Alvydas Verbickas: „Džiaugiuosi, kad gyvenu ir dirbu miškingiausiame šalies rajone“

„Kaip juokauja mano mama, kuriai 83 metai, matyt, esu miške gimęs.  Visą gyvenimą esu gamtos vaikas. Kiek save prisimenu, tai medyje, tai po medžiu sėdžiu“, – savo santykį su  mišku apibūdina Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas.

Nors vėliau jis paskui didesnę gyvenimo dalį gyveno Vilniuje, bet, kaip pats sako, visą laiką jautėsi tremtyje tarp mūrų. „Radęs laisvesnio laiko visada grįždavau į tėviškę pailsėti, o nuo 2015 metų aš vėl joje gyvenu. Gyvenu visiškoje miškų apsuptyje. Taigi miškas man yra gyvenimas.  Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti ir gyventi miškingiausiame Lietuvos rajone, nes beveik 70 procentų Varėnos rajono teritorijos užima miškai, – pasakoja Alvydas Verbickas ir apgailestaudamas priduria, kad šiandien, deja, miškai tirpsta. – Miškai be gailesčio kertami ir aktyviausiai kertami privatūs miškai. Žinoma, tai natūralus procesas. Medžiui ateina branda, kai jį reikia nupjauti. Tačiau iš žmogiškosios pusės… Norėtųsi, kad bent neliktų plynų kirtimų. Nesu  miškininkas ir negaliu komentuoti įstatymo raidės, bet iš žmogiškosios pusės baisu, kai matai išpjautą mišką. Su miškais elgiamasi drastiškai, bet taip elgtis leidžia įstatymai.“

Tačiau, kaip mano pašnekovas, trūksta ir kontrolės.  „Jeigu tu nupjovei mišką, per tam tikrą laikotarpį jį reikia ir atsodinti. Aplinkui mano sodybą yra daug privačių miškų, ir matau, kad toli gražu nedaug kas, nukirtęs  mišką, jį atsodina. O plynai iškertami didžiuliai plotai – po 30 ir daugiau hektarų. Iki namų nuo asfalto man reikia važiuoti 2,5 kilometro mišku. Ir jau važiuoji nebe mišku, bet laukais, – sako pašnekovas. – O kas yra miškas? Juk tai ne vien medžiai. Tai ir visa kita gyvybė, pradedant vabalu ir baigiant paukščiais ir žvėrimis. Miške – visa gyvybės struktūra, kuriai plynas kirtimas labai kenkia. Dzūkijoje pakankamai daug ir retesnių paukščių. Jie nebeturi kur lizdų sukti. Kai miškas kertamas ne plynai, ta gyvybė galbūt dar šiaip taip ir prisitaikytų. Plyno kirtimo pasekmes gamtai labai akivaizdžiai matau. Anksčiau kažkur tolumoje išgirsdavau pelėdos ar apuoko ūkavimą, o dabar jie visai arti manęs – mano privačiame miške, kurį saugau ir niekada nekirsiu, įsikūrę. Visai netoli mano sodybos gyvena keturios pelėdų šeimos, apuokas, daug kitų paukščių. Stirnos ir briedžiai anksčiau tik žiemą į sodybą užsukdavo, dabar ir vasarą ateina. Tai rodo, kad jie išstumti iš miško.“

Kita problema, kurią sukuria miškų kirtimas – keliai. Sunkioji technika sumaitoja ne tik miško, bet ir savivaldybės kelius. „Kai pareikalaujame sutvarkyti sugadintą kelią, mums pasako, kad jie jau sumokėjo 5 procentus ir už tuos pinigus keliai turi būti sutvarkyti. Tačiau tie pinigai patenka į valstybės biudžetą, o iš ten, daug nesiaiškinant, kurioje savivaldybėje daugiausia iškirsta miško ir kur labiausiai sugadinti keliai, išdalijami visoms Lietuvos urėdijoms. Kai urėdijos paprašome sutvarkyti sugadintą kelią, mums atsako, kad teisės aktai leidžia už tas lėšas tvarkyti tik miško kelius. Ir tvarkomi ar net tiesiami keliai, vedantys į niekur, – apgailestauja Alvydas Verbickas. – Ne sykį kreipėmės į Vyriausybę, prašydami pakoreguoti teisės aktus, bet kol kas nesame išgirsti, nors ir siūlymą, kaip spręsti problemą, esame pateikę. Su varėniškiais susitariame. Jie ir mokestį sumoka, ir kelią sutvarko. Tačiau su atvykstančiais iš kitų regionų niekaip nesusikalbame. Mums kiekvienas sumaitotas kelias labai skaudžiai atsiliepia. Rajone labai daug žvyrkelių. Jie jau greideriuoti nugreideriuoti. Kaip žinia, žvyras neauga, juo kelius reikia pamaitinti. O kad ant visų kelių užpiltume 10 centimetrų žvyro sluoksnį, mums iš biudžeto reikia 4 milijonų eurų. Gyventojai mums sako, kodėl kelių netvarkote. Tvarkome, bet sutvarkyti per penkerius metus tai, kas per penkiolika metų nugyventą, finansiškai neįmanoma. Šiais metais nebuvo sniego, tad kelių priežiūrai skirtas lėšas galėsime žvyravimui panaudoti.“

Turi Alvydas ir mylimus medžius. Tai ąžuolas, nes šis medis glaudžiai siejasi su jo vaikystės Pošalčių dvikamieniu ąžuolu. Kiek sykių po juo su draugais sėdėta. Tada jis viduryje lauko lapojo, tačiau pastaruoju metu jam iškilo grėsmė sunykti. Žemės, kurioje jis auga, savininkas plotus savaiminiu mišku apželdino. Aplinkui ąžuolą augantys medžiai jį pradėjo smelkti. „Ne sykį kalbėjausi su žemės savininku, prašydamas iškirsti medžius aplink ąžuolą, kad jis galėtų ir toliau keroti, nesutinka. Tarybos sprendimu Pošalčių ąžuolą įtraukėme į saugomų gamtos paminklų sąrašą. Žemės savininkui numatyta kompensacija, – pasakoja Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius. – Tačiau užvis labiausiai man patinka pušis. Nuo jos sklinda kažkokia energija. Kad ir dabar. Po darbo į namus grįžtu labai vėlai, bet vis einu į mišką ir praeinu porą kilometrų. Grįžęs atsiremiu į kieme augančią didžiausią pušį ir pastoviu penkias minute, žiūrėdamas į dangų. O dangus dabar kitoks, lyg išgrynintas.“
 
Karolina Baltmiškė
Paskelbta žurnale MIŠKAI