Rugsėjo 27 d., trečiadienį, 18 val. Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje vyks trečiasis Tarptautinio meno festivalio "Mažeikiai 2017" koncertas. Senosios muikos ansamblis "MOrgaine" pakvies į muikinę kelionę po XVI –XVII a. Vokietijos, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos reformatų bažnyčias. Solistai – Nora Petročenko (sopranas), Nerijus Masevičius (bosas).
XI Tarptautinis meno festivalis tęsis iki spalio 28 d. – uždarymo. Mažeikiškiai ir miesto svečiai išvys 13 pasirodymų įvairiose Mažeikių rajono erdvėse. Šiais metais kolektyvų vadovams, atlikėjams pateikta po 10 klausimų. Trečiajame interviu į klausimus atsakė ansamblio „Morgaine“ vadovai Alina Rotaru ir Darius Stabinskas.
 
 Kaip manote, ar „kurti gali kiekvienas?“
Žinoma, ne kiekvienas gali kurti, ir ne kiekvienam tai būtina daryti. Būti kūrybiškam ir kurti meną – skirtingi dalykai. Kiekvienas gali patirti kūrybingumą, bet tai yra tik asmeninis potyris. O meno kūrimas reiškia judėjimą tarp savo vidinių išgyvenimų ir to, ką sugebame perteikti kitiems. Antra, menas gimsta iš sugebėjimų ir sukauptų žinių, kaip dažnai vokiečiai sako „Kunst kommt von Können“ („Meno prigimtis – įgūdžiai“). Ne meno kūrėjas, patyręs kūrybingumo polėkį, gali bet kuriuo metu šį procesą sustabdyti, tuo tarpu menininkas to padaryti negalėtų, o ir neturėtų. Visus šiuos dalykus reikėtų filtruoti per aukščiausias etikos ir grožio formas, menas turėtų skatinti galvoti apie didžius ir gerus dalykus, o menininkas, kuris nori transliuoti tobulą grožio idėją, turi nuolat mokytis tai daryti. Ir tie, kurie tai daro, yra menininkai.
Ar menas privalo atsirasti per kančią?
Taip neturėtų būti, bet taip dažniausiai būna. Deja, kančia nėra garantas, kad jai esant gims menas, o tragedijos nėra būtinos, kad žmonės taptų geresni.
Ar menininkui svarbu (pa)gyventi bohemiškai?
Prisilietimas prie bohemiško gyvenimo būna neišvengiamas dažnam menininkui. Kai kuriems, paprastai turintiems bendravimo problemų ar kitų sutrikimų, tai „atriša“ nepaprastus klodus išsakyti savo giliai paslėptas mintis, išsivaduoti iš kančių, ar tiesiog socializuotis. Be to, ryšys su kitais menininkais visada suteikia naujų jėgų ir įkvėpimo.
Kokia jums atrodo toji visuomenė, kurioje dabar gyvename?
Daugumoje Europos šalių, deja, ir Rytų Europoje, šiuo metu matome augantį dešinės politikos fundamentalistinį aktyvumą, kuris mūsų požiūriu nėra tinkamas kultūros ir meno aplinkai klestėti. Tikimės, kad laikai pasikeis, o mes kaip kūrėjai bandysime tam daryti įtaką. Kaip manote, ar menininkas turi būti pilietiškai aktyvus?
Taip, be jokios abejonės, ir tai yra mūsų egzistencijos dalis. Menininkas negali būti pasyvus, taip pat ir ne pilietiškas. Nors kartais ir sudėtinga būna apie tai kalbėti su savo kolegomis, tačiau mes visgi privalome organizuotis kartu, pradėti kurti iniciatyvas (kaip, pvz., Vokietijoje), kurios tobulintų menininkų iš visų sričių veikiančias muzikines sąlygas ir mums suteiktų daugiau socialinio saugumo.
Ar tiesos sąvoka turi kokios nors reikšmės jūsų kūryboje?
Manome, kad neįmanoma būti menininku, neturinčiu tvirto ryšio su tiesos idėja. Kai šis ryšys nutrūksta, viskas pradeda žlugti. Deja, ne visi tai suvokia iš karto, todėl mėgsta keistis, vengia nepatogių procesų, bando adaptuotis prie naujesnių situacijų, dažnai ieškodami sensacingų sprendimų, kurie meną paverčia „chaotiška prostitucija“. Mes bandome atsiriboti nuo tokių „kūrėjų“.
Ar menininkui būtinas dėmesys, apdovanojimai, gerbėjai?
Menininkams yra būtinas dėmesys ir palaikymas, tai mus papildo nauja energija ir skatina nesustoti kurti. Apdovanojimai praeityje reiškė visai kitus dalykus, šiandien tai – konkurencija ir nuožmikova už sceną, kuri ne visada atneša tik gerus rezultatus.
Koks jūsų santykis su buitimi?
Mums atrodo, kad niekuo nesiskiriame nuo kiekvieno kito žmogaus.
Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi daiktai?
Esame laimingi, jei mus supantys daiktai yra gražūs, ne tik funkcionalūs, o jais galime dekoruoti mūsų aplinką.
Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Šiais metais dar turime keletą programų, susijusių su švenčiamais reformacijos metais. Ateinančiais metais koncentruosimės, kaip ir dažniausiai darome, į Lietuvos ir Mažosios Lietuvos muzikinį paveldą.

Kristina Galdikė