe įsivyravo nuomonė, kad gynyba.... išties apsileido – daugiau filosofuoja apie grėsmes, nei realiai ruošiasi gintis. Galima sakyti, kad tebevyravo politinė euforija, atsiradusi Šaltajam karui pasibaigus, atseit, karų nebebus ir kariuomenės iš viso nereikia...

Švedijos (taip pat Suomijos, Airijos, Austrijos...) klausimas skamba išties kazuistiškai – jei kas užpuls Švediją, ar NATO ją gins? Apie tai net disertacijas rašo. Švedija nėra NATO narė, tačiau priklauso Europos Sąjungai, kuri savo ruožtu paremta NATO gynybiniu aljansu. Taigi, dabar spręskite ar NATO vaidins, kad ji čia niekuo dėta, ar vis tik nuspręs, kad ne to Penktojo straipsnio apibrėžimas yra svarbiausia... Gins, tikrai gins, bet reikia, kad ir pati Švedija būtų pasiruošusi gintis.

Naujoji gynybos strategija numato, kad Švedija, jei ją užpultų kažkas panašaus į Rusiją, gali aktyviai gintis iki trijų mėnesių, o po to naudoti kitas pilietinio pasipriešinimo formas. Išties, ką čia beslėpsi, Rusija yra bene vienintelė, grasinanti švedams konvenciniu karu. Ir taip tęsiasi nuo XVIII pradžios, kai caras Petras sumanė tempti Rusiją į Europą. Deja, per Švedijos ir Lietuvos valdas...

Detalus konvencinio karo planas ruošiamas, ir jis turi pasirodyti 2021 pradžioje. Jame (aišku, ne viešai) bus numatyti visi praktiniai veiksmai, kurių reikia imtis paskelbus karo parengties: kur telktis, kokius oro ir jūrų uostus sukarinti, kur perdislokuoti dalinius ir t.t.

2010 metais švedai buvo atsisakę šauktinių, bet praeitais metais vėl juos grąžino, beveik dvigubai padidino ruošiamų profesionalų kariškių skaičių. Pirmam kartui pašaukti 4000 jaunuolių, bet kasmet jų daugės. Karo atveju sausumos pajėgios sudarys tris mechanizuotas brigadas, atskirą brigadą sostinei ginti, bus ženkliai sustiprinta Gotlando saloje dislokuota priešlėktuvinė gynyba. Visos techninės gynybos priemonės sparčiai keičiamos šiuokaikiškiausiomis, kokias tik galima įsigyti, tame tarpe tankai artilerija ir pėstininkų mašinos. Povandeninių laivų skaičius didės nuo 4 iki 5, pakrantės apsaugai daugės apsaugos laivų ir malūnsparnių, Gioteborgo bazėje pradedami kurti desantininkų junginiai. Oro erdvės apsaugau ruošiami naujos kartos švediški Gripen markės kariniai orlaiviai. Tai tik keli faktai iš pasiruošimų suvestinės.

Nors Švedija ir neskurstanti šalis, karinė modernizacija kainuoja. Išlaidos gynybai turi augti iki 1,5 procento BVP (2025 metais), bet tai yra apie 9 mlrd. Eurų – beveik kaip visas Lietuvos biudžetas. Kasmet gynybai numatyta „pridurti“ dar daugiau kaip po pusę milijardo.

Grįžtant prie politikos reikia pasakyti, kad Švedijos partijos ginčijasi dėl detalių ir skaičių, tačiau projekto esmei pritaria. Švedija turi bendros gynybos susitarimus su Suomija, gerai sugyvena su britais ir kaimyninėmis NATO šalimis – Norvegija bei Danija. Politikai supranta, kad Europos Sąjunga gali ir privalo turėti savo saugumo politiką, tačiau gynybą gali užtikrinti tik NATO, ar savas pasiruošimas gintis. NATO šalininkų šalyje nestinga, tačiau jų nėra tiek, kad šalis stotų į aljansą. O to gal ir ne taip jau ir reikia, kaip aišku, kad jei ir bus karas, tai vargu ar tik prieš vieną Švediją. Veikiau prieš visą euroatlantinę bendriją.

NATO, aišku, nepaliks vienų nei švedų nei suomių. Galima klausti ar švedai yra pasiruošę, reikalui esant, būti NATO pusėje. Dabartinėmis aplinkybėmis – tikrai taip. Juk ci vis pacem, para bellum… ruoškis karui, jei nori taikos.

Egidijus Vareikis
Seimo narys