NAUJIENOS

Antoine Vereeckenas: tai tarsi žvilgsnis į du langus ir dvi mažas istorijas už jų

Kategorija:

Miestas:
Gegužės 27, 28, 31 ir birželio 1, 2, 3 dienomis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lauks šiuolaikinio šokio gerbėjų. Baletų triptikas – tai trys choreografų Wayne’o McGregoro, Iváno Pérezo ir Martyno Rimeikio vienaveiksmiai spektakliai, rodomi tą patį vakarą, trys galimybės pažinti skirtingus menininkų požiūrius į šiuolaikinį baleto meną, gvildenantį žmogaus ir prabėgančio laiko santykį.

Neabejotinai laukiamiausia vakaro premjera – vieno garsiausių pasaulyje choreografo Wayne’o McGregoro baletas Infra, pirmą kartą pastatytas Londone 2008 m. ir tapęs vienu trokštamiausių šiuolaikinių baletų įvairiuose pasaulio teatruose. Sukurtas po 2005 m. teroro aktų Londone, kur per savižudžių sprogdinimus žuvo 52 bei sužeista daugiau kaip 770 žmonių, baletas piešia judriame mieste prasilenkiančių nepažįstamųjų gyvenimo paveikslą, nagrinėja emocinį pažeidžiamų individų pasaulį, socialinius jų tarpusavio santykius.

Kurdamas Infra, W. McGregoras eksperimentavo supriešindamas tradicinį baleto žodyną su kasdieniais judesiais – ėjimu, bėgimu, sėdėjimu. Jo sukurta savita šokio kalba – išskirtinis braižas, suteikęs kūrybinių impulsų ne vienam šių laikų choreografui. Apie tai, kaip sekasi šį braižą perkelti į LNOBT baleto trupę – pokalbis su W. McGregoro asistentu bei pagrindiniu spektaklio Infra repetitoriumi belgu Antoine'u Vereeckenu.

Į Vilnių atvykote dirbti su LNOBT baleto trupės artistais. Ar laukėte šio susitikimo, kokių lūkesčių trupei turėjote?

Visada smagu pažinti naują trupę. Su LNOBT trupe anksčiau nebuvome dirbę, tad man tai naujas, įdomus susitikimas. Tiesa, su šokėjais susipažinau kiek daugiau nei prieš mėnesį, per atranką – norėjau įsitikinti, kad baleto artistai ruošia tinkamus jiems vaidmenis. Tai buvo pirmasis pasimatymas su trupe, kuri pasirodė išties nuostabi ir darbšti. Su šokėjais jau tris savaites dirba mano kolega, tad man beliko lengva užduotis – įsitikinti, kad pastatymo procesas vyksta tinkamai, kad viskas yra taip, kaip choreografas W. McGregoras norėtų matyti šį baletą.

Esate choreografo W. McGregoro asistentas ir pagrindinis repetitorius. Kuo įdomus ir patrauklus šis darbas?

Visų pirma – tai darbas su šokėjais. Taip pat suvokimas, jausmas, kad prisilieti prie tokio choreografo, kaip W. McGregoras, kūrybos – didžiulė atsakomybė reprezentuoti ją tokiu lygiu, kokio jis tikisi. Didžiausias džiaugsmas man, kaip pastatymo repetitoriui – tai pats bendradarbiavimo procesas, darbas su žmonėmis, besistengiančiais šokiui atiduoti save. Manau, ypatingas ir paties Wayne’o požiūris: jam neįdomu atkartoti save, kopijuoti praeities kūrinius. Jam rūpi, kad šokėjai atrastų sau vietos jo darbuose. Manau, šis požiūris labai skiriasi nuo daugelio baleto choreografų. Kai stebiu kitų repetitorių darbą, pastebiu, kad daugumai svarbu tiksliai atkurti tai, kas buvo sumanyta. Wayne’o kūriniuose man svarbu atrasti kažką naujo ne tik kiekvienam pastatymui, bet ir kiekvienam šokėjui. Tai paverčia repetitoriaus darbą jaudinančiu. Ne visada tai lengva, nes šokėjai įpratę atkartoti, sušokti tiksliai taip, kaip baletas buvo sukurtas. Man įdomu pakeisti jų mąstymą. 

