NAUJIENOS

Antanas Markuckis: spektaklis – tai nėra tortas, į kurį įdėjai grietinėlės, uogų, ir jau skanu

Kategorija:

Miestas:
Panevėžys turi išskirtinį teatrą. Tai Lėlių vežimo teatras – vienintelis toks teatras Europoje. Apie jo gimimą, sukurtus spektaklius ir tūkstančiais skaičiuojamus gastrolių kilometrus, darbą pandemijos metu kalbamės su Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėju, režisieriumi ir vadovu Antanu Markuckiu.

Nors karantinas kuriam laikui pakeitė teatrų ir žiūrovų santykius, bet tikėkimės, kad virusas kaip staiga užėjo, taip ir praeis. Tad gal jau planuojate vasaros gastroles po Lietuvą vežimu? Gal jau žinote ir gastrolių maršrutą?

Taip, vasaros gastroles planuojame iš anksto, prieš metus, ir jau yra žinomas vasaros gastrolių maršrutas. Gastrolės bus kitokios, negu visada, jos bus gana ilgos, todėl, kad šiais metais teatras švenčia savo trisdešimt penkerių metų jubiliejų. Važiuosime Panevėžio, Anykščių, Molėtų, Zarasų, Visagino, Rokiškio kryptimis. Mūsų gastrolės vyks visą birželio mėnesį. Mes niekada negastroliavome Zarasų, Molėtų, Visagino krašte, todėl ir mums patiems bus labai įdomu. Labiausiai norime, kad baigtųsi karantinas ir ta baisi liga, kad galėtumėme normaliai vykdyti šį projektą.

Kaip gimė ši tradicija – gastrolės po Lietuvą arklių traukiamų vežimu? Kada ir kodėl arkliukus pakeitė spalvingas garvežys?

Šita idėja kilo 1986 metais, kada norėjosi ieškoti visai kitokių formų, naujovių, kad teatras galėtų priartėti prie žiūrovų, kad teatras „ateitų“ į kiemą, į namus, į mokyklą. Aišku, galima pasakoti labai ilgai apie naujų gastrolių su arkliais gimimą, dar gal ir nebuvo kitokios transporto priemonės, arkliai buvo prieinamiausi, ir, man atrodo, tai buvo pakankamai įdomu miesto vaikui pamatyti gyvą arklį mieste, nes važinėjome ne tik po rajonus, bet ir po didžiuosius miestus, tokius kaip Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda.... 

1986 metais pastatėme spektaklį pagal M. Kravico pjesę „Piratas visada piratas“ ir pabandėme išvažiuoti su vienkinkiu vežimu, uždengtu tentu...  Vežimą tempė Pumpėnų kolūkio kumelaitė Džiuljeta. Maršrutas buvo toks: Panevėžys-Šiauliai- Pasvalys- Pakruojis. Kelionė buvo labai įdomi, tikrai nesitikėjome tokio žiūrovų priėmimo, labai šilto, gero.  Pasirodo, kaimas buvo išsiilgęs Lėlių teatro. Gal Lėlių teatras nebuvo toks ir populiarus. Aišku tos gastrolės buvo sunkios, nes vežimą tempė arklys, jam reikėjo ir pasagas priveržti, ir vežimo padangą pakeisti, reikėjo remontuoti ratus, ir visa kita... O mes gal buvom tam nelabai pasiruošę, žodžiu, tokių iššūkių turėjome...
Netgi per pirmąsias gastroles apsiversti su vežimu teko važiuojant nuokalne.

Turėjome visokių įdomių išbandymų. Tuo labiau, kad Pasvaly policija ir arklį buvo atėmę (rajone buvo dingęs arklys) tol, kol išsiaiškino, kad mūsų arklys nevogtas. Mes įsitikinome, kad tai, ką mes darome, yra įdomu ne tik mums, bet ir žiūrovams, kurie ateina į mūsų spektaklius. Nusprendėme, kad tai turėtų tapti tradicija, kiekvieną vasarą leistumės į gastroles. Taip trumpai galėčiau apibūdinti pačią pradžią. 

Tuo metu aš dirbau Tautų draugystės ordino linų gamybiniam susivienijime „Linas“ klubo vedėju. Dar neturėjome nei pastato, nei rimto kolektyvo.  Tai buvo pradžių pradžia, bet svarbiausia, kad tuo metu mus labai palaikė tuometinė įmonė ir  jame dirbantys žmonės. Juos aš galiu atsiminti tik pačiais gražiausiais žodžiai, nes jie nesužlugdė mūsų idėjos, kuri išaugo į tai, kuo mes šiandien džiaugiamės ir džiuginame kitus.

