NAUJIENOS

Ar atgims dingęs Vilnius?

Kategorija:

Miestas:
Apie Vilnių, jo praeitį ir istorijos saugojimą kalbamės su knygos „Koplyčios paslaptis“ autoriumi Kęstučiu Girdzijausku.


 Gyvenimas – tarsi srauni upė. Jo tėkmėje dingsta įvykiai, palikdami apie save vieną kitą nuotrupą, dingsta kaimai, miestai, dingsta valstybės. Pagaliau net tai, ką šiandien įvardijame kaip esamu, turi savo prarastąją dalį. Vilnius – ne išimtis. Taigi koks jis, dingęs Vilnius?

Naujos knygos (2020 m.) „Koplyčios paslaptis“ pristatymuose dalyvavę gidai pastebėjo daug Vilniaus paslapčių, kurias galima plačiau atskleisti vilniečiams ir miesto svečiams. Apie Vilnių bus dar parašyta daug knygų...

Kada ir kaip susidomėjai dingusio Vilniaus paieškomis?  Kokie buvo pirmieji atradimai?

Jaunystėje labai patikdavo dalyvauti rengiamose ekskursijose po Vilnių. Sugrįžęs namo visada pergalvodavau ekskursijos eiga, lygindavau su man žinomai faktais. Kada plačioji visuomenė sužinojo apie Valdovų rūmus? Tik pradėjus kelti rūmų atstatymo idėją. Kaip sovietų laikais gidai apibrėždavo Valdovų rūmus? „Čia buvo Vilniaus Žemutinė pilis, iki mūsų laikų neišliko“. Kažkodėl nepriimta buvo sakyti tiesą: „1801 metai Rusijos caras nugriovė Vilniaus gynybinę sieną ir Valdovų rūmus“. Nebėra šalies – nėra ir Valdovų, kurie rūmuose gyveno...

Ryškiausi dingusio Vilniaus epizodai, kuriuos pačiam pavyko atskleisti?

Daug smulkių detalių iš senųjų laikų Vilniaus yra (ar gali būti) visiškai ne tokie, kokius mes įsivaizduojame. Taip buvo suformuota mūsų „istorinė“ nuomonė ir mes ja šventai tikime. Didelę žalą daro masinis tariamai „žinomu“ faktų kopijavimas internete ir nepatikrintas pateikimas. Pabandžius prisikasti prie pirminių šaltinių, dažnai nustembi: geriausiu atveju tai netikslus vertimas iš užsienio kalbos šaltinių, ar visiškas, neaišku kieno išsigalvojimas. Pavyzdžiui, kai šnekama apie XVI amžių, minimi įvykiai, sakoma „Katedra“ (tekstuose rusų kalba „kafedralnij sobor“), tai dar reikėtų pasitikslinti, kuri Vilniaus Katedra turima mintyje: Vilniaus stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į dangų soboras kunigaikščio Aleksandro laikais taip pat buvo vadinamas katedra.



Apie vieną dingusio Vilniaus epizodą šiais metais išleidote knygą „Koplyčios paslaptis“. Kodėl nutarėte plačiau papasakoti apie šį epizodą ir su juo susijusius įvykius?

Mintis parašyti knygą apie dingusią koplyčią kirbėjo jau seniai, bet vis nebuvo laiko, atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Šnipiškių koplyčios „paieškos“ truko apie 10 metų. Pagrindinis lūžis įvyko praeitais metais, kai vienas „veikėjas“ pareiškė, kad nereikia rašyti knygų apie tai, ko nebuvo, geriau įsigilinti į mūsų Sovietinę pokario istoriją, vertinti meno vertybes, sukurtas socializmo sąlygomis. Tada supratau, kad reikia parašyti apie kultūros objektus, nugriautus 1948–1950 metais. Jaunoji karta to jau nežino, o vyresniosios kartos vaikystės atsiminimai baigiasi ties 1965 metais Jaunimo sode stovėjusiu „Drambliukų“ fontanu.



Kokie įvykiai, renkant informaciją apie koplyčią, patį labiausiai nustebino?

Koplyčios nugriovimo istorija buvo taip gerai užmaskuota, suformuoti įtykinami mitai, kad net sunku buvo patikėti, kad tai atsitiktinumas. Tik kai susipažinau su archyvų medžiaga, pradėjo dėliotis nuosekli knygos istorija. Tada nustebau, kad yra žmonių, kurie domisi ir tikrai žino daug daugiau už mane. Tik po to, kai 2017 metais Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje),
galutinai patikėjau Šnipiškių koplyčios istorijos tikrumu.
 
Iškilmingai ir deramai palaidojus 1863 - 1864 metų sukilimo didvyrius, (sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne), pastebėtas vienas sutapimas: dauguma sukilėlių turėjo medaliukus su Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdu.
 
Kodėl būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios), virto pasipriešinimo simboliais? Gal 1863 metais dar buvo žinoma tiesa apie Šnipiškių kalnelio palaidojimus ir tikima Šnipiškių Jėzaus stebuklų galia? Kodėl Šnipiškių Jėzaus koplyčia buvo laikoma viena švenčiausių vietų XIX amžiaus Vilniuje?
 
Jei miestas prakalbėtų, kokios vietos emociškai stipriausius, ar istoriškai svarbiausius įvykius pristatytų? Kokie tai būtų dabartinio Vilniaus pasakojimai apie tą Vilnių, kurio šiandien nebematome?

Dabar, paviešinus koplyčios paslaptį, viešoje erdvėje formuojasi iniciatyva atstatyti Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Atsiranda diskusija – kaip koplyčia turėtų atrodyti, koks dydis, ar viduje reikia statyti autentišką Kristaus, nešančio kryžių, figūrą ar pagaminti naują. Vienareikšmiškai sutariama, kad būtų akivaizdi nauda miestui. Atvykstamojo turizmo specialistai (kelionių organizatoriai ir gidai) vieningai sutaria: tokio naujo turizmo traukos objekto atsiradimas papildomai pritrauktų apie 200 000 užsienio turistų (maldininkų) per metus. Vilnius atgautų dar vieną savo identiteto objektą, tik jam būdingą atributą, tokį kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai.
Pasirūpinkime, kad ateinančios kartos žinotų šią Lietuvos istorijos dalelytę, kad nebūtų pasiektas koplyčios nugriovimo tikslas – ištrinti dalį mūsų istorijos. Šventa vieta tuščia nebūna. Mes turime vėl ją užpildyti ir išsaugoti mūsų vaikams.

Dėkoju už pokalbį.
kalbino karolina Baltmiškė
Nuotraukos iš pašnekovo archyvo
 

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė








Reklama