Kaip susikirto Jūsų ir W. McGregoro kūrybiniai keliai?

Šokau baleto trupėje Izraelyje, kai pirmą kartą sužinojau apie W. McGregoro darbus. Atvykau į Angliją norėdamas dirbti su juo. Visada šiek tiek nepasitikėjau savimi, nesijaučiau pasiruošęs tokiam intelektualiniam indėliui, kokio reikalauja W. McGregoro kūryba. Bet kartą pasirodžiau atrankoje ir buvau pakviestas į trupę, pažinau šokėjus, pasijutau kiek patogiau, o galiausiai pradėjau dirbti repetitoriumi. Bet žinote, kas iš tiesų juokinga? Studijuodamas, dar apie 1990-uosius, viename vokiečių šokio žurnale pamačiau nuotraukas, kurios man pasirodė tiesiog nuostabios. Ir tik prisijungęs prie W. McGregoro trupės  sužinojau, kad tai buvo jo spektaklio nuotraukos... Mums susitikus tai įgavo prasmę.

Ko pasisemiate iš bendradarbiavimo su tokia žymia asmenybe?

Tiesą sakant, dažnai tenka sau įžnybti, kad įsitikinčiau, jog visa tai – realu! Su W. McGregoru dirbu jau nuo 2004 m. Tuomet jis buvo jau įsitvirtinęs, bet tik kiek vėliau tapo tikrai žymiu vardu baleto pasaulyje. Visą šį laiką dirbau jo trupėje, todėl man tai buvo įprastas procesas. Buvau su juo ir mačiau, kaip vystosi jo kūryba. Mokytis, perimti jo darbo metodus buvo mano kasdienybė. Bet kai ateini į tokią nuostabią baleto trupę ir imi dirbti su tokiais dideliais vardais – tikrai turi sau įgnybti. Mokydamasis baleto mokykloje niekada negalvojau, kad esu pakankamai geras. O dabar dirbu su puikiais šokėjais ir esu pakankamai geras, kad galėčiau būti jų repetitorius! Iš W. McGregoro labiausiai pasisėmiau bendravimo, darbo su baleto artistais stiliaus. Repetitoriaus darbas yra tam, kad šokėjai judėtų, mąstytų apie judesį tam tikru būdu. Svarbu, kaip jie žiūri į šį procesą. Visada tikiuosi, kad tai atvers jų mąstymą. Šios idėjos yra universalios, daugelį jų galima pritaikyti šokant ne vien W. McGregoro kūrybą. Manau, tai išskirtinis mąstymo būdas ir požiūris.


Baletas Infra pasaulį išvydo dar 2008 m., tačiau Lietuvos publika tai pamatys tik dabar. Kiek, Jūsų manymu, aktualus išliko spektaklio kontekstas, gal kiek pakito ir pats baletas?

Statydami visada grįžtame prie pradinio varianto. Tam tikra prasme baletas visą laiką kinta, nes skatinu artistus emociškai perteikti savąją versiją. Šiuo atveju tai bus LNOBT scenos versija. Svarbu, kad šokėjai galėtų įnešti ką nors savo. Vis tik Wayne'as niekada neatsigręžia į savo paties darbus. Kartais išgirstu jį kalbant: „Gal to nebūčiau daręs”. Bet pasirinkimai, padaryti tuo metu, yra savotiška istorija. Infra visiškai nepakito nuo pirminės produkcijos. Kalbant apie aktualumą, manau, kad gyvename  sudėtingais laikais. Nuo 2000-ųjų pasaulis pasikeitė, tačiau nelaimių, terorizmo, karo, globalinio atšilimo temos tebėra skaudžios. Dalykai, vykstantys pasaulyje dabar, tam tikra prasme palengvina šokėjų ryšį su šiomis temomis. Man svarbu, kad šokėjai atrastų tai, kas yra tikra jiems. Nebūtina prisirišti prie 2005 m. Londono įvykių temos, kad užmegztume vizualinį ir emocinį ryšį su šiuo baletu. Manau, jis išliko ir dar ilgus metus liks aktualus dėl kiekvieno žmogaus asmeninio prasmingo santykio su kūriniu.
O koks yra Jūsų asmeninis santykis su Infra?
Į kiekvieną baletą žvelgiu kaip į išskirtinį darbą, kurį turiu atlikti. Visada ieškau tam tikrų idėjų, kurias noriu perteikti. Jaučiu didelę aistrą Wayne’o kūrybai. Kiekvienas jo darbas man ypatingas, artimas. Visada atsiduodu 150 procentų žmonėms, su kuriais dirbu, ypač jei jaučiu, kad manimi pasitiki, kad nori eiti ta kryptimi, kuria aš juos vedu.