Kiekvienais metais mes vis susidurdavome su didele problema – arklių kaustymu. Į Palangą mes važiavome beveik 30 dienų. Ir iki Palangos mums teko du kartus perkaustyti arklius, nes tuo metu pasagos buvo prasto metalo, reikėdavo rasti kalvius, reikėdavo laikyti arklio koją, žodžiu, susidurdavome su didžiulėmis problemomis.  O kur ganyti arklius? Gerai, jei būdavo kolūkis, o jei privati žemė, ne visur leisdavo, buvo sunku, bet 30 metų mūsų teatrą rėmė Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovė. Rėmė arkliais. Neatlygintinai kiekvieną vasarą mums duodavo arklius, duodavo pakinktus, bet prieš porą metų bankrutavus bendrovei,  arklius vis tiek  laikė tik mūsų teatro gastrolėms, nes jiems tai buvo garbė. Nauji savininkai nusprendė, kad seni arkliai turi keliauti į mėsos fabriką. Ir taip mes likome be arklių. Laikyti arklius, dėl to, kad tik vieną mėnesį mes su jais išvažiuosime – arklio kankinimas, nes arklys turi dirbti visus metus, o tam reikalingi žmonės, kad kiekvieną dieną  dirbtų su arkliu. Iškyla ir veterinarijos klausimas, kur laikyti tuos arklius, o skolinti iš žmonių, didelė problema. Tad nusprendėme keisti transporto priemonę, neatsisakyti tos tradicijos, toliau organizuoti vasaros gastroles, išbandyti kitą transporto priemonę – pramoginį garvežiuką, kuris traukia mūsų vežimą.
Aišku, labai gaila atsisakyti tos idėjos su arkliais, bet ir mes neinam jaunyn, ir mes senstam, o aktoriai arklių bijo. Jeigu reikia arklį laikyti kaustant, tai man vienam labai sudėtingą su tuo susitvarkyti, todėl jau bus dveji  metai, kai teatro vežimą tempia pramoginis garvežiukas.

Galbūt esate paskaičiavę, kiek kilometrų jau esate nuvažiavę?

Kilometrų yra tūkstančiai. Jeigu mes kiekvieną vasarą nuvažiuojame beveik po penkis šimtus kilometrų, tai paskaičiuokite, per trisdešimt penkerius metus kiek mes nuvažiavome?

Per gastroles jūsų teatras pats atvažiuoja pas žiūrovą, o tarp gastrolių tikriausiai vis tik žiūrovas pas jūs keliauja į svečius?

Per metus mes parodome, kartu su edukacijomis apie 270 spektaklių, ir juose apsilanko žiūrovai ne tik iš Panevėžio, bet ir iš visos Lietuvos. Mūsų teatro geografija – visa Lietuva. Be to, teatras kiekvienais metais išvyksta į tarptautinius užsienio festivalius. Patys irgi organizuojame festivalį, patys dalyvaujame Lietuvos organizuojamuose festivaliuose, gyvename gana aktyvų, visavertį gyvenimą,

Per metus du tris kartus vykstame į tarptautinius festivalius užsienyje. Esame aplankę Olandiją, Vokietiją, Norvegiją, Lenkiją, Prancūziją, Daniją, Rusiją, Estiją, Latviją, Ukrainą, Švediją.

Mes ir patys organizuojame tarptautinį Lėlių teatrų festivalį, į kurį dažniausiai pakviečiame apie 10 teatrų iš užsienio, kiti teatrai yra iš Lietuvos. Jie atveža geriausius savo spektaklius kuriais gali džiaugtis Panevėžio miesto žiūrovai, todėl kad visi spektakliai festivalio yra nemokami. Pakeitėme festivalio formatą, kuris seniau vadindavosi „LAGAMINAS“. Tai mažų formų festivalis, į kurį suvažiuodavo teatrai, kuriuose vaidina tik keli aktoriai. Buvo įdomu žiūrėti, kaip keli aktoriai gali susitvarkyti su krūva personažų, kaip pavyksta keliems aktoriams viską įgyvendinti, transformuoti. Ir mūsų teatras buvo labai mažas, o dabar mūsų festivalis vadinasi „Lėlė gatvėje“ ir mes persikėlėme į gatvę. Paskutiniame mūsų festivalyje dalyvavo ir Lietuvos, ir užsienio teatrai. Jie  vaidino iš mūsų vežimo teatro kiemelyje. Visą savaitę panevėžiečiai ir svečiai galėjo ateiti prie mūsų teatro vežimo ir pažiūrėti kitų šalių, kitų miestų spektaklius.

