Andrius Palionis: kooperacijai nepakanka vien pinigų – ūkininkams vis dar trūksta žinių ir pasitikėjimo vienas kitu

Žemės ūkio kooperacija žemdirbius galėtų pakylėti į kitą lygį, tačiau Lietuvoje šis procesas gana vangus. Kooperacija ypač reikalinga smulkiems ūkiams, bet ūkininkai nesiryžta burtis į kooperatyvus. Kokios to priežastys ir kokias galimybes matote situacijai pakeisti?

Kooperacijai nepakanka vien pinigų – pastebime, kad ūkininkams vis dar trūksta žinių ir pasitikėjimo vienas kitu. Kai stinga informacijos ir susivokimo, kaip veikia kooperatyvas ir kokios naudos gali turėti jo nariai, kooperacijos plėtra neįgyja norimo pagreičio. 

Šiuo metu Lietuvoje yra 50 pripažintų žemės ūkio kooperatyvų, kurie vienija tik keliolika procentų visų šalies ūkininkų. Kooperacija labiausiai išplėtota pieno sektoriuje – kooperatyvai superka apie 28 proc. žaliavinio pieno.

Šiuo metu  Žemės ūkio ministerijoje veikia darbo grupė, kurioje žemdirbių savivaldos, mokslo ir kitų suinteresuotų institucijų bei organizacijų atstovai, taip pat ir programos „Kurk Lietuvai“ ekspertai, dirbantys su žemės ūkio kooperacijos skatinimo projektu, diskutuoja dėl žemdirbių kooperacijos ir svarsto kooperacijos reglamentavimo ir plėtros tobulinimo pasiūlymus. 

Siekiame sukurti palankesnes sąlygas dabartiniams kooperatyvams veikti ir įsisteigti naujiems. Svarbu, kad patys žemdirbiai tuo pasinaudotų.  Tobulinsime ir dabar veikiančio reglamentavimo nuostatas, kad būtų sudarytos kuo palankesnės veiklos sąlygos  veikiantiems kooperatyvams, skleidžiama jų geroji patirtis.

Ne paslaptis, kad žemdirbiai neretai skundžiasi per popierių pildymą negalintys dirbti savo tiesioginio darbo, kokių priemonių ėmėtės mažinant administracinę naštą? 

Ūkininkams išties dažnai yra užkraunama didelė administracinė našta – juos vargina perteklinės patikros, apskaitos ir dokumentų pildymai, o neadekvačios sankcijos kartais yra taikomos net ir už mažareikšmius pažeidimus. Manau, kad daugelį žmonių, ypač jaunų, būtent tai ir atgraso nuo ūkininkavimo.

Perdirbantiesiems ekologišką produkciją nebereikia pildyti kai kurių Ekologinio gamybos ūkio veiklos žurnalo skilčių. Panaikinus privalomumą kas mėnesį vesti apskaitą apie produkcijos judėjimą, nebereikia nurodyti, kas pasigaminta, pirkta, parduota, sunaudota perdirbimui ar savo reikmėms ir  t.t. Nebėra privaloma vesti produkcijos realizavimo apskaitos, nurodant kiek, kokios ir už kokią kainą realizuota produkcijos. 

Lengviau atsikvėpti gali ir maisto tvarkytojai. Pakeitus ir papildžius Maisto įstatymą, atsisakyta  išankstinio valgiaraščių derinimo, taip pat supaprastintas maisto tvarkymo subjektų registravimas, t. y. atsisakyta Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo. Administracinė našta sumažėjo  net 146 tūkst. Eur.