Kokias prasmines, kūno plastikos idėjas sieksite perteikti šokėjams?

Manau, yra keletas pagrindinių dalykų, kuriuos svarbu žinoti šokėjams. Pavyzdžiui, kad Wayne’o baletas yra ne apie šokio pozas, o apie perėjimus tarp jų. Tai vienas iš pirmųjų dalykų, apie kuriuos kalbu. Taip pat apie tai, dėl ko Wayne'as yra garsus, kuo jis užsiima, kuo domisi. Jį domina žmogaus kūno galimybės santykyje su protu ir intelektu. Be abejo, yra fizinio pasirengimo užduotys, šokio žingsniai, judesio tobulinimas, tačiau svarbus ir darbas su šokėjų mąstymu. Baleto artistai dirba tobulindami judesį – tik pažiūrėkime į klasikinio baleto trenažą! Bet šiuolaikinis baletas vystėsi visiškai kitaip. Tai specifinis požiūris į tai, ko šokėjai ieško ir kas, jų nuomone, yra svarbu. Wayne'as labai dažnai skatina šokėjus pačius kažką atrasti, o ne vien vykdyti griežtus choreografo nurodymus. Tai sunki užduotis, nes turėdamas vos dvi savaites, negali visiškai pakeisti šokėjų mąstymo. Svarbu, kaip jie atranda realybę, tinkančią kiekvienam iš jų. Svarbu įnešti kažką naujo, savito.

Apie ką kalba Infra?

Apie tai, kad gyvenimas tęsiasi, net kai pasaulyje nutinka kažkas drastiško. Kaip kalba pats Wayne’as, tai tarsi žvilgsnis į du langus pastate, į dvi mažas, skirtingas istorijas už jų. Taip pat apie vienatvę netgi tose situacijose, kai esi apsuptas žmonių.

Spektaklį Infra statėte ne viename teatre. Kokios Jūsų patirtys su skirtingais baleto artistais ir skirtinga publika?

Nelyginu vienos baleto trupės su kita. Spektaklį Infra statė ir Sankt Peterburgo Marijos teatras, ir mažos baleto trupės – daugybė šokėjų ėmėsi šio kūrinio. Kiekvienas spektaklio pastatymas yra išskirtinis, nes įvyksta tam tikru baleto artistų gyvenimo laikotarpiu. Kinta ir pasaulio įvykių diktuojamos aplinkybės. Tikiuosi, Lietuvos publika taip pat įvertins ir priims kūrinį, kalbantį apie jai aktualius dalykus, bus atvira patirti ir atrasti kažką naujo, ko dar nebuvo patyrusi. Dažnai žmonės klausia, apie ką yra šis baletas, nes nori jį suprasti teisingai.  Bet tam tikra prasme tai nesvarbu, nes kiekvienas meną patiriame labai asmeniškai, o Wayne'ui rūpi, kad publika neturėtų išankstinių nusistatymų, būtų atvira naujiems estetiniams ir intelektiniams patyrimams.



Kodėl Lietuvos publika turėtų ateiti ir išvysti šį spektaklį?

Todėl, kad tai puikus kūrinys! Taip pat ir dėl to, kad publika turės progą vieno vakaro metu išvysti trijų skirtingų menininkų požiūrį į šiuolaikinį šokį. Manau, bus tikrai smagu pamatyti, ką per vieną vakarą gali parodyti baleto artistai. Tai visada  įdomu žiūrovams, tačiau sudėtinga šokėjams.
 
Kalbėjosi Ingrida Milašiūtė
 
 

Reklama