Statome spektaklius, organizuojame festivalius, taip pat pristatome ir edukacijas, kurios yra populiarios, praplečiančios  žiūrovo akiratį, keliančios susidomėjimą mūsų teatru ir lėlių teatro menu. Edukacijų metu bandome kelti ir atsakyti į klausimus: kas yra lėlių teatras? Kaip gimsta spektakliai? Kaip gimsta lėlės? Visa tai mums sekasi tikrai neblogai.

Jūsų teatrui daugiau kaip 30 metų, tad ir spektaklių labai daug pastatyta, o ar turite ilgaamžių spektaklių, kurie metai po metų puošia jūsų repertuarą ir visada yra šiltai priimami žiūrovų?

Yra spektaklių, kurie gyvena ir dešimt metų, ir daugiau. Mūsų spektakliai yra vaidinami ne po dešimt, ne po dvidešimt kartų, o galime skaičiuoti ir kelis šimtus kartų. Atsimenu, mes turėjome spektaklį „Lukošiukas“, kuris buvo suvaidintas net šešis šimtus kartų. Ir dabar dar turime spektaklių, kuriems per dvidešimt metų, pavyzdžiui, „TRYS LOKIAI“, kuris iki šiol yra vaidinamas ir mėgstamas žiūrovų. Gal jie ir dvasiškai, ir psichologiškai atrodo pasenę suaugusiems, bet reikia atsiminti, kad tai spektakliai vaikams, o vaikai – jau kiti ir todėl kai kurių spektaklių gyvenimas lėlių teatre yra labai ilgas. 
 
Kiek vidutiniškai per metus sukuriate naujų spektaklių ir ar visi jie prisigyvena? Nuo ko priklauso spektaklio sėkmė?

Per metus mūsų  teatre yra pastatomi maždaug trys-keturi nauji spektakliai. Ar jie lieka teatro repertuare, sprendžia žiūrovai. Šiaip mes stengiamės, kad būtų kuo didesnė spektaklių įvairovė. Stengiamės kviestis kuo įdomesnius režisierius, skirtingai žiūrinčius į tą patį žanrą, į lėlių teatro meną. Tas, kas patinka vienam, nebūtinai turi patikti kitam. Todėl turime ir klasikinių, ir muzikinių, spektaklių suaugusiems. Jie visi labai skirtingi. Stengiamės tenkinti ir vaikų, ir jaunimo, ir suaugusių jų meninius poreikius.



O sėkmė nuo daug ko priklauso: režisieriaus, aktorių, kompozitoriaus, nuo visos komandos. Spektaklis – tai nėra tortas, į kurį įdėjai grietinėlės, uogų ir jau skanu. Mano nuomone, visi spektakliai yra geri. Kiekviename spektaklyje tu gali rasti kažko sau. Labai sudėtinga atsakyti į tokį klausimą... Sėkmė... Sėkmė aplanko, kada atvažiuoja labai geras režisierius, labai geras dailininkas, kompozitorius, ir tu garantuotas, kad spektaklis bus geras. Žinau, kad spektaklis bus įdomus, nes jį stato savo srities profesionalas. Šiaip aš esu klasikinio lėlių teatro šalininkas. Man patinka marionečių teatras, man patinka gabitinės lėlės, bet yra žmonių, kuriems patinka kai iš nieko padaromi daiktai, formos, avangardas... Aišku, kiekviename mieste vis kitokia publika.  Nuo to  priklauso ir kokia teatro kryptis. Aš labai noriu, kad kuo daugiau formų pamatytų žiūrovas. Labiausiai noriu tik vieno – kad spektaklis gyventų.

Yra ir tokių spektaklių, kuriems poreikis labai mažas. Garsas apie teatrą, spektaklius, juk eina iš lūpų į lūpas. Matai vaidindamas dešimtą ar kelioliktą spektaklį, kad į jį niekas neina. Gal pavadinimas neužkabina,  gal kas nesuprato, kitam gal dar kas nepatiko – čia labai daug veiksnių, mokslinius darbus šia tema galima rašyti. Yra ir nepelnytai paklausių, vadinkime,  kasos spektaklių. Jie menines vertės neturi, bet jų pavadinimas patrauklus, girdėtas.
 
Kas didžiausią galvos skausmą sukelia imantis naujų spektaklių?

Anksčiau man didžiausias galvos skausmas buvo, kas suvaidins vieną ar kitą personažą. Buvo problemų su aktoriais, su jų žiniomis, lygiu. Dabar mes turime profesionalius, labai gerus, rimtus aktorius. Šiandien aš nematau jokios problemos, nes teatras gali susidoroti su bet kokia medžiaga. Turime spektaklių ir suaugusiems, ir labai mažiems vaikams, ir jaunimui. Aktoriai trokšta kuo daugiau vaidinti, atsiskleisti.