Palengvinimų sulaukė ir norintieji vaikus darželiuose maitinti sveikatai palankiu maistu. Pakeitus Ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP) pagamintų maisto produktų vartojimo skatinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose paramos taisykles, atsisakyta perteklinio reikalavimo būtinai kartu su paraiška pateikti galiojančios sutarties su pagal kokybės sistemas pagamintų produktų tiekėju dėl maisto produktų tiekimo kopiją, ekologiškų produktų tiekėjo patvirtinamųjų dokumentų kopijas ir planuojamų įsigyti NKP gamintojų sąrašą. Dokumentus galima pateikti tiek kartu su paraiška, tiek ir vėlesniu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos. Taip pat sutartyse nebereikalaujama nurodyti produktų grupių ir jų kiekių.

Administracinė našta palengvėjo ir pieno gamintojų organizacijoms. Teikiant prašymą pripažinti pieno gamintojų organizacija, nereikia teikti registracijos Juridinių asmenų registre pažymėjimo kopijos, taip pat paraiškoje pateikti  gamintojų organizacijos narių sąrašo. Likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki kiekvienų numatomų derybų dėl parduodamo pieno sutarčių sąlygų, nebereikia pateikti informacijos apie pieno kiekį, dėl kurio numatoma derėtis ir kitų duomenų.

Gera žinia ir pareiškėjų grupėms, ketinančioms įregistruoti  savo išskirtinius gaminius ES lygiu. Įvedus papildomas elektroninės paraiškos pateikimo formas, pareiškėjams jau nebereikia dėl registracijos atvykti į Žemės ūkio ministeriją.  

Neretai žemdirbiams taikomos sankcijos būna neproporcingai didelės, per griežtos, ar pasikeitė kas nors šioje srityje?

Patikslinus Lietuvos kaimo plėtros 2017-2020 m. programos priemonės  „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisykles, pareiškėjams sušvelnintos sankcijos. Sankcijų dydžiai bus mažesni už nustatytą cheminių medžiagų panaudojimą ekologinės gamybos lauke, ūkio sandėlyje rastus chemijos likučius, dirvožemyje rastas patvarias sintetines chemines medžiagas (toks laukas galės būti išbrauktas iš ekologinio ūkininkavimo priemonės, o pareiškėjui nebus taikomos sankcijos dėl įsipareigoto ūkininkauti ploto sumažėjimo). Pareiškėjams taip pat  yra sudaryta galimybė įsėlio užskaitai taikyti žaliąjį pūdymą.

Patikslinus KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ įgyvendinimo taisykles, priklausomai nuo padaryto pažeidimo pagal įsipareigotą plotą sumažinti sankcijų dydžiai. 

Taip pat inicijavome vykdomų patikrinimų peržiūrą – siekiame išvengti besidubliuojančių patikrų, sankcijų už mažareikšmius pažeidimus, taigi ūkininkų patikros bus optimizuotos.

Jau šiuo metu yra svarstomi teisės aktų pakeitimai ir sudarytas veiksmų planas, kurį įgyvendinus būtų galima optimizuoti kontrolę atliekančių institucijų patikras, švelninti sankcijas, atsisakyti perteklinių reikalavimų plotinėse priemonėse, išlaikant kokybinį patikrų reikalavimą.

Ūkininkai didžiąją savo laiko dalį turi skirti ūkio priežiūrai, o ne dokumentų tvarkymui ir kontroliuojančių institucijų atstovų priėmimui.

Kaip vertintumėte pirmuosius savo „ministravimo“ metus? Kokius didžiausius sunkumus išskirtumėte?

Manau, kad laiko trūkumas ir siekis rasti bendrus sąlyčio taškus visoms pusėms buvo yra ir bus vieni didžiausių iššūkių. Nuolat susitikinėju su ūkininkais, socialiniais partneriais, lankausi rajonuose, kartu ieškome geriausių sprendimų, o tai, patikėkite, ne visada lengvai pavyksta. Tačiau džiaugiuosi tiek ūkininkų, tiek socialinių partnerių ir ministerijos bei jai pavaldžių įstaigų pastangomis rasti bendrą kalbą, tikiu, kad tai duos apčiuopiamų rezultatų, kurie, žinoma, priklauso ir nuo galimybių.

www.zum.lt