Tampa tradicija į teatrus kviesti režisierius iš kitų šalių. Nuo šios tradicijos, atrodo, neatsilieka ir Lėlių vežimo teatras?

Neatsiliekam. Turim spektaklių, statytų ir Maldovos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos iš kitur gal būtų finansiškai sudėtinga prisikviesti. Yra statę ir Lietuvos režisieriai: V. Mazūras, R. Driežis, J, Januškevičiūtė, L. Zubė, D. Armonavičius, J. Dautartas...  Jie atsiveža savo braižą, savo patirtį, o mums naujas iššūkis. Kaip ir kiekvienas spektaklis – tai yra įvykis. Tai nėra kasdieninis darbas, kada pastatėme spektaklį ir gyvename toliau. Yra kaip vaikui gimtadienis, kaip kitiems Naujieji metai, tai yra, šventė. Gimė naujas kūrinys, nauja gyvybė, kuri priklausys nuo žiūrovų, ar jinai gyvens, ar negyvens. 

Kas nulėmė, kad nemaža dalis jūsų teatro aktorių yra gimę Ukrainoje?

Tai nulėmė labai paprastas dalykas. Labai stipri Ukrainos lėlių teatro mokykla, kurioje yra ruošiami aktoriai lėlių teatrui. Lietuva yra per maža, kad galėtų paruošti, gal ir nėra tokių galimybių, Gal aktorius ir  paruošia, bet jie neatvažiuoja iki Panevėžio. Klaipėda ruošia lėlininkus, tik nežinau, kur jie. Jie baigę mokslus neįsilieja į Vilniaus, Kauno lėlių teatrų gyvenimus... Vilniuje yra ruošiamas kursas specialiai Vilniaus „LĖLĖS“ teatrui. Kad Panevėžiui paruošti lėlininkų kursą, būtų labai sudėtinga finansiškai ir ne tik. Dar manyčiau, didžiausia problema yra atlyginimai. Visi puikiai supranta, kad teatre darbas nėra nuo pirmadienio iki penktadienio, šeštadieniais ir sekmadieniais irgi reikia dirbti. Aktorius turi tik vieną laisvą dieną – pirmadienį.
 
Beje, kokių patirčių įgijote per karantiną? Galbūt pandemija atnešė ir teigiamų pokyčių?

Spektakliai vyksta nuotoliniu būdu. O patirtys labai ne kokios. Pirma patirtis: baisu neiti į darbą, be to, viskas iškreipta, kas rodoma internetu, bendravimas negyvas. Sutrinka normalaus gyvenimo ritmas. Aš, pavyzdžiui, pripratęs prie pakankamai aktyvaus gyvenimo, man yra labai blogai. Turi būti judėjimas, variklis turi suktis pastoviai. Aktoriai negali dirbti scenoje, trūksta gyvo bendravimo su žiūrovu. Daug momentų yra neigiamų, bet yra ir visai neblogų dalykų: daugiau gali skirti laiko sau, pasikalbėti su savimi, sugrįžti į šeimą, pamatyti kaip baisu būti vienam, bet tai ne baisiausias dalykas. Manau, viskas greitai praeis ir viskas susitvarkys. Kiekvienas išmoksime sau kažkokias pamokas. Gimė daug minčių, idėjų,  nes yra laiko pagalvoti, sustoti, pamąstyti, kaip, kur, kas, kodėl? Pasiilgsti miesto, pasiilgsti švenčių, gyvo bendravimo – to labai labai trūksta. Bet, manau, visa tai sugrįš ir mes grįšime prie įprastinio gyvenimo, nors kažkodėl galvoju, kad taip, kaip gyvenome, jau daugiau niekada nebegyvensime. Tas iššūkis vis tiek mūsų pasąmonėje kažką keičia.



Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
 

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Daugeliui Ramutė Skučaitė (g. 1931 m.) – vaikų ir vaikystės poetė, vaikų literatūros klasikė. Ji – tradicinės poezijos atstovė. Eiliavimo, rimavimo meistrė. Žodžio skaidrumas – šios poetės siekiamybė. Jos poezija –...

Pasaulis užsimerkus

Pasaulis užsimerkus

Lentvario miesto bibliotekos duris puošia išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Skirtingos elementų spalvos ir jų susijungimas rodo gebėjimą priimti vieniems kitus, nepaisant mūsų skirtumų ir...

Pasaka apie NE

Pasaka apie NE

Ar kada susimąstei apie mus supančius žodžius? Kiek jų daug ir kokie visi skirtingi. Vieni žodžiai yra linksmi, kiti – liūdni. Vieni skanūs, kiti – nelabai. O ar kada pagalvojai, kaip sunku žodžiui NE? Su juo nelengva susidraugauti,...


Reklama